Brangūs bičiuliai,

„Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną!

Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis.

Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį.

Vis dėlto daugybės savo idėjai pasišventusių žmonių rūpesčiu kurėnai grįžta į Kuršmares. Džiaugiamės, kad imdamiesi beprotiškos idėjos – niekada su laivadirbyste nesusidūrusiems žmonėms atstatyti senovinį laivą – sulaukėme tiek daug pagalbos, patarimų, padrąsinimų.

Tai buvo pirmoji didelė pamoka, kurią išmokome statydami kurėną – nebijok net labiausiai neįtikėtinų idėjų, jei jos įkvepiančios, visada sulauksi pagalbos ir paramos.

Antroji pamoka, kurią kurėnas atnešė mums, „Germanikos“ žmonėms, – tai komandinio darbo svarba ir galimybės. Laivo vienas nepastatysi ir vienas juo neišplauksi žvejoti į marias. Kurėnui reikalinga įgula – susiklausiusi, mokanti dirbti kartu, suprantanti vienas kitą iš pusės žodžio. Didžiuojamės, kad senojo laivo statybos subūrė daugiau nei 300 žmonių ir padarė mus visus dar geresne komanda nei buvome.

„Germanikos“ kurėno burė jau boluoja Kuršių marių horizonte. Tikiu, kad mūsų pavyzdys gali įkvėpti ne vieną bendruomenę, kolektyvą taip pat prisidėti prie lietuvininkų kultūrinio paveldo atkūrimo. Mūsų patirtis rodo, kad to reikia ne kam kitam, o mums patiems.

Dar kartą dėkoju visiems Jums už pagalbą, paramą, padrąsinimus ir nuoširdų mūsų kurėno sutikimą mariose. Tegul Kuršių marių vėjai – aulaukis, auštrinis, jūrinis, ožinis, žeminis,  žiemelis – būną mums visiems palankūs!

„Germanikos“ kolektyvo vardu, nuoširdžiai Jūsų – Rolandas Baltuonis