Pamokantis susitikimas

Šilutėje snigo. Ji sėdėjo ant suolelio centrinėje Lietuvininkų gatvėje. Pilkos spalvos kepuraitė jau priminė baltą kalėdinį galvos apdangalą. Lyg ir šaltoka tokiu oru garbaus amžiaus močiutei ilsėtis gatvėje. Sustabdžiau automobilį ir pasiteiravau, gal kas atsitiko, gal padėti, gal pavežti?

Sėsdamasi į automobilį ji pirmiausia pasisveikino (aš juk nepasisveikinau), padėkojo už gerumą ir šyptelėjo: „Galiu nueiti, dar paeinu, bet automobiliu pavažiuoti tikrai noriu, nė neprisimenu, kada esu važiavusi. Tik trukdyti nenoriu, dabar tokie laikai: visi skuba, skuba, tarsi mirtis iš paskos sėlintų. Nesuprantu aš to“, – atrodė, kad ji kalbasi pati su savimi. Netikėtai atsisuko, ilgokai žiūrėjo, tylėjo. Turėjau išgirsti, kur mudvi važiuojame. „Skubi, vaikeli, skubi… Mane į tą Šilutės kraštą“, – ji ranka mostelėjo, kur važiuoti.
„Man nėra kur skubėti, niekas nelaukia, o į Amžinybę suspėsiu, į ten niekas neskuba. Tiesa? Gal ir turėčiau ten skubėti. Ten tėveliai, trys broliai, trys seserys, vyras. Dievo valia, kada susitiksime. O kiek dar leista, džiaugiuosi gyvenimu“, – šypsodamasi žvalgėsi į praeivius ir netikėtai atkreipė mano dėmesį į dvi praeives, sakyčiau, nesaikingai apkūnias.
„Tokį svorį nešioja! Baisu, tai nemokėjimas gyvent…“ – pastebėjo močiutė, kaip vėliau prisipažino, jau artėjanti prie 80 metų tačiau nereikalingų kilogramų niekada neturėjusi. Mat ir iš senelių, iš tėvų nuo mažens girdėjusi, kaip reikia saugoti savo sveikatą, kaip maitintis, ilsėtis, kaip nuo pykčio, stresų pabėgti, nepavydėti, nekerštauti, nelinkėti kitam blogo.
„Kai iš visų kambariuko kampų į mane žvelgia vienatvė, pro langą pasižiūriu, paukšteliais, gėlėmis pasidžiaugiu, išėjusi prie medžių pastoviu, į debesis pažiūriu, jie taip plaukia, plaukia… Geras ir gražus gyvenimas. Laimė, kad duota gyventi“, – bent jau tokio džiaugimosi gyvenimu iš garbaus amžiaus žmogaus neteko girdėti. Tylėjau. „Ir jūs kaip ta mano giminaitė, kurią vykau aplankyti, tylite, nes stebitės, kad taip kalbu. Žinau, dabar Lietuvoje iš seno žmogaus to neišgirsi. Tai jiems pensijos mažos, tai pragyventi sunku, tai valdžia kalta, nes nieko neduoda. Baisu, kad taip kalba ir jaunesni žmonės. Kas atsitiko? Ko juos tėvai mokė? Iš kur tas besaikis niurzgėjimas, kaltų ieškojimas?“ – klausiausi ir tylėjau.
Kai nedrąsiai paminėjau, kad pensijos išties mažos, o viskas labai brangu, ji net ranka mostelėjo. „Mano senelis, motulės tėvas, pasakų nesekė, tačiau kiek gero iš jo išgirdau, visokių laimingo gyvenimo taisyklių… Dirbk, nes kas nedirba, tas ir duonos neturi. Taupyk, nors po kapeikėlę atidėk ateičiai, gal labai prireiks. Nepyk, nepavydėk, nekeršyk, nesmerk kitų – palik tai Dievo valiai“, – to ir panašių pamokymų ji girdėjusi ir iš senelių, ir iš tėvų, kurie 7 gerus vaikus užaugino, buvo darbštūs, gerbiami, su visais sutarė.
Kai sūnūs vedė, jų pasirinktos marčios tėvams prilygę savo dukterims, kai dukros žentus parvedė, tėvai išsyk sūneliais vadinę. Sulaukus pulko anūkų, šiems irgi viskas gerai klojosi. „Nė vienas neišvyko iš Lietuvos, visi dirba, šeimose – santarvė, sutarimas. Visi sveiki, ne po vieną vaikelį augina, – apie būrį šešiose brolių ir seserų šeimose užaugintų vaikų ir jų anūkų pasakojo močiutė. – Mudu su vyru vaikų nesulaukėme, tačiau mano brolių ir seserų vaikai mums buvo kaip savi. Užtat dabar, kai esu likusi viena, jie per didžiąsias šventes atvažiuoja, pabūna. O jau kiek priveža visko, net grąžinti noriu, tik jie neklauso“.
Jau pirmąjį vakarą, kai atvažiavo į Šilutę pas giminaitę, po pasisveikinimo prasidėję skundai: sunku išlaikyti didoką butą, mokesčiai dideli, pajamos menkos, viskas brangu, valdžia bloga… „Kaip ir jums dabar, jai priminiau senelio patarimus. Supyko. O juk žinau, kad gerą darbą turėjo. Tai kaip čia dabar yra, kad nei santaupų, nei pragyvena? Butas – didelis, ar vienai tokio reikia? Taip tik pinigėlius išleidžia“, – stebėjosi močiutė ir netrukus jau pasakojo, kaip ji susitvarkė gyvenimą.
Palaidojusi vyrą, be kapeikos neliko. Abudu buvę taupūs. Užteko ir laidotuvėms, ir paminklą ant kapo parūpinusi. O tuomet ir paprašiusi sesers sūnaus, teisininko, pagalbos: tas mūrinis namelis vienai nebereikalingas, norinti mažo butuko. Anas viską sutvarkė. Močiutei už parduotą namuką ir butą nupirko, ir suremontavo, ir dar pinigėlių likę. Siūliusi jam, tačiau apkabinęs, priglaudęs ir atsisakęs. Pensiją gauna menką, tad nieko neperkanti prekybos centruose. Neina ten ir net nežino kainų. Negi druskos, cukraus ten eisi? Kaimynas turįs parduotuvę, ten ir perkanti. Duonlelės nusiperkanti iš ją kepančios kaimynės. Pažįstamas ūkininkas rudenį jai parduoda bulvių, morkų, svogūnų, iš jo gauna burokėlių ir kopūstų, agurkų, kuriuos raugia. Turgelyje iš pažįstamos ūkininkės nusiperkanti riebią, geltoną kaimo vištą – sriubai su gabaliuku mėsos užtenka porai mėnesių. Iš jos perka ir kiaušinių, sviesto, grietinės, varškės, sūrio. Netoli namų – miškas. Turi sūdytų grybų, išsivirusi nesaldžių mėlynių, bruknių, žemuogių. „Ne arbatai. Per šventes kepu pyragą“, – porino močiutė, įpratusi pyragu pagal motulės receptą pavaišinti giminaičius, kurie per šventes, žinoma, ne pirmąją jų dieną, būriais užsuka aplankyti. Arbatoms ji prisirenka žolelių, žiedelių.
„Nevalgau jokių dešrų iš parduotuvių, Kūčioms kepsiu kūčiukų, turiu stiklinę spanguolių, virsiu kisieliaus, vieną silkę pasiruošiu su svogūnėliu, bulvikių išsivirsiu. Užsidegsiu žvakę, pasimelsiu už mirusiuosius ir gyvuosius, kad patys saugotų sveikatą, nepritrūktų išminties ruoštis senatvei, gyventų santarvėje ir taupiai“, – apie artėjančias šventes pasakojo močiutė, tačiau tylomis užsiminė, kad vienatvė, žvelgianti iš keturių kampų, uždeda naštą. „Pažiūrėkite, kokia graži žiema, nors ir trumpam, bet tas baltas sniegelis nugena visas niūrias mintis, tampa šviesiau. Džiaukitės, kad gyvenate Šilutėje – gražus miestas, tvarkingas, daug mamyčių stumia vežimėlius su mažyliais. Gražus gyvenimas, ačiū Dievui už jį“, – išlipdama ji vėl padėkojo šypsodamasi.
Stasė SKUTULIENĖ

Hits: 257

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuo balandžio 20 dienos draudžiama žvejoti karšius

Aplinkos apsaugos departamentas primena, kad balandžio 20 d. įsigaliojo draudimas Nemuno deltos regioninio parko teritorijoje esančiuose vandens telkiniuose žvejoti karšius (išskyrus karšių žvejybą polderiuose). Karšių žvejyba draudžiama iki gegužės 20 d. „Kaip ir kiekvienais metais, norime atkreipti žvejų dėmesį, kad balandžio 20 d. įsigaliojo draudimas žvejoti karšius. Aplinkosaugininkai ypatingą dėmesį skirs tiems ruožams, kuriuose yra pagrindinės šių žuvų nerštavietės“, – teigė Klaipėdos gyvosios gamtos apsaugos inspekcijos viršininkas Vitalis Marozas. Pasak aplinkosaugininko, karšiai – viena gausiausių žuvų populiacijų. Tai vyraujanti Kuršių

Kaip ministras siūlo išvalyti marias ir pajūrį?

Aplinkos ministras Simonas Gentvilas: „Siekdami išvalyti upes ir ežerus, marias ir pajūrį, turime stipriau reglamentuoti mineralinių trąšų naudojimą. „Lietuvoje reikėtų organizuoti ne tik mineralinių trąšų apskaitą, bet apskritai nusistatyti kitą prioritetą – mineralines trąšas keisti mėšlo grąžinimu į dirvą“, – mano aplinkos ministras. Tokią perspektyvą mažinant žemės ūkio sukuriamą taršą jis išreiškė penktadienį susitikęs su nevyriausybine organizacija „Aplinkosaugos koalicija“, kuri ministrui išreiškė trąšų naudojimo ir taršos jomis monitoringo būtinybę. „Mėšlo naudojimas yra ypač griežtai reglamentuotas, o mineralinės trąšos ne – tai absurdiška. Mineralinėms

Koronaviruso infekcijos statistika: 1113 nauji susirgimai, 14 žmonių mirė

Lietuvoje praėjusią parą, balandžio 20-ąją, ištyrus 11913 ėminių, koronaviruso infekcija patvirtinta 1113 žmonių, mirė 14 žmonių, skelbia Statistikos departamentas. Nuo pandemijos pradžios bendras COVID-19 užsikrėtusiųjų skaičius šalyje pasiekė 236533. Per praėjusią parą COVID-19 infekcija pražudė 14 žmonių. Jų amžius buvo nuo 30 iki 99 metų. Bendras šalies mirčių skaičius nuo COVID-19 – 3802. Kaip skelbia Statistikos departamentas, naujų atvejų skaičius per 14 dienų, tenkantis 100 000 gyventojų, Lietuvoje trečiadienio rytą siekia 515,9 atvejo. Pastarųjų 7 dienų naujų atvejų vidurkis parai

Nepritarta siūlymui Sausio 13-ąją paskelbti nedarbo diena

Seimo Socialinių reikalų ir darbo komitetas trečiadienį vienbalsiai nepritarė siūlymui Sausio 13-ąją, Laisvės gynėjų dieną, paskelbti nedarbo diena. Komiteto pirmininkas Mindaugas Lingė sakė, kad per 30 metų nusistovėjo tradicijos, kaip šalyje minima ši diena, o įvedus laisvadienį jos nutrūktų. „Tradicijos labai gyvos su žvakelių degimu languose, su paskaitomis, su liudininkų atsiminimais, specialiomis pamokomis. Jei padarytume laisvadienį, šita tradicija nutrūktų“, – komiteto posėdyje trečiadienį sakė M. Lingė. Jis akcentavo, kad žiūrint iš ekonominio taško, Lietuva išsiskiria kaip viena daugiausiai laisvadienių turinčių

Taip pat skaitykite