Oginskių pėdsakai Švėkšnoje
2015-aisiais minimos kompozitoriaus, politiko, Tėvynės patrioto, garsiojo polonezo „Atsisveikinimas su Tėvyne“ autoriaus Mykolo Kleopo Oginskio 250-osios gimimo metinės. Šią datą UNESCO įtraukė į minėtinų sukakčių sąrašą. Garbingą sukaktį kartu mini Lenkija, Baltarusija, Lietuva.
Oginskių pavardė susijusi ir su Švėkšna, kurios šeimininku yra buvęs kompozitoriaus dėdė Mykolas Kazimieras Oginskis.
Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Vyriausiojo tribunolo knygose 1766 m. gegužės 22 d. įrašyta, kad Mykolas Kazimieras Oginskis, Vilniaus vaivada, Baltojo erelio, šventojo Stanislovo, Šventojo Andriejaus ir Aleksandro Nevskio ordinų kavalierius, „būdamas amžinas savininkas ir paveldėtojas turtų, vadinamų Švėkšna, su visomis priklausomybėmis, su visomis vaikystėmis ir tarnybomis“, pardavė Vilhelmui Jonui Pliateriui už 714 000 lenkiškų auksinų.
Kada ir iš ko Mykolas Kazimieras Oginskis paveldėjo ir kodėl pardavė Švėkšną, kol kas rasti šaltinių nepasisekė. Užtat Kultūros paveldo centro Paveldosaugos bibliotekos dokumentų fonduose yra 1765 m. spalį sudarytas inventoriaus aprašas, iš kurio matome, kad Švėkšnos dvaras tuo metu buvo labai apleistas ir nugyventas. Pliateriai per 200 metų Švėkšną atstatė ir, sumaniai tvarkydamiesi, ją sustiprino.
Oginskiai – garsi didikų giminė, save kildinusi iš Riurikaičių. Kilmės vieta – Kozelskas, Rusija.
Vienas įžymiausių šios giminės atstovų, buvęs Švėkšnos savininkas – Mykolas Kazimieras Oginskis (1728-1800) buvo Trakų vaivados Juozapo Jono Tado Oginskio ir Anos Višnioveckaitės sūnus, įtakingas 18 a. antros pusės valstybės veikėjas, paskutinysis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės iždininkas (finansų ministras), 1764 m. tapo Vilniaus vaivada, 1768 m. – LDK didžiuoju etmonu, 1771 m. prisidėjo prie Baro konfederacijos, kurios tikslas buvo kovoti prieš Rusijos įtaką Lietuvos-Lenkijos valstybėje, buvo pretendentas į Lietuvos-Lenkijos karūną, vienas iš labiausiai išsilavinusių savo epochos žmonių. Vadovavo mūšiams prieš Rusijos kariuomenę. Po pralaimėjimo pasitraukė į užsienį.
Grįžęs stengėsi politiniame gyvenime nedalyvauti, pasinėrė į kultūrinę bei ekonominę veiklą. Tuo metu pagarsėjo kaip knygų leidėjas, muzikas, poetas, dailininkas. Kūrė muziką, eiles, libretus operoms, gerai griežė smuiku, grojo klarnetu ir arfa, buvo parengęs arfos mechanizmo tobulinimo projektą. Savo dvare Slanime (dabartinė Baltarusija) turėjo orkestrą, buvo įkūręs operos ir baleto teatrą, kurio čia ne kartą yra klausęsi nemažai to meto Europos valstybių politikos ir kultūros veikėjų. Savo „mūzų dvare“, specialiai tam pastatytuose namuose, buvo įkūręs mokyklą, kur rengdavo profesionalius dainininkus, muzikantus, šokėjus. Čia dirbo geriausi vietiniai ir užsienio pedagogai. Jo teatras ir kapela nenusileido geriausiems to meto Europos kolektyvams. LDK didžiojo etmono išpuoselėtas Slanimas buvo garsiausia kultūros menų sostinė tuometinėje Rytų Europoje.
1765-1784 m. Mykolo Kazimiero Oginskio rūpesčiu buvo iškastas 54 km ilgio kanalas, kuris per Nemuno intaką Ščarą, Pripetės intaką Jaseldą, Dnieprą iš Baltijos jūros atvėrė kelią į Juodąją jūrą ir Konstantinopolį. Kunigaikštis kanalo statybai paaukojo 12 milijonų auksinų. Kanalas pavadintas Mykolo Kazimiero Oginskio vardu.
Jo žmona buvo LDK vicekanclerio Mykolo Fridriko Čartoriskio duktė Aleksandra Čartoriskytė, prieš tai buvusi ištekėjusi už M. A. Sapiegos. Ji garsėjo savo išsilavinimu, mėgo teatrą, operą. Slanime ir Sedlcuose (Lenkija) rengdavo didžiulius koncertus, karnavalus, įvairius suėjimus. 1749 m. ji buvo apdovanota imperatoriaus Ferdinando III žmonos Eleonoros Šventosios Romos imperijos Vienos rūmų Žvaigždės kryžiaus ordinu.
Mykolas Kazimieras ir Aleksandra Oginskiai palikuonių neturėjo. Daugelį metų globojo pusbrolio sūnų – garsųjį kompozitorių, politinį veikėją, Vilniaus universiteto garbės narį, diplomatą, vieną iš 1794 m. sukilimo vadovų Mykolą Kleopą Oginskį.
Ona Norkutė, Švėkšna