Pasakojimas apie laiką

Kai paklausiau anūko, kas yra laikas, jis nedvejodamas atsakė – žmogaus gyvenimas. Ar iš tiesų taip? Kasdien atsikėlę pamąstome apie būsimą dieną, ką veiksime, kur eisime, ar užteks laiko nudirbti visus darbus. O jei laikrodis sustoja, tai dar kur nors ir pavėluojame. Nuo seno žmonės brangino ir gerbė laiką.

Apie laiką

„Nuo pat laiko užtekėjimo akimirkos stengiamės suvokti laiko prigimtį. KAM? Ogi tam, kad galėtume valdyti jį. Tačiau laikas – tai šventa paslaptis, keistai įmantri dovana, kurią skirta patirti, bet ne suprasti. Juo labiau valdyti. /…/ Nors kasdien visiems vienodai skirta po dvidešimt keturias valandas, mums jų neatrodo daug. Nesvarbu, koks tas laikas – Grinvičo, dienos šviesos taupymo žiemą, etaloninis, Rytų, kalnų, centrinio ar Ramiojo vandenyno regiono. Svarbu tik tai, kad mums jo niekada neužtenka. /…/ Ištisais šimtmečiais žmonės, turintys laiko į valias – šventieji, poetai, mistikai, mokytojai, išminčiai ir filosofai – mąstė ir permąstė paslaptingąją laiko mįslę. Jie atskleidė laiko dvilypumą. Jį apdainavo ir skulptorius bei poetas Henry Van Dyke:

Laikas.

Laukiantiems slenka.

Išsigandusiems – lekia.

Besiilgintiems – prailgsta.

Džiūgaujantiems – ištirpsta.

Lėtumas ir sparta – tai dvi greta tekančios laiko savybės“ (Sara Ban Breathnach. Paprasta pilnatvė. Pašnekesiai apie dvasinę ramybę).

Apie laikrodžius

Šiandien laiko tekėjimą skaičiuojame sieniniais ir rankiniais laikrodžiais, išmaniaisiais telefonais, kompiuteriais, įrengtais automobiliuose, kalendoriais, darbotvarkėmis, planais, tvarkaraščiais, pranešimų gaviklių pypsėjimais. Ir nuolatos skubame. O juk turėtume mažinti tempą, pabandyti vienu metu susitelkti tik į vieną dalyką. Atrasti laiko sau, neskubėti. Ir nepamiršti pažvelgti į laikrodį…

Laikrodžiai atsirado labai seniai, jų tiksli atsiradimo data nėra žinoma, keitėsi modeliai, mechanizmai. Tačiau žinoma, kad žodis „laikrodis“ pirmą kartą buvo paminėtas XIV amžiuje. Šio žodžio reikšmė yra kilusi iš lotynų kalbos žodžio „varpas“ (lot. „clocca“).

Tikslus laiko matavimas Lietuvoje atsirado XVII amžiuje. Jų reikėjo astronomams, keliautojams burlaiviais. Pirmieji laikrodžiai buvo vandens ir saulės, vėliau atsirado mechaninių.

Šiandien šilutiškiai eidami centrine miesto gatve regi tris laikrodžius. Vienas puikuojasi evangelikų liuteronų bažnyčios bokšte, kitas – Šilutės INFO-TEC pastate (bėganti eilutė) ir Šilutės meno mokyklos pastate. Šilutiškiai mena, dar buvęs vienas laikrodis Lietuvininkų gatvės gale, ant prieškarinio elektros stulpo šalia buvusio senojo bibliotekos pastato.

Šiandien Šilutės gyvenimą reguliuoja evangelikų liuteronų bažnyčios laikrodis. Jis buvo įrengtas penkiasdešimties metrų aukščio bažnyčios bokšte bažnyčios pastatymo metu – 1926-ųjų metų vasarą. Nesudėtingą ir įdomų laikrodžio mechanizmą sukonstravo Vokietijos meistrai. Praeivių ir arčiau gyvenančių žmonių dėmesį patraukia ir kas penkiolika minučių pasigirstantys laikrodžio dūžiai – vienas, du, trys ir keturi. Po keturių dūžių vos po vienos sekundės pasigirsta didžiojo varpo skambėjimas, žemu ir maloniu tonu skelbiantis valandas. Tiksliau, pasigirsdavo, nes pastaruoju metu laikrodis valandų nebemuša.

Daugelis šilutiškių prisimena dabartinės Meno mokyklos pastato bokštelyje esantį laikrodį. Šiandien jis nuolatos rodo aštuntą valandą…. Gal todėl, kad mokyklose pamokos prasideda aštuntą valandą ir negalima vėluoti?…

Įmontuotas XX a. pr. pastato antrojo aukšto stoge, dekoratyviame laikrodžio bokštelyje. Jo pirmame aukšte yra plastiškos formos durų apvadas, antrame aukšte – langas apjuostas raštuotu apvadu, trečiame aukšte dekoratyviu plastišku apvadu aprėmintas laikrodis. Apie šį laikrodį mokiniai kūrė eilėraščius, vaizdavo jį savo piešiniuose. Laikrodį naujam gyvenimui buvo prikėlęs verslininkas Rolandas Žalgevičius, kuris vaikystėje gyveno kitoje gatvės pusėje nuo laikrodžio ir neveikiantį laikrodį svajojo prikelti naujam gyvenimui. Remontuojant paaiškėjo, kad per karą jis buvo sušaudytas, o mechanizmas pasenęs. Klaipėdos laikrodžių muziejuje jam buvo patarta įmontuoti elektrinį mechanizmą ir restauruoti ciferblatą. 1997 metais per 486–ąjį miesto gimtadienį laikrodis buvo paleistas. Norėtųsi, kad ir šiandien jis skaičiuotų akimirkas.

Birutė Morkevičienė

Šilutiškių žvilgsnius traukia XX a. pradžios laikrodis, įkurdintas dabartinės Meno mokyklos pastato bokštelyje.

 

2 komentarai

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Ekspertizių daugėja, kertamų medžių Šilutėje mažėja

Balandžio 17 d. Šilutės r. savivaldybėje vėl posėdžiauta dėl Šilutės miesto istorinės dalies – Tilžės ir Lietuvininkų gatvių – kraštovaizdžio (želdinių) tvarkymo. Pilietinio judėjimo „S.O.S. Šilutės medžiai“ trys atstovai su Savivaldybės vadovais, specialistais sutarė: reikia dar vienos medžių ekspertizės… Balandžio 6 d. „Pamarys“ informavo, kad komisija įvertino Lietuvininkų ir Tilžės gatvėse 905 medžius, ekspertų nuomone, 260 medžių derėtų nupjauti, 218 – išgenėti, 320 medelių pasodinti  vietoj išpjautųjų ir vietoj anksčiau nelikusių. Radosi miestelėnų, o netrukus ir jų bendraminčių Lietuvoje, kurie

Bendrose šaulių ir savanorių pratybose – Lietuvos žvaigždės

Praėjusį šeštadienį iš aplinkinių Šilutės miškų, ypač Vileikių pusėje, girdėjosi automatinių ginklų šūvių serijos. Plačiai nebuvo skelbta, kad savaitgalį vyksta Krašto apsaugos savanorių pajėgų pratybos, kuriose dalyvavo ir šaulių būrys. Tik plakatas Šilutės geležinkelio stoties pastato, kuriame dabar veikia vairavimo mokykla „Šoferiukai“, lange skelbė, kad sekmadienį 15 val. pratybų dalyviai susitiks su jaunaisiais šauliais, kitais šilutiškiais. Šiek tiek lukterėjus sugrįžtančių pratybų dalyvių, vairavimo mokyklos vadovas Simas Knapkis pakvietė visus patogiai įsitaisyti vairuotojų mokymo klasėje. Beje, Simas buvo ir šių KASP

Sveikų ir skanių kepinių – į Saulės akligatvį

„Heydekrug“ kepykla įsikūrusi pastate priešais Šilutės halę, Saulės akligatvyje 3. Duris atvėrusi gruodžio 22 d., greitai populiarėjo ir dabar garsėja geru skoniu ir kokybe. Tortai – rankų darbo ir tik iš natūralių produktų. Kai pavakare užsukome į šią nedidukę jaukią kepinių parduotuvę, jos vitrinos jau buvo tuštokos: šviežiais ir šiltais kepiniais lentynas užpildo iš ryto, o vakarykštės bandelės išparduodamos perpus pigiau. Tikslas – prekiauti ne tik šviežiais, skaniais kepiniais, bet ir sveikesniais. Todėl ir kainos šiek tiek didesnės. Nedidukėje parduotuvėje

„Šilutės baldų“ kieme – Atvelykio linksmybės

Tradiciškai po pirmosios Velykų savaitės akcinės bendrovės „Šilutės baldai“ bendruomenė švenčia Atvelykį. Saulėtą pirmadienio popietę kone visi baldininkai rinkosi kieme šventinėms pramogoms: rideno margučius, kūrė Atvelykio dekoracijas, varžėsi įvairiausiose rungtyse, šoko ir dainavo… Atvelykis – dar vadinamas Velykėlėmis arba vaikų Velykomis. Tai šventė, kurios metu aplankomi artimieji ir linksminamasi. „Tai vaikų linksmybių šventė,  o mes juk „Šilutės baldų“ vaikai. Tai turime atšvęsti ir pasilinksminti. Aišku, gamyba dabar sustojo, nors visi turime darbų. Dabar pamirškime planus, pabūkime tais vaikais, pabūkime drauge“,