Nevažiuos Birutė pas Verygą…

Šilutėje gyvenanti ilgametė medicinos sesuo Birutė Gavutienė jau 17 metų senjorė: į užtarnautą poilsį išjusi po 45 darbo metų Šilutės ligoninės skyriuose, net 32 metus iš jų – procedūrų kabinete. Labiausiai ją domina krepšinis, skaito laikraščius, nusiperka žurnalų, apie ligas nekalba, nors labai norėtų nuvažiuoti į Vilnių ir pasikalbėti su sveikatos apsaugos ministru Aurelijumi Veryga. Tačiau abejoja, ar šis susitikimas būtų toks, koks buvo su sveikatos ministru 1955 metais…

Ilgus metus medicinos seserimi išdirbusi Birutė Gavutienė senais laikais darbo prašyti važiavo pas sveikatos apsaugos ministrą.

Birutė Gavutienė yra kilusi iš Kaišiadorių. Iš trijų seserų ir brolio liko dvi garbaus amžiaus seserys. Kai sesuo Bronė baigė stomatologijos studijas, gavo paskyrimą dirbti Vainute, po metų atvyko į Šilutę. Kadangi tėvukams nebuvo lengva leisti vaikus į mokslus, sesuo Bronė pasiėmė pas save Birutę, ji čia ir mokėsi, lankė dabartinę Šilutės pirmąją gimnaziją, kuri tada taip pat buvo gimnazija. Klasės auklėtoja buvo garsi pedagogė Aldona Kalinauskienė.
Baigusi 9 gimnazijos klases, Birutė mokslus tęsė Šilutės Raudonojo kryžiaus mokykloje, kur rengė medicinos seseris. „Tuomet Šilutėje buvo daug medicinos seserų, felčerių mokyklų, ne visos baigusios mokslą gaudavo darbo, ne visas įdarbindavo“, – prisimena Birutė ypatingą savo gyvenimo įvykį – susitikimą su tuometiniu sveikatos apsaugos ministru.
Tai buvo 1955 metais. „Sėdau į autobusą ir nuvažiavau pas ministrą“, – linksmai pasakoja Birutė. Nuvažiavo, nuėjo į ministeriją, sekretorei pasakė, kad nori susitikti su ministru. Toji paprašė palaukti ir netrukus pasakė, kad ministras po 10 minučių priims. „Buvau neaukšta, lieknutė mergelikė…“ – su šypsena prisimena Birutė. Pasirodė ministras. „Mergaite, tu iš Šilutės? Tai gal arbatėlės išvirti?“ – tiksliai prisimena pokalbį Birutė, tuokart atsisakiusi arbatėlės, nes važiavo prašyti darbo. Kai ministras paklausė, kur norėtų dirbti, ji atsakiusi, kad arčiau sesers Bronės… Tuomet ministras paskambinęs į Priekulę gydytojui, sakąs, čia sėdi mergaitė, nori darbo. Tas gydytojas sutiko įdarbinti. Birutė nuvyko į Priekulę ir gavo darbą Veiviržėnuose. Po trejų darbo metų perėjo į Švėkšnos vaikų namus, vėliau vadintus internatu, kur išdirbo dar tejus metus. Iš čia gydytoja pakvietė į Šilutės ligoninės Vaikų ligų skyrių. Tada buvo 1964-ieji. Vaikų skyriuje dirbo vyr. seserimi. Sirgo vaikai, tačiau 40 ligoniukų tekdavo apibėgti vienai medicinos seseriai… Po to pateko į Chirurgijos skyrių. Nebuvo Reanimacijos skyriaus, nebuvo tokių išskirtinių gydymo sąlygų, nors operacijų – gausybė. Operuodavo skrandį, apendicitą, kitką… Šiame skyriuje dirbo iki 1968 metų. Tuomet buvo perkelta į ligoninės poliklinikos procedūrų kabinetą. Ten dirbo 32-ejus metus.
Anuomet procedūrų kabinete
„Dabar yra vienkartiniai švirkštai – nuostabu, lengva, paprasta. Ir pacientui mažiau skausmo, ir nėra rizikos, ir medikui gerokai patogiau, lengviau. O tuomet? Švirkštus, adatas reikėdavo virinti“, – prisimena B. Gavutienė. Prieš tą 40 minučių virinimą juos reikėdavo mirkyti įvairiuose tirpaluose. Po mirkymo dezinfekuojamajame skystyje, po to – distiliuotame vandenyje reikėdavo visus sausai iššluostyti, sudėti į metalines dėžutes ir nešti kaitinti į autoklavą.
„Prisimenu pirmąjį pacientą vokietį, kuris atėjo su vertėja, atsinešė vienkartinį švirkštą. Nebežinau, kada tai buvo, tačiau man tai buvo įvykis – nebuvau mačiusi to mažyčio švirkšto su plonyte adata. Nesupratau, kaip su tuo švirkštu elgtis. Papasakojo, paaiškino… Kai jau atsirado tie vienkartiniai švirkštai ir mūsų kabinete, dar dirbau, tik metų neprisimenu…“ – pasakojo Birutė, šiek tiek nusistebinti išgirdusi, kad dabar slaugytojoms labai sunku dirbti…
Moteris sutinka, kad bendrauti su sergančiu žmogumi, ištverti jo aimanas, priekaištus, kurių būna ir nepelnytų, nėra lengva, tačiau darbo priemonės juk visai kitokios. Tačiau ir žmonių susvetimėjimo daugiau, atjautos mažiau…
B. Gavutienė pas gydytojus visada užsiregistruoja. Ji nesupranta žmonių, kurie atėję pas gydytoją laukiantiesiems pasako, jog jis tik vaistų recepto… „Toks žmogus nesupranta, kad paskirti vaistus, išrašyti receptą reikia daug laiko. Kiti sergantieji laukia eilėje, vadinasi, ir vaistų išsirašyti atėjęs irgi yra sergantis, turėtų supratingai palaukti eilėje“, – sako moteris, pripažįstanti, kad per dešimtmečius visų gyvenimai labai pasikeitė, žmonės dėl įvairių priežasčių bei aplinkybių – taip pat. „Aš renkuosi tokius gydytojus, kurie su manim elgiasi korektiškai“, – sakė B. Gavutienė, kuriai yra tekę prie gydytojo kabineto bei sunegalavus išgirsti ir tokių žodžių, kurių ji pakartoti nenori, stengiasi pamiršti…
Nesiskundžia
Viskas pasikeitė. B. Gavutienė, išėjusi į užtarnautą poilsį, pensijos gavo 850 litų, kainos tuomet nebuvo tokios baisios ir vis augančios kaip dabar. Tad pensija jai garantavo normalų pragyvenimą. „Ne, aš gyvenau labai gerai. O kai litus pakeitė eurai, iš pradžių buvo neblogai, nes kainos neaugo, o kai jos ėmė šuoliuoti…“ – karti tiesa išsprūdo iš B. Gavutienės, kuri ir dabar nesiskundžia gyvenimu. Gauna 295 Eur pensijos ir sako: „Aš gyvenu, nedejuoju, bet ir skaičiuoju. Gavusi pensiją, pirmiausia sumoku mokesčius, vasarą tai sudaro 80 eurų, po to atidedu pinigų vaistams, kompensuojamiems ir ne, o kas lieka – pragyvenimui“, – pasakojo moteris, gyvenanti daugiabučiame name, neturinti nei sodo ar daržo.
Sako neperkanti to, ko dabar nereikia. Nėra gyvenusi prabangiai, prie to nepratusi, tačiau sako visada gyvenusi normaliai. Taip gyvenanti ir dabar. Labai patinka krepšinis, eina žiūrėti varžybų – turiu abonementą. „Sergu už „Šilutę… Sergu už visus. Žiūriu visas krepšinio rungtynių transliacijas per televiziją“, – nenustojo stebinti B. Gavutienė, kuri nueina ir į bažnyčią, bet pėstute jau toli. Nusiperka žurnalų „Žmonės“, „Savaitė“, „Ji“, skaito „Lietuvos rytą“, kitus laikraščius. Su draugėmis dažnai pasikalba telefonu.
O Lietuvoje? „Baisu, į žmogų niekas nekreipia dėmesio. Girdėjau, į ministrą Verygą moteris norėjo kreiptis, tai ministras atsakė, jog neturi laiko… O aš žadėjau pas jį važiuoti. Pasakyčiau jam, mane įleistų… Man jau nusibodo visos tos valdžios. Į rinkimus einu, balsuoju už pasirinktą partiją, nors ir ką apie ją bekalbėtų. Turiu politikoje autoritetų, viena iš tokių yra Vilija Blinkevičiūtė“, – pasakojo B. Gavutienė, kuri emigraciją vertina kaip išeitį, nes žmogus turi užsidirbti, kad išgyventų, o mokamos pašalpos jai nepatinka.
„Mano pirmasis atlyginimas buvo 35 rubliai, o jie dabar neina dirbti, gauna pašalpas…“ – piktinosi moteris, iš savo motinos girdėjusi perspėjimą, kad laisvę atgavusioje Lietuvoje nebus lengva gyventi.
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Padėka

Brangūs bičiuliai, „Germanikos“ kolektyvo vardu palugniai dėkavojame visiems šišioniškiams, padėjusiems mums į pirmąją kelionę mariomis išleisti mūsų rankomis kurtą kurėną! Ištisus amžius lietuvininkų ir kopininkų kurėnai raižė Kuršių marias – mūsų protėviams tai buvo ne tik pragyvenimo šaltinis, bet ir laisvės, o vėliau – pagarbaus santykio su gamta arba, kaip šiandien sakytume, – ekologijos, simbolis. Prieš 75 metus, daugeliui lietuvininkų pasitraukus iš gimtųjų žemių, kurėnų žėgliai, atrodė, amžiams dingo iš marių, palikdami jų horizontą tuščią ir bedvasį. Vis dėlto daugybės

Prancūzijos futbolininkai antrą kartą tapo pasaulio čempionais (atnaujinta)

(AFP-ELTA). Visa Prancūzija – džiaugsmo svaigulyje: milijonai žmonių sekmadienį iki vėlumos šventė nacionalinės rinktinės triumfą pasaulio futbolo čempionate Rusijoje. Po pergalės rezultatu 4:2 prieš Kroatiją Paryžius ir kiti miestai virto mėlynai baltai raudonų vėliavų jūra. Vis dėl to kai kuriuose miestuose neišvengta riaušių ir nelaimingų atsitikimų.  Didžiausia džiaugsmo šventė Paryžiuje vyko fanų zonoje prie Eifelio bokšto ir garsiajame Eliziejaus laukų bulvare, kur suplūdo 90 000 žmonių. Dievo Motinos katedroje „Equipe Tricolore“ garbei aidėjo varpai. Prezidentas Emmanuelis Macronas euforiškai palaikė komandą

Šventėje „Po malūno sparnais“

Liepos 6-ąją, kai viso pasaulio lietuviai ruošėsi vakare kartu giedoti Lietuvos himną, Saugose vyko tradicinė seniūnijos šventė „Po malūno sparnais“. Viršum scenos – simboliniai malūno sparnai su ąžuolo šakų vainiku centre, prie scenos – Lietuvos vėliavos trijų spalvų popieriniai malūnėliai, besisukantys pučiant vėjeliui. Šie puošybos elementai skelbė Lietuvos valstybingumo 100 – metį, Karaliaus Mindaugo karūnavimo – Valstybės dieną, atspindėjo šventės temą – „Po malūno sparnais“. Saugų šventė, kaip jau įprasta, turi neeilinius vedėjus – tai Saugų evangelikų liuteronų bažnyčios kunigą

Šilutės medžių atnaujinimas – dar vienas neapgalvotas valdžios sprendimas?..

Jau keletą mėnesių netyla aistros dėl Šilutės miesto centrinės gatvės medžių atnaujinimo projekto įgyvendinimo. Kiekvienas valdžios priimamas sprendimas turi būti aptartas su visuomene arba bent jau tais krašto gyventojais, kuriuos tai liečia. Šiuo atveju eilinį kartą to nebuvo padaryta, tad natūralu, jog kyla nepasitenkinimas. Manau, prieš įgyvendinant šį projektą, būtina informuoti visuomenę, – kokie darbai bus atliekami, kam to reikia ir kaip nuo to pasikeis miesto gatvių vaizdas ir kita. Tik tuomet, kai bus išklausytos gyventojų pastabos bei pasiūlymai, galima