Pamokantis susitikimas

Šilutėje snigo. Ji sėdėjo ant suolelio centrinėje Lietuvininkų gatvėje. Pilkos spalvos kepuraitė jau priminė baltą kalėdinį galvos apdangalą. Lyg ir šaltoka tokiu oru garbaus amžiaus močiutei ilsėtis gatvėje. Sustabdžiau automobilį ir pasiteiravau, gal kas atsitiko, gal padėti, gal pavežti?

Sėsdamasi į automobilį ji pirmiausia pasisveikino (aš juk nepasisveikinau), padėkojo už gerumą ir šyptelėjo: „Galiu nueiti, dar paeinu, bet automobiliu pavažiuoti tikrai noriu, nė neprisimenu, kada esu važiavusi. Tik trukdyti nenoriu, dabar tokie laikai: visi skuba, skuba, tarsi mirtis iš paskos sėlintų. Nesuprantu aš to“, – atrodė, kad ji kalbasi pati su savimi. Netikėtai atsisuko, ilgokai žiūrėjo, tylėjo. Turėjau išgirsti, kur mudvi važiuojame. „Skubi, vaikeli, skubi… Mane į tą Šilutės kraštą“, – ji ranka mostelėjo, kur važiuoti.
„Man nėra kur skubėti, niekas nelaukia, o į Amžinybę suspėsiu, į ten niekas neskuba. Tiesa? Gal ir turėčiau ten skubėti. Ten tėveliai, trys broliai, trys seserys, vyras. Dievo valia, kada susitiksime. O kiek dar leista, džiaugiuosi gyvenimu“, – šypsodamasi žvalgėsi į praeivius ir netikėtai atkreipė mano dėmesį į dvi praeives, sakyčiau, nesaikingai apkūnias.
„Tokį svorį nešioja! Baisu, tai nemokėjimas gyvent…“ – pastebėjo močiutė, kaip vėliau prisipažino, jau artėjanti prie 80 metų tačiau nereikalingų kilogramų niekada neturėjusi. Mat ir iš senelių, iš tėvų nuo mažens girdėjusi, kaip reikia saugoti savo sveikatą, kaip maitintis, ilsėtis, kaip nuo pykčio, stresų pabėgti, nepavydėti, nekerštauti, nelinkėti kitam blogo.
„Kai iš visų kambariuko kampų į mane žvelgia vienatvė, pro langą pasižiūriu, paukšteliais, gėlėmis pasidžiaugiu, išėjusi prie medžių pastoviu, į debesis pažiūriu, jie taip plaukia, plaukia… Geras ir gražus gyvenimas. Laimė, kad duota gyventi“, – bent jau tokio džiaugimosi gyvenimu iš garbaus amžiaus žmogaus neteko girdėti. Tylėjau. „Ir jūs kaip ta mano giminaitė, kurią vykau aplankyti, tylite, nes stebitės, kad taip kalbu. Žinau, dabar Lietuvoje iš seno žmogaus to neišgirsi. Tai jiems pensijos mažos, tai pragyventi sunku, tai valdžia kalta, nes nieko neduoda. Baisu, kad taip kalba ir jaunesni žmonės. Kas atsitiko? Ko juos tėvai mokė? Iš kur tas besaikis niurzgėjimas, kaltų ieškojimas?“ – klausiausi ir tylėjau.
Kai nedrąsiai paminėjau, kad pensijos išties mažos, o viskas labai brangu, ji net ranka mostelėjo. „Mano senelis, motulės tėvas, pasakų nesekė, tačiau kiek gero iš jo išgirdau, visokių laimingo gyvenimo taisyklių… Dirbk, nes kas nedirba, tas ir duonos neturi. Taupyk, nors po kapeikėlę atidėk ateičiai, gal labai prireiks. Nepyk, nepavydėk, nekeršyk, nesmerk kitų – palik tai Dievo valiai“, – to ir panašių pamokymų ji girdėjusi ir iš senelių, ir iš tėvų, kurie 7 gerus vaikus užaugino, buvo darbštūs, gerbiami, su visais sutarė.
Kai sūnūs vedė, jų pasirinktos marčios tėvams prilygę savo dukterims, kai dukros žentus parvedė, tėvai išsyk sūneliais vadinę. Sulaukus pulko anūkų, šiems irgi viskas gerai klojosi. „Nė vienas neišvyko iš Lietuvos, visi dirba, šeimose – santarvė, sutarimas. Visi sveiki, ne po vieną vaikelį augina, – apie būrį šešiose brolių ir seserų šeimose užaugintų vaikų ir jų anūkų pasakojo močiutė. – Mudu su vyru vaikų nesulaukėme, tačiau mano brolių ir seserų vaikai mums buvo kaip savi. Užtat dabar, kai esu likusi viena, jie per didžiąsias šventes atvažiuoja, pabūna. O jau kiek priveža visko, net grąžinti noriu, tik jie neklauso“.
Jau pirmąjį vakarą, kai atvažiavo į Šilutę pas giminaitę, po pasisveikinimo prasidėję skundai: sunku išlaikyti didoką butą, mokesčiai dideli, pajamos menkos, viskas brangu, valdžia bloga… „Kaip ir jums dabar, jai priminiau senelio patarimus. Supyko. O juk žinau, kad gerą darbą turėjo. Tai kaip čia dabar yra, kad nei santaupų, nei pragyvena? Butas – didelis, ar vienai tokio reikia? Taip tik pinigėlius išleidžia“, – stebėjosi močiutė ir netrukus jau pasakojo, kaip ji susitvarkė gyvenimą.
Palaidojusi vyrą, be kapeikos neliko. Abudu buvę taupūs. Užteko ir laidotuvėms, ir paminklą ant kapo parūpinusi. O tuomet ir paprašiusi sesers sūnaus, teisininko, pagalbos: tas mūrinis namelis vienai nebereikalingas, norinti mažo butuko. Anas viską sutvarkė. Močiutei už parduotą namuką ir butą nupirko, ir suremontavo, ir dar pinigėlių likę. Siūliusi jam, tačiau apkabinęs, priglaudęs ir atsisakęs. Pensiją gauna menką, tad nieko neperkanti prekybos centruose. Neina ten ir net nežino kainų. Negi druskos, cukraus ten eisi? Kaimynas turįs parduotuvę, ten ir perkanti. Duonlelės nusiperkanti iš ją kepančios kaimynės. Pažįstamas ūkininkas rudenį jai parduoda bulvių, morkų, svogūnų, iš jo gauna burokėlių ir kopūstų, agurkų, kuriuos raugia. Turgelyje iš pažįstamos ūkininkės nusiperkanti riebią, geltoną kaimo vištą – sriubai su gabaliuku mėsos užtenka porai mėnesių. Iš jos perka ir kiaušinių, sviesto, grietinės, varškės, sūrio. Netoli namų – miškas. Turi sūdytų grybų, išsivirusi nesaldžių mėlynių, bruknių, žemuogių. „Ne arbatai. Per šventes kepu pyragą“, – porino močiutė, įpratusi pyragu pagal motulės receptą pavaišinti giminaičius, kurie per šventes, žinoma, ne pirmąją jų dieną, būriais užsuka aplankyti. Arbatoms ji prisirenka žolelių, žiedelių.
„Nevalgau jokių dešrų iš parduotuvių, Kūčioms kepsiu kūčiukų, turiu stiklinę spanguolių, virsiu kisieliaus, vieną silkę pasiruošiu su svogūnėliu, bulvikių išsivirsiu. Užsidegsiu žvakę, pasimelsiu už mirusiuosius ir gyvuosius, kad patys saugotų sveikatą, nepritrūktų išminties ruoštis senatvei, gyventų santarvėje ir taupiai“, – apie artėjančias šventes pasakojo močiutė, tačiau tylomis užsiminė, kad vienatvė, žvelgianti iš keturių kampų, uždeda naštą. „Pažiūrėkite, kokia graži žiema, nors ir trumpam, bet tas baltas sniegelis nugena visas niūrias mintis, tampa šviesiau. Džiaukitės, kad gyvenate Šilutėje – gražus miestas, tvarkingas, daug mamyčių stumia vežimėlius su mažyliais. Gražus gyvenimas, ačiū Dievui už jį“, – išlipdama ji vėl padėkojo šypsodamasi.
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Rotarietiška pavakario talka Mažiuose

talka Mažių kapinaitėse

Jau vienuolikti metai kasmet rudenį ir pavasarį rotariečiai susirenka į talką Mažių kapinaitėse (Šilutės sen.). Darbo netrūksta: per vasarą priželia aukštos žolės, rudenį ir per visą žiemą ąžuolai storai pribarsto lapų,  tai vienur, tai kitur vis išlenda medžių atžalos. Vakar, spalio 18 d., taip pat vyko talka, tik šį kartą su patalkiais ir pokalbiais apie Vydūną.   Kažkur netoliese gimė Vydūnas   Atsiverčiu Šilutės Rotary klubui Vydūno bibliotekos padovanotą storą Vaclovo Bagdonavičiaus ir Aušros Martišiūtės-Linartienės parašytą monografiją VYDŪNAS ir randu

Kelionės išlaidų apmokėjimas – reikšminga pagalba suinteresuotiems darbu užsienyje

Namų remontas, „kapitalinis vizitas“ pas odontologą, svajonių atostogos su šeima ar naujas automobilis – svajonių ir planų turime kiekvienas, deja, ne visi turi palankias galimybes juos įgyvendinti. Bene dažniausia to priežastis – stinga lėšų. Jei Lietuvoje siūlomos darbo vietos jums nėra priimtinos dėl atlyginimo dydžio ar kitų priežasčių, atviros ir kitų valstybių darbo rinkos: tereikia žinoti, kaip išsirinkti geriausią karjeros sprendimą! Darbas užsienyje su apmokama kelione – palanki galimybė ir tiems, kuriems išvyka į vieną ar kitą šalį būtų „neįkandama“

Ar valstybinių ir privačių medicinos įstaigų įranga skiriasi?

Turbūt sutiksite, kad sveikata yra svarbiausias žmogaus turtas. Žinoma, norisi visada jaustis gerai ir kad tiek kūnas, tiek siela visada būtų sveiki. Tokiu atveju reikalinga nuolatinė savo kūno priežiūra, kuri apima tiek mūsų kasdienius ritualus, tiek medicininę įrangą, kuri gali diagnozuoti problemas dar tada, kol jos labai mažos. Tiesa, dažnai girdime, kad medicininė įranga valstybinėse ir privačiose klinikose skiriasi. Dėl to to kinta ir ligos radimo tempai. Ar tai yra tiesa? Negalime pasiremti faktais, kadangi nebuvo atliktas toks tyrimas. Tačiau

Rusniškis Saulius Bukantas – per plauką nuo „Auksinės Krivūlės“ riterio apdovanojimo

Šiandien, spalio 19 d., Vilniuje šešioliktą kartą šalies savivaldybėms bus teikiami svarbiausi metų apdovanojimai – „Auksinės Krivūlės“ statulėlės ir trims savivaldai nusipelniusiems asmenims – „Auksinės Krivūlės“ riterio ženklai. Esame informavę, kad Šilutės r. savivaldybės taryba pasiūlė „Auksinės Krivūlės“ riterio ženklu apdovanoti Rusnės bendruomenės „Rusnės sala“ pirmininką Saulių Bukantą. Iškilmių dieną paaiškėjo, kad apdovanoti šiuo ženklu buvo pasiūlyta 14 veiklių, aktyvių ir savo darbais išsiskyrusių asmenų. S. Bukanto kandidatūrą palaikė 7 Lietuvos savivaldybių asociacijos valdybos nariai, tad vos vienas balsas nulėmė,

Taip pat skaitykite