„Niekada gyvenime nesiekiau tapti vienu iš rajono vadovų…“

Rugsėjo 1 d. sukako devyni mėnesiai, kai Šilutės rajono savivaldybės Tarybos narys Algis Bekeris išrinktas mero pavaduotoju. 1989 metais įsteigęs UAB „Įtampa“ ir padaręs garsia visame regione, 2015 m. buvo išrinktas Savivaldybės tarybos nariu, šių metų sausį sutiko užimti vieno iš Savivaldybės vadovų pareigas.

Nuo 1989 m. iki šių metų sausio Algis Bekeris rūpinosi paties įsteigta uždarąja akcine bendrove „Įtampa“. Dabar jis – Savivaldybės mero pavaduotojas.
Petro Skutulo nuotr.

Pateikiame mero pavaduotojo Algio BEKERIO interviu „Pamariui“.
– 27 metai – verslininkas, bendrovės direktorius, 9 mėnesiai – mero pavaduotojas. Ar didelis skirtumas tarp šių pareigų?
– Žiauriai didelis skirtumas… Tarkime, kad ir elgesys. Savo versle priimu sprendimus, esu už tai atsakingas, nepasisekus – mano asmeninė bėda. Niekas negali daryti įtakos, valdyti – man galioja tik įstatymai, susiję su konkrečiu verslu. O Savivaldybėje? Iš pradžių nesupratau, ką būdamas mero pavaduotoju darysiu, net kaip kalbėsiu su darbuotojais. Patikėkite, kai daug metų vadovauji savo verslo įmonei, į kraują įauga toks, o ne kitoks bendravimo stilius. Versle visaip būna… O Savivaldybėje nežinojau, net kaip darbuotojui duoti pastabą, ar taip čia dera, ar priimtina? Mat ką tik teko bendrauti su kai kuriais žmonėmis kaip verslininkui, o dabar esu jiems vadovas. Pagaudavau save, kad turiu elgtis kitaip.
– Šiek tiek nustebinote, nes jus rajone vertino kaip santūrų, dalykišką, mandagų, kultūringą verslininką, paprastą žmogų, kuris rėmė įvairius renginius, neįgaliuosius, senjorus, vargingai gyvenančius žmones, nevyriausybines organizacijas… Daugelis vėrė duris į jūsų darbo kabintą „Įtampos“ bendrovėje ir nė vienas nebuvo išvarytas.
– Man teko keistis, nors visada gyvenime vertinau atvirą, paprastą bendravimą, dalykiškumą. Nenoriu būti politiku, apie kurį sakoma, kad į politiką atvedė savanaudiškumas, kiti blogi kėslai, melas, apgaulė. Tenka kai ką nutylėti, tačiau meluoti man nepriimtina. Ir versle niekada nemelavau – mane apgaudavo.
– Ar nesijaučiate suklydęs, kad verslą iškeitėte į politiką?
– Taip, nusižengiau savo asmeniniams principams. Neturėjau gyvenime siekio tapti vienu iš rajono vadovų. Nebuvo nė menkiausio tokio noro. Nė neįsivaizdavau, kad galiu taip padaryti…
– Tai kas atsitiko, kad jūsų gyvenimas pakrypo kita vaga?
– Man, kaip socialdemokratui ir šios partijos atstovui vietos politikoje, susiklostė tokia situacija, kad rinktis neturėjau iš ko. Yra nustatyti terminai, per kiek laiko privalu suformuoti rajono vadovų komandą. Bent vieno iš vadovų nepaskyrus, rajonui gresia tiesioginis valdymas. Kai viename posėdyje Taryba neišrinko vicemero, kitame tą jau buvo privalu padaryti. Man teko sau atsakyti į klausimą, ar aš turiu pasirinkimą?
– Savivaldybės taryba jums pavedė kuruoti statybas, investicijas, komunalinio ir kitas ūkio sritis. Iš jūsų viešai skelbiamos darbotvarkės matyti, kad dažnai vykstate į Vilnių. Kaip sekasi derėtis ten?
– Nežinau, kaip dirbo kitos Vyriausybės, ministerijos, negaliu palyginti. Mes esame daug susiplanavę, parengę investicinių projektų, atlikę visus „namų darbus“, šioje srityje pirmaujame Lietuvoje, jau galėtų vykti darbai, tačiau agentūros nepasirašo finansavimo sutarčių.
Nevertinsiu šios situacijos išsamiai, nes tam reikia kitos informacijos, tačiau kaip buvęs verslo žmogus nerimauju, kad Lietuva iš 2014-2020 metams Europos Sąjungos skirtų lėšų įsisavino tik keliolika procentų tos sumos. Baugu, kad dėl brexit‘o sumažės Europos Sąjungos biudžeto įplaukos, tad gali mažėti ir parama valstybėms. Kas bus pinigus panaudojęs, tie nenukentės, o kas tos paramos nepanaudojo, dalies jos gali ir netekti. Gerai, jeigu mano nerimas yra perdėtas.
Kiek žinau, tokio strigimo buvo ir prie buvusios Vyriausybės. Seimo, premjero, ministrų, viceministrų kaita atima laiko, naujiems žmonėms reikia apsiprasti, sužinoti, įsigilinti.
– Į Socialdemokratų partiją įstojo Savivaldybės tarybos narys Tomas Budrikis, Darbo partijos atstovas Savivaldybės taryboje…
– Valdančiojoje daugumoje niekas nesikeičia, nes Tomas Budrikis buvo Tarybos Socialdemokratų frakcijoje, matė socialdemokratus iš arti, bendravo, daug žinojo, dalyvaudavo frakcijos posėdžiuose. Manau, tai subrendęs sprendimas.
– Šilutės rajono valdžioje – ramybė, sutarimas, darna. Nei interpeliacijų, nei vadovų kaitos. Tiesiog idilė. Ar taip yra iš tiesų?
– Taip. Prisimenu, kai rajono vadovai keisdavosi kasmet ir net dažiau. Ką galima nuveikti, jeigu vadovas dirba tik kelis mėnesius? Savo kailiu esu patyręs, turiu ir gyvenimo patirties, todėl manau, kad pusę metų esi tik mokinys. Ir nereikia apsimetinėti visažiniais savivaldos specialistais. Gali kalbėti vėjus, nors geriau tiktų patylėti, kai nežinai, kurias duris reikia atidaryti, kaip ten, Vilniuje, nuvykus kalbėtis.
Ir valstybėje, ir savivaldybėje turi būti gerų darbų tęstinumas. Nebūna taip, kad vienos valdžios visi darbai buvo blogi, o naujos valdžios viskas – puiku. Niekas nedaro vien blogai, gali kartais suklysti. Tačiau Lietuvoje, panašu, nauja valdžia pirmiausia viską griauna, po to viską daro iš naujo.
Bendravau su švietimo darbuotojais. Vienas jaunas mokytojas metė darbą, sako: „Nenoriu gadinti savęs, nesuprantu švietimo sistemos…“ Tai – baisu. Ir kiti kalba panašiai, bet dar dirba mokykloje.
– Mokytojas, supančiotas reikalavimų, negali sudrausminti įžūlaus akiplėšos mokinio, nes šis, jeigu panorės, nufilmuos konfliktą, mokytojo kalbą įsirašys į diktofoną…
– Neseniai buvo užėjęs mokytojas Anatolijus Žibaitis. Mano tėvelis ir šis mokytojas kilę iš vieno kaimo, buvo pažįstami. Kai aš mokiausi Šilutės tuometinėje pirmojoje vidurinėje mokykloje, Anatolijus Žibaitis dirbo direktoriumi. Aš nebuvau tas gerietis mokinys. Direktorius mane pabardavo ir griežtu žodžiu. Ir tuomet jį gerbiau, ir dabar gerbiu. Dabar daugelis mokinių negerbia mokytojo, nors… Pagrindinėje mokykloje mergaitė buvo atžagari, mėgo tą rodyti, nes ten toks išsiskyrimas buvo tarsi madingas, o kai atėjo mokytis į Vydūno gimnaziją, per metus visiškai pasikeitė, nes gimnazijoje išsišokėlis sulaukia bendraklasių nepritarimo. Blogas elgesys ir prastas mokymasis čia smerkiamas net bendraamžių, – jeigu esi toks, tavęs negerbs, šalinsis. Dažnai lankausi Vydūno gimnazijoje. Man ten smagu: akivaizdūs pagarbūs santykiai, draugiškumas, atvirumas. Gimnazistai žino, ko čia atėjo. Tačiau ir pagrindinėje mokykloje to norėtųsi, kad jau ten mokytojas motyvuotų jauną žmogų mokytis, deramai elgtis. Kaip tą padaryti? Vaikų teisės užgožė jų pareigas ir šioje terpėje veši nepagarba mokytojui. Mokytojas nebevertinamas, menkinamas jo autoritetas. O juk bet kurioje tautoje mokytojas buvo Mokytojas. Jis tau duoda tiek daug, kad vėliau gali susikurti sau puikų gyvenimą. Juk už tai iš pagarbos ir dėkingumo galima ir galvą nulenkti. Dabar Lietuvoje mokytojai ir viešumoje išgirsta tokių atsiliepimų…
– Iš vaikystės prisimenu, kai per kaimą eina prisigėręs žmogelis, sutinka mokytoją, nusivožia kepurę ir pasisveikina…
– Mokytojas niekada nepamokys blogo, vaistininkas niekada neparduos tau netinkamų vaistų, kunigas moko tik gero, gal net labai daug to moko. Tad ir anais laikais juos žmonės laikė šviesuoliais ir sveikindamiesi nusiimdavo kepurę, suprato, ką reikia gerbti. Net bažnyčioje jau išgirdau, kad kunigas esąs „paslaugos teikėjas“. Tai jau žeminimas.
Rugsėjo 1-ąją buvau Vydūno gimnazijoje, taip pat Šilutės meno mokykloje. Gimnazijoje praleidau dvi valandas, bendravau su direktore, mokytojais. Ilgokai užtrukau ir Meno mokykloje. Nenorėjau skubėti, taip susiplanavau šią šventės dieną. Ir jie, ir aš buvome pirma diena po atostogų, tik maniškės buvo labai trumpos. Man rūpėjo ir šventė, ir ūkio reikalai.


Antradienį su Šilutės sporto įstaigų ir Vydūno gimnazijos direktoriais aptarėme, kaip būtų galima visiems naudotis naująja gimnazijos sporto sale, kuri yra gimnazijos. NKL pirmosios varžybos rudenį turėtų vykti jau šioje gražioje salėje. Tarsimės dėl salės išlaikymo kaštų, galbūt reikėtų kitais metais padidinti gimnazijai finansavimą, kad sale galėtų nemokamai naudotis ir sportininkai, jų įstaigoms sumažinus lėšų. Ši salė – modernus, erdvus, brangus ir gražiausias sporto statinys rajone, tad jis turi būti prieinamas visiems sportininkams.
– Pagirtina, kad Savivaldybė surado nemažai lėšų, įsteigė net 11 naujų grupių darželinukams, lopšeliukams, tačiau neketinu atsiimti viešos kritikos dėl vaikų priėmimo į šias įstaigas vilkinimo.
– Išlaidos tam – nemenkos, neplanuotos, tačiau buvo būtinos. Kritika teisinga. Tiek vaikučių neatsirado per vieną dieną. Reikėjo išankstinių duomenų, sprendimas pavėluotas. Mes negalime nesteigti grupių, jų neaprūpinti būtinais baldais. Skaičiuokime paprastai: vaikučiai lanko įstaigą, jų tėveliai dirba ir moka mokesčius. Pinigai sugrįžta į savivaldybę.
Elektroninė registracija į vaikų lopšelius–darželius yra taisytina, nes klaidina, kai tėvai rezervuojasi vietą vaikui dviejose įstaigose, kai vaikui nepatekus į pirmą pageidautą įstaigą, išbraukia iš eilės ir įrašo į sąrašą iš naujo…
– Svarbu pareiškimo pateikimo data, o ne vaiko gimimo metai? Gali atsitikti taip, kad lopšelinukas gaus vietą ir darželyje, o darželinukas negavo vietos darželyje ir jau būdamas didokas, kai netrukus nuo 6 metų reikės eiti į mokyklą.
– Taip vertinant, ši elektroninė vaikų priėmimo į lopšelius ir darželius programa visai netobula. Kitais metais į mokyklą vaikai eis nuo šešerių, tad teks jiems įrengti klases mokyklose ar palikti darželiuose?
– Dėkoju už pokalbį.

Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Vietinės bitės Lietuvoje gali išnykti

Lietuvos mokslininkai vos prieš kelerius metus atrado vietines – lietuviškas – bites, tačiau šiandien joms gresia išnykti. Todėl svarstoma jas saugoti valstybės kontroliuojamuose selekciniuose branduoliuose. Apie tai, kas ir kaip galėtų tapti tokiais selekciniais branduoliais, kas galėtų parengti vietinių bičių išsaugojimo programą, Žemės ūkio ministerijos atstovai Marcinkonyse diskutavo su Dzūkijos Nacionalinio parko ir Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direkcijos vadovybe ir mokslininkais. Mokslininkai ištyrė, kad kai kuriuose tradiciškai bitininkaujančiuose bitynuose dar yra apie 45 proc. išlikusių motininių linijų, priklausančių vietinio medunešės

Šokių grupės „Juknaičiai“ sėkmė konkurse „Pora už poros“

Dvi dienas Prienuose vyko konkursinio festivalio „Pora už poros“ nacionalinis turas. Smagiame, spalvingame renginyje laureato vardą pelnyti siekė per šešiasdešimt liaudiškų šokių grupių iš visos šalies ir lietuvių bendruomenių Seinuose bei Punske (Lenkija) šokių kolektyvai.  Konkurse dalyvavo ir Šilutės rajono vyresnio amžiaus žmonių liaudiškų šokių grupė „Juknaičiai“, pasirodymas sulaukė pripažinimo ir gero įvertinimo. Šis konkursas vyksta kas ketveri metai. Juknaitiškių kolektyvas šiame konkurse dalyvauja nuo pat 1997 metų. Nuolatos pelnydavo prizines vietas, o 2001 ir 2005 metais tapo laureatais. Sėkmė

Žemės ūkis: paverskite savo darbą ekologiškesniu su nauja elektronine įranga

Šalies ūkininkai nėjo ilgą kelią tobulindami ūkininkavimą, ieškodami ekologiškų sprendimų ir geros įrangos. Pagrindinė ir sunkiausia užduotis – palengvinti ūkininkavimą ir ekonomiškiau dirbti.  Šią tinkamo ūkininkavimo užduotį puikiai vykdo UAB „Audrokesta“. Įmonės būstinė yra Šakiuose, su atsarginių detalių parduotuve, eksponuojama nauja ir sena žemės ūkio technika, naujausios gręžimo mašinos, purkštuvai, žemės dirbimo mašinos ir kt. Teikiamos ir logistikos paslaugos. UAB „Audrokesta“ atidarė atsarginių detalių parduotuvę Šiauliuose ir turi tolesnių plėtros planų-su filialais kituose regionuose. UAB „Audrokesta“ taip pat yra vienintelis

Kryžius primins KGB nukankintas aukas

Vakar (spalio 24 d.) Vilkyškiuose, Šv. Onos bažnyčioje, šv. Mišias aukojo Telšių vyskupas Algirdas Jurevičius. Po pamaldų šventoriuje buvo pašventintas 8 metrų aukščio ąžuolinis kryžius, skirtas šios bažnyčios rūsiuose sovietinių KGB smogikų nukankintoms aukoms atminti.  Aukštąjį kryžių sumeistravo Plungės krašto kryždirbys Antanas Vaškys, gyvenantis Plokščių kaime. Tinklaraščiui bernardinai.lt jis pasakęs: „Aš darau taip, kaip mūsų patriarchas Svirskis įvedė madą, kai kryžius, koplytstulpis ir skulptūra drožiami iš to paties medžio gabalo. Dauguma meistrų jau dirbame tokiu principu. Nes ir darbai dabar

Taip pat skaitykite