Nuo Rambyno kalno pasižvalgius

Sausio pradžioje Šilutės Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje buvo pristatyta Bernardo Aleknavičiaus fotoapybraižų knyga „Aisčių pasaka. Nuo Rambyno žvelgiant“. Susitikimo dalyviai galėjo nusipirkti ir daugiau anksčiau išleistų fotoalbumų. Dalyvavo  autorius ir  Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus nariai. Renginį vedė skyriaus narė Valė Ragauskaitė, ištraukas skaitė Elena Povilaitienė, muzikinį foną kūrė folkloro ansamblio „Verdainė“ dainininkės.

Bibliotekos skaitykla buvo pilnutėlė. Birutės Morkevičienės nuotr.

Sužavėjo Mažoji Lietuva

Susitikimas su fotografu Bernardu Aleknavičiumi vyko Klaipėdos krašto sukilimo 95–mečio ir Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse. Susitikimo dalyviai turėjo progos įsitikinti, kad į Klaipėdą atsikėlęs iš zanavykų krašto B. Aleknavičius didžiai pamilo Mažąją Lietuvą ir yra be galo darbštus – išleido 27 knygas.

Susitikimo pradžioje B. Aleknavičius padėkojo Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriui už pagalbą leidžiant knygas, knygos „Aisčių pasaka. Nuo Rambyno žvelgiant“ redaktoriui Antanui Stanevičiui ir gausiai susirinkusiems šilutiškiams, kurie neabejingi savo krašto istorijai.

„Džiaugiuosi, kad žmonės domisi savo kraštu, kuris turi tokią garbingą istoriją. Penkiasdešimt metų gyvendamas Klaipėdoje taip pat pamilau šitą kraštą ir savo žinias apie jį išguldau ant popieriaus“, – kalbėjo B. Aleknavičius.

Elena Povilaitienė perskaitė tris ištraukas iš knygos „Aisčių pasaka“ (Ugnis, 19 p.): 

„Jurgių kaimas. Žalumynuose skendi liaudies meistrų Birutės ir Vytauto Majorų sodyba. Balkonėlyje sėdi profesorius Viktoras Falkenhanas ir piešia. Viskas kaip vaikystėje, kaip senais laikais Giruliuose, kada buvusios avidės verandoje sėdėdavo Viktoro motina, iš Tilžės atvykęs Vydūnas ir kalbėdavosi. Kalbėdavosi apie šio krašto žmones, jų papročius, taurumą ir visas kitas civilizacijos nesugadintas žmogiškąsias šių žmonių savybes. … – Su tėvais važiuoju Lietuvon, – prisimena profesorius. – Ruduo, moterys kasa bulves. Rūksta dūmai, liepsnoja laužas. „Kas tai? – klausiu. – „Ugnis“, – atsako man. „Ugnis“ – tai pirmas lietuviškas žodis, kurį man buvo lemta išgirsti“.

Jautriai nuskambėjo ir ištrauka „Kur genties šaknys“, apie Ievos Labutytės–Vanagienės savo genties šaknų paieškas.

Senus laikus prisimenant

Kitas Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narys Norbertas Stankevičius, rašytojas, išleidęs tris knygas apie Klaipėdos kraštą, Lietuvos metraštininkas, kalbėjo, kad „čia esame dėl to, kad palaikytume vieną iš geriausių fotomenininkų Lietuvoje, neabejingą savo krašto istorijai. Aš turiu apie dvidešimt klausimų, į kuriuos gali atsakyti tiktai gerbiamas B. Aleknavičius“. Norbertas Stankevičius demonstravo skaidres „Aisčių pasaka“. Kaip pats sakė, jam mielesnis pavadinimas aisčiai, ne baltai.

Pasakojo apie lietuviams šventus medžius liepas, ąžuolus. Demonstravo Rambyno ąžuolyno, aukurų, rūpintojėlių ir kitas nuotraukas. Pranešėjas su skausmu balse ir nostalgija širdyje kalbėjo apie Karaliaučiaus krašte nykstančius senuosius pastatus, menančius mūsų protėvių praeitį. Per keletą metų niekieno neprižiūrimi pastatai baigia visai sugriūti – įgriuvę stogai, griūvančios sienos, išdaužyti langai, užžėlę privažiavimo keliai…

Myli savo gentį

„Eglės“ leidyklos direktorius Antanas Stanevičius, kreipdamasis į susirinkusiuosius ir klaipėdiškius, Mažosios Lietuvos reikalų tarybos Klaipėdos krašto skyriaus narius, pasakė, kad šie žmonės myli savo gentį ir jai tarnauja. Jų pastangomis praeitis išsaugoma ateities kartoms.

„Bernardas Aleknavičius – žurnalistas, kraštotyrininkas, fotografas, lietuvininkų metraštininkas, Klaipėdos miesto garbės pilietis, patriotizmo vedamas, daugiau kaip per pusę amžiaus sukaupė daug kūrybinės ir istorinės informacijos, kurioje atsispindi gimtosios Novužės ir Mažosios Lietuvos vaizdai, kilnių, Lietuvai nusipelniusių žmonių portretai. Gniuždomi ir niokojami žmonės sugebėjo išsaugoti savąją lietuvišką prigimtį. Bernardą pažįstu apie trisdešimt metų. Tai jis fotografavo koplytstulpius ir rūpintojėlius, kad bent jų vaizdai būtų išsaugoti ateities kartoms arba pagal nuotraukas juos būtų galima atkurti. Yra išleidęs albumą „Žemaitijos žemės rūpintojėliai“, knygų apie Vydūną, Kristijoną Donelaitį“,  – pasakojo A. Stankevičius.

Ne pirmą kartą lankydamasis Šilutėje B. Aleknavičius čia sutiko daug pažįstamų žmonių, o norinčių įsigyti naująją knygą su autoriaus parašu nusidriekė ilga eilutė. Daugelis rankose laikė net ne po vieną knygą, nes tą vakarą, nežiūrint į jų didelę vertę mūsų kraštui, kaina buvo nedidelė. Girdėjau kalbų, kad knygą „Tėviškė“ moterys dovanos savo vaikams, gyvenantiems emigracijoje. Po trisdešimties metų pagal Antano Venclovos eilėraštį pakartota „Tėviškė“, nuotraukomis iliustruota knyga, – puiki dovana su nuostabiais Lietuvos vaizdais.

Birutė Morkevičienė

Ne vienas šilutiškis panoro gauti lietuvininkų metraštininko Bernardo Aleknavičiaus autografą.

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Padėka

Brangūs bičiuliai, „Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną! Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis. Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį. Vis dėlto daugybės

Prancūzijos futbolininkai antrą kartą tapo pasaulio čempionais (atnaujinta)

(AFP-ELTA). Visa Prancūzija – džiaugsmo svaigulyje: milijonai žmonių sekmadienį iki vėlumos šventė nacionalinės rinktinės triumfą pasaulio futbolo čempionate Rusijoje. Po pergalės rezultatu 4:2 prieš Kroatiją Paryžius ir kiti miestai virto mėlynai baltai raudonų vėliavų jūra. Vis dėl to kai kuriuose miestuose neišvengta riaušių ir nelaimingų atsitikimų.  Didžiausia džiaugsmo šventė Paryžiuje vyko fanų zonoje prie Eifelio bokšto ir garsiajame Eliziejaus laukų bulvare, kur suplūdo 90 000 žmonių. Dievo Motinos katedroje „Equipe Tricolore“ garbei aidėjo varpai. Prezidentas Emmanuelis Macronas euforiškai palaikė komandą

Šventėje „Po malūno sparnais“

Liepos 6-ąją, kai viso pasaulio lietuviai ruošėsi vakare kartu giedoti Lietuvos himną, Saugose vyko tradicinė seniūnijos šventė „Po malūno sparnais“. Viršum scenos – simboliniai malūno sparnai su ąžuolo šakų vainiku centre, prie scenos – Lietuvos vėliavos trijų spalvų popieriniai malūnėliai, besisukantys pučiant vėjeliui. Šie puošybos elementai skelbė Lietuvos valstybingumo 100 – metį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, atspindėjo šventės temą – „Po malūno sparnais“. Saugų šventė, kaip jau įprasta, turi neeilinius vedėjus – tai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą

Šilutės medžių atnaujinimas – dar vienas neapgalvotas valdžios sprendimas?..

Jau keletą mėnesių netyla aistros dėl Šilutės miesto centrinės gatvės medžių atnaujinimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas valdžios priimamas sprendimas turi būti aptartas su visuomene arba bent jau tais krašto gyventojais, kuriuos tai liečia. Šiuo atveju eilinį kartą to nebuvo padaryta, tad natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Manau, prieš įgyvendinant šį projektą, būtina informuoti visuomenę, – kokie darbai bus atliekami, kam to reikia ir kaip nuo to pasikeis miesto gatvių vaizdas ir kita. Tik tuomet, kai bus išklausytos gyventojų pastabos bei pasiūlymai, galima