Pamario pieno gamintojai kyla į kovą

Gegužės 18 d. Šilutės seniūnijos salėje susirinkę gal 35 rajono ūkininkai, laikantys nuo 20 ir vos per 100 karvių, pakėlė balsą. Iš viso rajone yra 1060 pieno gamintojų, beveik 900 iš jų laiko 5-7 karves, mažuma – 20 ir daugiau. Šilutės r. pieno gamintojų asociacijos pirmininkė Juzefa Tamavičienė, sukvietusi ūkininkus į susirinkimą, neslėpė, kad iš 60 Lietuvos rajonų 14 jau „bunda“. Tuo tarpu Jono Vilionio vadovaujama Lietuvos pieno gamintojų asociacija rūpinasi tik stambiųjų pienininkų reikalais…

64 narių Šilutės rajono pieno gamintojų asociacijai vadovauja Juzefa Tamavičienė (dešinėje).

64 narių Rajono pieno gamintojų asociacijai vadovaujanti J. Tamavičienė, dėl pieno ūkių reikalų važinėjanti į Vilnių, atviravo, jog kartais nesuprantanti, ar vaikšto, ar miega, nes ten pristato sprendimus ir po to viskas pasisuka kitaip…

Pieno trūksta. Pieno gamybos strategija, nauja pieno kainodara turėjo įsigalioti nuo 2025 m., o ji jau įsigaliojo… Radosi pieno kokybės pakeitimų mažiems ūkiams, kurie neturi pieno šaldytuvų. Į šilutiškių raštą buvo gautas biurokratiškas atsakymas, pirštu dūrus į Europos Sąjungos reikalavimus. Į Žemės ūkio rūmuose sudarytą Pienininkų tarybą įeina pieno perdirbėjų, kooperatyvų ir bendrovių, mokslininkų, ministerijos atstovai ir vienas Pieno gamintojų asociacijos atstovas iš pieno gamintojų, kurie laiko per 200 karvių. Pamario krašto ūkininkai – per maži ten patekti… Pieno gamintojų taryba Žemės ūkio ministerijai teikia siūlymus, iš ten jie keliauja Vyriausybei ir Seimui. „Nesakykite, kad turite darbo, neturite laiko – privalome budėti, kad išsaugotume savo ūkių verslą“, – sakė J. Tamavičienė.

Dėl pieno kainos

„Niekas mūsų nekvietė, mes patys važinėjome į Vilnių. Kaimo reikalų skyrius Šilutėje, išlaikomas iš Žemės ūkio ministerijos skiriamų lėšų, gauna atlyginimus ir laukia pensijos. Kontrolės – jokios. Neseniai nuvykome į pasitarimą Vilniuje, pasirodo, jis dėl pieno kainodaros jau trečias, o mes dviejuose nebuvome, nes nežinojome. Mūsų iniciatyva nepatinka, jau niekur nebekviečia, jokių žinių negauname. Tai bendraujame su kitais rajonais, iš ten sužinome. Aktyviau telksimės Seimo narius – vien Aušros Maldeikienės mums neužteks. Juokiasi viceministras, kad jie niekuo dėti, nes kaimo reikalų skyriai priklauso savivaldybėms… Išeitų, moka pinigus, duoda algas, o nieko nereikalauja. Išsišaipė, pasipykome ir tiek. Pažadėjo, kad rajono Kaimo reikalų skyrius suvadins ūkininkus tartis dėl pieno kainodaros ir kitų reikalų. Bėga laikas, niekas ūkininkų nekviečia… Tokios situacijos žemės ūkyje neprisimenu. Jeigu nevaldai 1000 ha žemės, nelaikai 500 karvių, niekam nerūpi, esi labiausiai pažeidžiamas, o juk ir į mažesnius ūkius žmonės investavo, nori verslą išlaikyti, vaikams perduoti, juk tokia viltis širdy rusena. Tačiau nesusikalbame, mūsų nenori matyti ir girdėti, tačiau mes esame registruota asociacija, tai išvaryti nedrįsta. Baisi situacija. Drąsiai sakau, 20 tūkstančių pieno gamintojų išvažiuos iš Lietuvos. Mes neturime užtarėjų, pieno supirkėjai ir perdirbėjai tuo naudojasi, pieno supirkimo kainos krito net ir žiemą. Už tai kanikėmis savo ministro Markausko neišbarškinome, tylėjome. Jis buvo geras žmogus, bet jį tvarkė negeros jėgos. Artėja rinkimai, susimąstykite bent…“ – kalbėjo J. Tamavičienė, priminusi, jog posėdis dėl pieno supirkimo kainos turėjęs vykti pastarosiomis dienomis, tačiau apie jį jokios informacijos negavo.

Rizikos fondas

Kokių reikalavimų tikėtis ateityje, pasakojo ūkininkė Elena Kleinauskienė. Jokių gerų žinių mažai karvių laikantiems…  Užtat svarstomi pokyčiai priimtini Lietuvos pieno gamintojų asociacijai, kuriai vadovauja Šilutėje dirbęs Jonas Vilionis, dabar ūkininkaujantis Prienų rajone, ten dalyvaujantis vietos politikoje. Šiai asociacijai negailėta piktų žodžių.

Rizikos fondas, anot J. Tamavičienės galėtų būti naudingas dėl gamtos patyrus nuostolių, jei pieno kurį laiką nerinktų, nesupirktų, jei supirkėjas bankrutuotų, dėl embargo. „Atsitikus bėdai, reikalinga parama. Tačiau stambieji ūkininkai, kurie valdo per 1000 ha žemės, laiko apie 500 karvių, aprūpinę technika, pasistatę būtinus pastatus (jų Lietuvoje gal bus 500), viską valdo ir lemia žemės ūkio sprendimus. Buvo susirinkę grūdų augintojai ir nusprendė, kad jiems Rizikos fondo nereikia, o mokėti į fondą „mažiesiems ubagams“ jie nenori… Kieno veikla žemės ūkyje tiksliausiai apskaityta? Nedidelių ūkių, nes viskas – kaip ant delno. Gyvulius, pieną parduoda per sąskaitas. Visas pajamas mato mokesčių inspekcija. Kurti tą Rizikos fondą ėmėsi Lietuvos pieno gamintojų asociacija, kurios veikla kelia pagrįstų įtarimų, o  Jonas Vilionis apie tai nesikalbėjo net su ūkininkais savo Prienų rajone! Prieniškiai surengė susirinkimą ir įkūrė savo rajono pieno gamintojų asociaciją.

„Manau, Jono Vilionio siekiai dar didesni, jis eina išvien su didžiųjų ūkių savininkais. Tad ir apie Ūkininkų sąjungą pasakysiu atvirai, nežinau, kokius mokesčius ten mokate, tačiau sąjungos vadas važinėja prabangiu automobiliu, turi vairuotoją, gauną algą, o kiek naudos iš Ūkininkų sąjungos? Na, parašys straipsnį, kad netinkamai ūkininkaujate, nemokate… Ar mums šito reikia? Mūsų rūpestis, kad dirbdami ir parduodami pieną gautume už jį normalią kainą ir nebankrutuotume. Mes neturime noro sunaikinti kelių karvių ūkelius, šiek tiek didesnius. Juk pieno jau trūksta! Neduokite pinigų ten, kur nereikia. O jeigu mokate pinigus, reikalaukite rezultato“, – sakė J. Tamavičienė, neslėpusi prastos nuomonės ir apie Seimo Kaimo reikalų komiteto pirmininką Andriejų Stančiką.

Rizikos fondą sudarys 70 proc. lėšų iš Kaimo plėtros programos, kuria dabar ūkininkai naudojasi. Per trejus metus – 77 mln. Eur. Dar 30 proc. fondo lėšų sudarytų ūkininkų įnašai. Per 3 metus tai būtų 22 mln. Eur.

„Aš sutinku būti fondo valdytoju…“ – pasigirdo vyro balsas iš salės.

J. Tamavičienė į juoką rimtai atsakė, jog pasitarime būtent ir kalbėta apie šio fondo tarybą. Pasirodo, dėl to jau du kartus buvo tartasi. Pasiūlytas J. Vilionis. „Kai kelis kartus buvo pasakyta, kad brangiausiai kainuos fondo administravimas, neištvėriau, nes Žemės ūkio ministerija turi kelis šimtus darbuotojų, rajonuose veikia kaimo reikalų skyriai. O labiausiai nustebau, kai besvarstant Rizikos fondas jau buvo vadinamas Paramos fondu. Ir ką? Išgirdome, kad tai Paramos fondas. Taryba tą  fondą skirstys. Tarkim, sumažėjo pieno dėl tam tikrų sąlygų, gali tikėtis išmokos. Ar pieno supirkimo įmonė bankrutavo, dar kas atsitiko. Tą mūsų sudėtą pinigą suvalgys, net nebejoju. Suvalgys pinigus tų 20 tūkstančių žmonių, kurie laiko iki 20 karvių“, – aiškino J. Tamavičienė. Iš salės pasigirdo balsas, kad tokio fondo visai nereikia. Esą iš pradžių už toną pieno prašys į fondą mokėti 3 Eur, vėliau mokestį didins – sakys, neužtenka. Priminta, kad J. Vilionis dėl fondo jau ne kartą ėjęs į Vyriausybę. O Kaimo plėtros fondas – iš Europos Sąjungos išmokų, išeitų, kad tiek, kiek milijonų nukeliaus į Rizikos fondą, tiek pinigų sumažės parama kaimui, be to, teks ir patiems į fondą mokėti.

Balsavimas buvo aiškus: visi už tai, kad šio fondo nereikia. Prie šio sprendimo Žemės ūkio ministerijai ir Žemės ūkio rūmams bus pateiktas ir susirinkime dalyvavusių ūkininkų sąrašas. Taip nutarę ir Kupiškio, Alytaus, Telšių r. pieno gamintojai. Iš salės pasigirdo, kad rajone nereikalingas ir Kaimo reikalų skyrius.

Ne vieno rajono pieno gamintojai nori burtis į naują asociaciją, nes dabartinė, vadovaujama J. Vilionio, nuvylė. Dabar šaukiamas pakartotinis asociacijos susirinkimas. „Ar laukiame, kol pabus daugiau rajonų ūkininkai ir bursimės į naują asociaciją, ar vykstame į dabartinės asociacijos susirinkimą ir ten darome tvarką?“ – klausė J. Tamavičienė.

„Vilionio nenuversim. Ten visi jo draugai…“ – sakė vyras. Iš 14 į kovą kylančių rajonų 4 nusiteikę vykti, šilutiškiai nusprendė, kad vyks ir į asociacijos valdybą siūlys Vytautą Buivydą, kuris negaili laiko, vyksta į susirinkimus, domisi ūkininkų reikalais ir tai išmano.

Stasė SKUTULIENĖ, autorės nuotr.   

Asociacijos nariai balsavo vieningai.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų