Šilutiškiams Antanas Krušnauskas – pirmasis Nepriklausomybę atgavusios Lietuvos valdžios žmogus rajone, vadintas meru. Tiesa, jis buvo Šilutės miesto meras, nes rajonui vadovavo Taryba ir jos pirmininkas, Savivaldybės administracijai – valdytojas. A. Krušnauskas – ir vienas iš aktyvių Sąjūdžio Šilutėje veikėjų.

Šnekučiuodamiesi su Antanu Krušnausku pasivaikščiojome po tvarkomą Šilutės H. Šojaus parką, centrine miesto Lietuvininkų gatve.
– Tebetvarko jūsų kaimynystėje esantį Šilutės Hugo Šojaus dvaro parką, vos pastatė naujus suolus, bemat piktadariai aprašinėjo viešai neminimais užrašais…
– Prie šio parko kažkada esu ir aš nagus prikišęs. Čia juk buvo Šyšos senvagė. Ji driekėsi ir po mūsų daugabučiu namu dabartinėje Lietuvininkų gatvėje… Gal 1966-ais, gal truputį vėlesniais metais čia klojo nuotekų vamzdžius, gatvėje buvo kalnai žemių. Tada atkasė per Šyšą ėjusį tiltą. Vėliau pakeitė Šyšos vagą į dabartinę. Talkinau projektuojant, reikėjo padaryti, kad vanduo tvenkinyje ir upėje būtų vienodo lygio. To tiltelio per tvenkinį aš neprojektavau. Kažkas tą padarė iš kuklių metalinių kontrukcijų, tai sulūžo, sugriuvo. Tuomet suprojektavau iš surenkamų kontrukcijų ne tokį dailų, bet tiko. Tad jaučiuosi rankas pridėjęs. Ir prie fontano.
Dabar žiūriu, nendrynai baigia tvenkinį užželti, aukšti labai, reikėtų vandenį atverti, esu girdėjęs, jog valys. Tiltelis, manau, galėtų būti gražesnis, gal net arkos formos. Nauji trinkelėmis iškloti takai labai platūs, tarsi kas būriais vaikščiotų. Pastebėjau, labai gilius pagrindus jiems ruošė – turėtų šimtą metų laikyti, nors… Ir šviestuvų pastatyta labai daug, sakyčiau, prabangiai parkas sutvarkytas. Jau ne vienas naujas suolas aprašinėtas. Ką sakyti – laukiniai gal…
– Štai ir Rusėjo 1-ąją atšventėme rugsėjo 3 dieną…
– Jeigu būtų mano valia, būčiau paprašęs švęsti būtent Rugsėjo 1-ąją. Susimaišė ir prekyba alkoholiu, nes Rugsėjo 1 dieną – neprekiavo juo, o šventės dieną – pardavinėjo… Gaila, bet neturiu įsiminusios Rugsėjo 1-osios. Pirmą klasę baigiau Vilniuje dar prieškariu. Gyvenimas taip susiklostė, kad mes buvome pasitraukę į Vokietiją. Grįžus mama susirgo, mane išvežė į kaimą pas dėdę į Prienų kraštą. Vėliau baigiau vakarinę mokyklą, dirbau. Tėvų netekau būdamas dešimties…
– Tuomet pasikalbėkime apie mūsų kurtą tautinę Lietuvos mokyklą, kurioje šiandien svarbiausia tapo anglų kalba… Lietuvių kalba – nustumta, jos egzaminų rezultatai vis prastesni.
– Ne kaip buvęs miesto meras, bet kaip paprastas žmogus pasakysiu, kad mūsų valstybinė lietuvių kalba nuvertinta. Vilniuje, Kaune įmonių užrašai jau nieko bendro neturi su lietuvių kalba. Lietuvių kalba tiek nustumta į pašalį, o juk kiek dėl tos mūsų brangiosios kalbos kovota, knygnešiai kiek rizikavo gabendami lietuviškas knygas, ir aš giminėje turėjau knygnešį. Negerai yra. Apie lietuvių kalbos išsaugojimą negirdžiu ir diskusijų.
– Artėja kitąmet vyksiantys Lietuvos Prezidento rinkimai. Pirmiausia rūpi, ar tas galimas kandidatas moka anglų kalbą. Ne lietuvių, kad sklandžiai ir taisyklingai kalbėtų, be klaidų rašytų.
– Buvo laikas, kai pataikavome aniems, dabar – kitiems… Manau, kad privačiame pokalbyje valstybių vadovai gali kalbėtis kaip jiems patogiau, o viešai Lietuvos valstybės vadovas, oficialus atstovas ir Lietuvoje, ir užsienyje turėtų kalbėti lietuvių kalba, tegul vertėjai dirba. Mūsų valstybėje lietuvių kalbai dėmesio trūksta. Gerai ir patogu mokėti daug kalbų, tačiau Lietuvos valstybinė kalba yra lietuvių kalba. Man užkliūna ir nepagarba Lietuvos trispalvei vėliavai – mačiau, kaip pakelės medžius jomis aprišę. Ar dera?
– Sugrįžkime prie rugpjūčio gale paminėto Sąjūdžio Šilutėje 30-mečio. Juk susirinko tik Sąjūdžio dalyviai… Per 30 metų nėra išleistos knygos su išsamia Sąjūdžio Šilutėje veiklos istorija, nuotraukomis, dalyvių prisiminimais…
– Kai susirinkome pabendrauti Šilutės Fridricho Bajoraičio bibliotekoje, neatėjo nė vienas rajono vadovas… Knygutę turime tikrai kuklią. Gal Stasys Mėlinauskas galėtų paruošti? Labai reikėtų tokio solidaus leidinio. Turime prisiminimų, kurių niekas negirdėjo: kaip ruošėmės dirbti pogrindyje, buvome sutarę su gyventojais, kad naudosimės jų pašto dėžutėmis. Apie grėsmę turėjome žinių ir jų gaudavome. Mes nusipirkome rulonus popieriaus savo leidiniams prireikus leisti. Net ginklų buvome sutarę pirkti. Taip, ginklų… Sąjūdžio žmonių jau yra išėjusių Amžinybėn, jų nebepakalbinsi. Labai reikėtų sukaupti kuo daugiau prisiminimų apie Sąjūdžio veiklą ir išleisti knygą.
– Televizijos žurnalistai kalbino gatvėje jaunimą apie Sąjūdį, anie atsakė nieko apie jį nežiną… Įdomu, ar apie Sąjūdį, kuriam jau 30 metų, kalbama mokyklose, ar jam skirta vietos istorijos vadovėliuose?
– Pamenu, rajono meru tuomet buvo Šarūnas Laužikas. Pakvietė į susitikimą su mokytojais, esą pasitarsime dėl švietimo. Nuėjau, pakalbėjau, pasiūliau kviestis į mokyklas Sąjūdžio žmonių, kurie papasakotų mokiniams apie kelią į Nepriklausomybę, ką Šilutėje ir rajone darėme. Ar buvo tų pažadėtų nuolatinių susitikimų, nežinau. Tegul niekas neįsižeidžia, tačiau Sąjūdis atvedė Lietuvos žmones į valstybės nepriklausomybę.
– Sąjūdžio žmonės nežinojo, kas jų laukia, jeigu kas. Buvo partinė, saugumo struktūros, svetima kariuomenė, teisėtvarkos sistema.
– Jaudulio būta. Aš buvau jau vyresnio amžiaus, daug gyvenime matęs ir patyręs, išgyvenęs, maniau: kas bus, tas bus. Bijojau, žinoma, kiekvienas išgyveno baimės jausmą. Pamenu, organizavome akciją prieš atominę elektrinę, vieni ėmėme plakatus ir ėjome į gatvę, kiti – ne.
Kai gyvenau pas dėdę Prienų krašte prie miškelio, man teko matyti daug partizanų. Ateidavo keli ar keliolika. Su uniformomis. Juos maitindavo, įdėdavo maisto. Kai jie ateidavo, manęs neleisdavo į mokyklą, kad kur neprasitarčiau. Mačiau, kaip keičiasi jų sargyba, kaip raportuojama vadui. Vienas, Pjūklu vadintas, pasirodo, buvo vadas. Pora buvo iš studentų. Moterys jiems pirštines, šalikus megzdavo. O juk per šalčius žiemą reikėjo iškęsti, bunkeryje ugnies neužkursi. Laikas buvo žiaurus. Reikėjo didelio pasiauklojimo. Visko buvo. Kaip kare. O kada pasiaukojimo nereikėjo?
– O dabar pakelkite akis į mūsų miesto Lietuvininkų gatvės senus ir ligotus medžius ir pasakykite, ar taip turi būti?
– Vieną moterį juk virsdamas medis užmušė… Buvo užsimota kirsti, tačiau atsirado prieštaravusių tam, valdžia, matyt, ir „supasavo“… Į tai reikia žiūrėti protingai. Manau, jeigu ką nors darai, padaryk gerai. Kas ir ką besakytų, tačiau mūsų apvaikščiotą parką tvarko tiesiog prabangiai. Ar taip reikia? Prisodino daug didelių gėlynų, kiek kainuos prižiūrėti? Gal už tuos pinigus galima buvo padaryti daugiau kitų labai reikalaingų darbų? Nežinau visų projekto reikalavimų ir viso kito. Tiesiog vertinu kaip Šilutės gyventojas.
Medžių ant šaligatvių yra po kelias eiles. Negerai, jie užgožia namų langus. Manau, sprendimą galima rasti: tartis su gyventojais, tvarkyti medžius gatvėje po gabaliuką.
– Sakykite, kaip jums šie gėlynams skirti ploteliai miesto centrinėje gatvėje tarp šaligatvio ir pastatų, kai įdubusi suminta žemė kaip dykvietės plotas, borteliai išvirtę, nei žemelės, nei gėlelės…
– Apsileidimas, ir tiek. Čia gi būdavo gėlynai. Yra, kas auga ir pavėsyje. Tik žemių reikia ir pasodinti, palaistyti, nuravėti.

Stasė SKUTULIENĖ