Paroda „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“

Nuo vasario 8 dienos Šilutės Hugo Šojaus muziejuje veikia paroda „Degtukų dėžučių etiketės – mažoji grafika“ (iš Mažeikių muziejaus fondų). Taip pat parodoje eksponuojami mažeikiškių kolekcininkų Prano Šilgalio ir Dalios Bliudžiuvienės surinkti eksponatai. Iš viso jų yra apie 5000.

Kokių tik neprigaminta degtukų…

Iš Mažeikių muziejaus fondų
Muziejaus darbuotojai yra parengę gražų parodos pristatymą ir laukia lankytojų iš mokyklų, darželių, miesto ir rajono gyventojų. Eksponatai daugeliui parodos lankytojų primena vaikystę. Ne vienam teko turėti tokią kolekciją. Vaikystėje, kai dar nebuvo kompiuterių, išmaniųjų telefonų, paruošę pamokas ar grįžę iš kokio nors būrelio, nemažai laiko praleisdavome prie savo kolekcijų: dar rinkdavome saldainių popieriukus, atvirukus, vokus ar pašto ženklus.
Muziejaus ekskursijų vadovei–edukatorei Linai Kilienei ruošiant parodą teko bendrauti su Aldona Butkuviene iš Mažeikių muziejaus. Ši papasakojo: „Tvarkydama seno namo palėpę, tarp medžio nuolaužų ir senų knygų radau mokyklinį piešimo sąsiuvinį, kurio lapuose miltų kleisteriu buvo suklijuotos 140 degtukų dėžučių etikečių. Vienos iš jų buvo gerokai pablukusios, kitos – nuplėštais kampais, dar kitos – apgraužtos kandžių.
Varčiau apipelijusius lapus ir etiketėse įžvelgusi su tam laikotarpiui būdingomis problemomis užfiksuotų gausybę įdomių piešinių suvokiau, kad tai istorijos dalis…
Per laiką sukaupusi daug informacijos apie filumenistiką (filumenistas – degtukų dėžučių kolekcionuotojas, autoriaus past.), degtukų atsiradimą, etikečių kūrimą bei šio gaminio ryšį su Mažeikiais, ėmiausi darbo. Parodai apipavidalinti naudojau floristinius elementus, grafinį šriftą“.
Didžiausia dovana – ugnis
Muziejininkė L. Kilienė pasakojo, kad prisijaukinti ugnį buvo vienas iš mūsų protėvių siekių: „Jie laukdavo, kol ugnį įžiebs žaibas, patys stengdavosi ją įskelti titnagu, ar trindami medines lazdeles… Kai išmoko įžiebti ugnį, atsirado kita problema – kaip ją išlaikyti.
Didžiausia dovana jauniems žmonėms atsiskiriant nuo tėvų šeimos būdavo laužo ar židinio ugnis. Tam reikėjo kažkokios priemonės, indo, kuriais ją galėtų pernešti.
Prie Nilo gyvenantys žmonės džiovindavo švendres, merkdavo jas į dervą ir uždegę pernešdavo ugnį į naujus namus. Indėnai ant lazdos džiovindavo sugautą žuvį ir ją uždegdavo. Romėnai dėdavo žarijas į molinį indelį, pildavo riebalų ir gaudavo kažką panašaus į žvakę. Vėliau gyvulinių riebalų pildavo į akmenyje esančią duobutę, įstatydavo strypelį, kuris galėjo ilgai degti – taip atsirado įvairios žvakės“.
Užsidegdavo kišenėje
Nepalankūs orai: lietus, sniegas, vėjas – ugnį užgesindavo, tad reikėjo sugalvoti, kaip ugnį įžiebti paprasčiau.
Kinai jau VI amžiuje naudojo kažką panašaus į mūsų degtukus – tik jie buvo grubūs, primenantys skaldytas malkas. Tokie degtukai maždaug 12-14 šimtmetyje pakliuvo į Europą. Senojo žemyno šalys, lenktyniaudamos išradimų srityje, ieškojo būdų, kaip pagaminti patogius, greitai užsidegančius ir nepavojingus degtukus.
Daug pasidarbavo anglai, jie gamino vieno metro degtukus, kurie buvo labai nepatogūs. Prancūzai juos sumažino, tačiau degtukai su baltuoju fosforu buvo labai pavojingi, skleidė nemalonų kvapą ir labai greitai įsižiebdavo – užtekdavo brūkštelėti per bato padą. O kartais jie užsidegdavo net kišenėje…

Muziejaus ekskursijų vadovė–edukatorė Lina Kilienė vaikams rengia edukacinius užsiėmimus „Degtukų paslaptys“.

Degtukų gamybos istorija
Supažindindama parodos lankytojus su degtukų gamybos istorija, Lina Kilienė pasakojo: „Prancūzai chemikai kenksmingą baltąjį fosforą pakeitė raudonuoju, o visiškai saugų degtuką 1848 metais pagamino švedų farmacininkas – tas degtukas jau buvo patogus. Išradėjo įgytas patentas buvo parduotas pramonininkams, tad būtent švedai pradėjo gaminti degtukus, panašius į dabartinius.
Tuos degtukus siųsdavo ir į Lietuvą, tačiau atvežtiniai degtukai būdavo labai brangūs. Mūsiškiai verslininkai pradėjo statyti manufaktūras, fabrikėlius, kuriuose degtukų gamindavo patys.
Kauno gubernijoje buvo keturi, Vilniuje, Ukmergėje – po vieną fabriką, o seniausias fabrikas „Baltan“ veikė Klaipėdoje.
Kauno verslininkai supirko fabrikų akcijas ir 1926 metais pastatė naują fabriką, kurį pavadino „Liepsna“ – čia degtukai buvo gaminami iki pat 2008 metų. Vėliau nebegamino, degtukų gamybos buvo atsisakyta dėl per didelės savikainos, bet dar ilgai buvo pardavinėjamos sandėliuose likusios atsargos.
Muziejininkė A. Butkuvienė nerimavo, kad gyvendama ir dirbdama Mažeikiuose, tarp tų etikečių nerado nieko, kas būtų susiję su jų miestu. Jai pasisekė, nes susirašinėjo su Kauno karo muziejaus darbuotojais, kurie atsiuntė etiketę su Mažeikių herbu – tą etiketę, išleistą 16 milijonų tiražu, 1969 metais sukūrė Kauno dailės kombinato dailininkas Antanas Algimantas Sprindys.
„Sierčikus“ pervadino degtukais
Pasak parodos autorės, degtukų dėžučių etiketės – tai ne tik mažo formato grafikos kūriniai, bet ir informatyvūs meniniai simboliai, kurie daug pasako apie laiką, vietą ir įvykius. Anksčiau degtukai buvo vadinami „sierčikais“, vėliau šį pavadinimą į „degtukus“ perkrikštijo kalbininkas Jonas Jablonskis.
„Degtukų dėžutes, jų etiketes kolekcionuoja įvairūs žmonės, bet dažniausiai – vaikai ir seneliai.
Tai bene pigiausia kolekcionavimo rūšis. Galima nusipirkti degtukų etikečių, leidžiamų ištisomis serijomis.
Dabar degtukai gaminami Lenkijoje, Baltarusijoje, tik ant Lietuvai skirtų dėžučių klijuojamos lietuviškos etiketės. Degtukų dėžutes su savo reklaminėmis etiketėmis turi didieji prekybos centrai, klubai, kavinės…“ – pasakojo muziejininkė.
Iš asmeninių kolekcijų
Parodoje taip pat eksponuojamos Dalios Bliudžiuvienės ir Prano Šilgalio asmeninės kolekcijos.
Dalios Bliudžiuvienės kolekcijoje – apie 200 įvairaus dydžio degtukų dėžučių.
Prano Šilgalio kolekcija – dar įspūdingesnė: beveik 4500 etikečių. Kolekcininkas prisimena, kad degtukų dėžučių etiketėmis susidomėjo būdamas 5 metų. Kaip tuo metu būdavo būdinga, keitėsi su kiemo ir klasės draugais, ieškodavo parduotuvėse, rinkdavo pamestas degtukų dėžutes. Pomėgis niekur nedingo ir studijuojant Kauno Politechnikos institute (KTU), tęsiasi ir šiandien. Sugrįždamas iš įvairių kelionių po užsienį, stengiasi parsivežti naujų eksponatų savo kolekcijai. Tad yra degtukų dėžučių iš įvairių pasaulio šalių, tačiau jam mieliausios lietuviškos etiketės.
P. Šilgalis – inžinierius, įvairiapusiška asmenybė: daug keliauja, groja akordeonu, dainuoja, šoka, domisi literatūra, todėl ir etiketės įvairiausių temų. Šiandien etiketes klijuoja ant kietesnio popieriaus lapų, kurie susegti į vieną knygą.
Kiek daug laiko ir širdies įdėta, kol lapelis po lapelio ar dėžutė prie dėžutės sugula į didesnę kolekciją. O mums, atėjusiems pasižiūrėti, smagu akis paganyti, prisiminti praėjusius laikus, kai krosnį įkurdavome degtuko liepsnele…
Paroda veiks iki kovo 10 d. Parodoje mažiesiems muziejaus lankytojams vyksta nemokamas edukacinis užsiėmimas „Degtukų paslaptys“.
Užsiėmimo metu vaikams duodami loginiai žaidimai ir galvosūkiai iš degtukų, kurie gali būti įdomūs ir vaikų tėveliams, mokytojams.
Birutė Morkevičienė

Senųjų degtukų dėžučių atvaizdai.

 

Hits: 542

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Juokas gydo ir stiprina imunitetą! Rekomenduojame tris knygas, kurios privers kvatotis

Apie juoko naudą girdėjo kiekvienas: gaminasi vitaminas C, atsipalaiduoja raumenys ir mažėja patiriamo streso žala! Sutikite, to reikia kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, kuris kartais pamiršta stabtelėti ir pasidžiaugti viena kita smagia akimirka. Gerų progų pasijuokti toli ieškoti nereikia. Visada verta pažiūrėti komediją ar perskaityti nuotaikingą knygą. Rekomenduojame tris romanus, kuriuos skaitydami prunkščiosite ir šluostysite juoko ašaras. Knygas parinkome labai skirtingas, tad tikime, kad jos įtiks įvairių skonių žmonėms.    Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“ Švedų rašytojas Fredrik Backman garsus tuo, kad

Sveikatą gerinantys pirkiniai visai šeimai

Labai dažnai galima išgirsti žmones sakant, kad šeima jų gyvenime – didžiausias turtas. Ir tai – tiesa, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti ir dar vienos, labai svarbios laimingo bei kokybiško gyvenimo sudedamosios dalies. Tai – sveikata. Tik šeima, kurios visi nariai yra visiškai sveiki, gali jaustis labai laiminga bei gyventi visavertį gyvenimą. Taigi, peršasi išvada, kad kiekviena šeima turi atsakingai galvoti apie sveikatą gerinančius sprendimus. Nešvaistykite laiko veltui ir savo dienotvarkę planuokite taip, kad bent valandą per dieną, visi kartu

Lėlių namas: nuo ko priklauso jo kaina?

Nereikia ir sakyti – gražus, erdvus, spalvingas ir stilingas lėlių namas yra kone kiekvienos mergaitės svajonė. Taigi, na, o tėveliams, seneliams, tetoms ar dėdėms, belieka tik įgyvendinti šią svajonę. Vis dėlto, suaugusieji, kurie nusprendžia pradžiuginti mažąsias princeses šiuo drįstume sakyti kilnojamu–nekilnojamu turtu, ne juokais suglumsta: pastebi, kad kainos skiriasi net kelis kartus. Tad atsakykime į klausimą, kodėl egzistuoja tokie didelį skirtumai? Kambarių skaičius Viena iš priežasčių, kodėl lėlių namų kainos yra tokios skirtingos, tai – kambarių skaičius. Šiandien galite savo

Kaip iškepti puikaus skonio šašlykus?

Atšilus lietuviai prisimena mėsos kepimo ant žarijų tradiciją ir mėgaujasi galimybe ruošti mėsą po atviru dangumi naudojasi vis daugiau žmonių.  Prekybos tinklo „Iki“ atstovai pastebi, kad vis daugiau pirkėjų į krepšelius deda ant žarijų kepti tinkamos mėsos paketus. „Populiariausi iš kepti ant žarijų tinkamų gaminių yra kiaulienos ir vištienos šašlykai. Šiltuoju sezonu jų parduodama iki 80 proc. daugiau. Pagal populiarumą po kiaulienos šašlykų rikiuojasi kiaulienos dešrelės – jas pirkėjai taip pat renkasi kepti ant grotelių. Į populiariausių trejetuką patenka ir

Taip pat skaitykite