Netiesa, laikas gali sugrįžti

Maža to, jį galime išgyventi iš naujo. Pavyzdžiui, skaitydami knygą, žiūrėdami kino filmą. Būna, kad ir kitam norime pasakyti, o siekdami sudominti nauja knyga – šiuo atveju „Maironis. Laiškai. Atsiminimai“ – stengiamės pasakyti, ką ten tūlas skaitytojas ras. Maždaug taip. Tebūnie tai mano pasakojimo pirmoji dalis.


Patikinu, kad liepai baigiantis iš visų savo knygų spintų ir lentynų ištraukiau visa, ką turiu Maironio ir apie Maironį: keturias Raštų knygas, Lyriką, Pavasario balsus, Jaunąją Lietuvą; V. Zaborskaitės monografiją Maironis, I. Slavinskaitės tyrinėjimus, A. Ruseckaitės Maironio gyvenimo meninius biografinius etiudus Šešėlis JMM. Nebekėliau mokyklinių vadovėlių, chrestomatijų… Mažiausiai vartyti Raštai. Dėl to labai susigėdau (tiek metų buvau mokytoja), o ten juk Maironio literatūros paskaitų užrašai, jo parašyta Lietuvos istorija. Ten Maironis –mokytojas, žmogus, kuris, kaip pasakoja A. Sutkus, „stengėsi užpildyti visas mūsų gyvenimo kultūrines spragas. Žinojo, kad nėra Lietuvos istorijos vadovėlio mokykloms, – rašo istoriją. Teatras neturi dramų – jis imasi ir dramas rašyti“. Dramos teatralams, o štai „ …istorijos paskaitose Maironis būdavo mistiškai nusiteikęs. Jo gilios svajingos akys paskęsdavo vizijose, ir jis šiltai, net virpėdamas kalba apie savo numylėtą Tėvynę, tą mieląją Nemuno šalį“. Mokiniai pasiduoda žodžio magijai ir „Tik skambutis pažadindavo mus iš didingos praeities regėjimų ir vėl grįždavom į klasę“. (A. Lapė).
Bandydama sudominti būsimu Eugenijaus Žmuidos sudarytos knygos „Maironis. Laiškai. Atsiminimai“ pristatymu mūsų viešojoje bibliotekoje rugpjūčio 30 dieną, galėčiau įrašyti ir vieną kitą ten minimą šmaikštesnį nutikimą su poetu. Pavyzdžiui, dėkodamas simpatiškajai Uršulei Jokūbauskaitei už nuotrauką, džiaugiasi, kad „veidelis toks simpatingas ir gražus, tik kam trumpai nusikirpus?“ Ir čia pat pasiteisina: „Aš senų pažiūrų žmogus, ir moterų ilgos kasos man patinka“. Arba kitame laiške tai pačiai merginai į Filadelfiją kiek priekaištaudamas, kad ji Vytauto Didžiojo metais nesiteikė atvykti į Lietuvą, todėl „realistiškesni atsiminimai ir ryšiai artimiau neužsimezgė“, bemaž surimuoja: „Kas jaunas, tam šviečia viltis, o man gal netolimas siūlo galas: neteks nė pamatyti savo simpatijos“ (1928 m.). O ne, kad ir kaip bandytume pagal ano meto lenkų kunigus, nemėgusius „litvomano“ Maironio ir bandžiusius prikabinti poetui lovelaso etiketę, nepasiseks to padaryti ir mums. Štai ką ta tema pasakoja S. Markonis. Į Maironio kabinetą įėjo jauna studentė, rinkdama aukas kažin kokiam labdaros tikslui. Maironis įteikė eilinę auką, o išleisdamas merginą pabučiavo į skruostą. Kartu buvęs inspektorius K. Paltarokas nusistebėjo tokiu prelato elgesiu ir tik atsiduso: „Noo, prelate, noo!“ Toks Maironio elgesys „buvo priimamas kaip natūralus reiškinys. Kaip daina, kuri gimdavo poeto širdyje, nes jis nesislapstė, o atvirai reiškė pagarbą ir susižavėjimą jaunystei ir grožiui“. Iš tiesų toje knygoje yra daugybė žinomų ir negirdėtų dalykų, jaudinančių – linksmų ir liūdnokų – smulkmenų. Visa tai įdomu, bet yra ir tai, ką ne taip lengva pasakyti, kas verčia giliai susimąstyti ir atsiverst dar neskaitytą Maironio asmenybės knygą.
II dalis
Taigi, galima sugrįžti į buvusį laiką ir jį išgyventi. Realiai, jaudinančiai, įsigyvenant į situaciją, o ne stebint vaizdus iš šono kaip įprasta skaitytojui. Galbūt tam reikalinga viena sąlyga. Kas, ar tik ne pats Maironis, kalbėjo, kad yra daug pamaldžių žmonių: lanko bažnyčią, meldžiasi, bet viskas plaukia pro šalį – nėra tikrojo sąlyčio su Dievu. Ne visada tokį sąlytį su poetu išgyvena ir mokytojas, aiškindamas klasei jo kūrybą. O be šio ryšio, be sielų bendrystės, nėra ir literatūros pamokos – tik žinių pakratai. Nesiginčiju, Atgimimo metais ne be jaudulio giedojome Maironio tekstus renginiuose, vakaruose kartu su Bingelio choru, draugų būryje deklamavome jo „Trakų pilį“, nes bent šį eilėraštį turbūt moka kiekvienas, kas yra lankęs mokyklą. Ir vis dėlto tai nepalyginama su tuo, ką galima išgyventi vienumoje skaitant atsiminimus apie Maironį dr. E. Žmuidos parengtoje knygoje. Atsiminimai išdėstyti nuosekliai laikantis poeto gyvenimo tėkmės: tėviškėje, Sankt Peterburge, Kauno kunigų seminarijoje, išskiriant asmeninį gyvenimą Kaune, papildant kultūros žmonių atsiminimais. Stebuklas įvyksta skaitant neskubomis, neišsigąstant vieno kito pasikartojimo, įsidėmint, kur visa tai vyksta. Nepajunti, kaip atsiduri margame anų laikų žmonių būryje. Jie kalba, pasakoja, o regi veiksmą, buvimą drauge. Maironis – tarp jų. Dar vaikas, paauglys, studentas, seminaristas, profesorius, rektorius, prelatas… Pagaliau žilas stotingas senelis, iš pažiūros rūstoko veido, su keistais auksinių rėmelių akiniais… Nuostabu, kad Atsiminimuose išryškėja labai įvairūs ir spalvingi pasakojusių žmonių paveikslai bei charakteriai. Įspūdis toks, tarsi vienas per kitą ar dailiai paeiliui kalbėtų pusė Lietuvos.
Apie ką jie pasakoja? Apie neapsimestą, nepapuoštą, bet tokią tikrą ir tokią stiprią Maironio meilę Lietuvai, rūpestį dėl jos ateities. Apie reto darbštumo ir įsipareigojimus vykdantį rektorių, išoriškai rūstų, kietą egzaminatorių, bet nuoširdų ir tėviškai mylintį savo mokinius žmogų. Apie asmenį, kuriam nesvetimi paprasti žmogiški jausmai ir mintys. Apie poetą, kuriam trūksta laiko užbaigti poemą, apie užgaulias jaunųjų rašytojų replikas spaudoje, teigiant, kad Maironis paseno. Apie puolančią ir skundžiančią popiežiui prolenkišką dvasininkijos aukštuomenę. Apie begalinį jo rūpinimąsi lietuvių kalbos puoselėjimu ir išsaugojimu. Skaitydami atsiminimus, rasime ne vieną atramos tašką šiandienei lietuvių kalbos menkinimo bjaurasčiai atlaikyti. Ir dar. Manau, kad šie tekstai be galo reikalingi dabarties lietuvių kalbos ir literatūros mokytojams, kad jie drąsiau, sekdami didelės erudicijos Maironio pavyzdžiu, ryžtųsi peržengti trafaretinius programos rėmus ir atskleistų tikrąjį literatūros grožį bei prasmę, mokantis žmogiškųjų principų. Mokantis dirbti ir įsipareigoti savo šaliai, kur vis dar „bėga Šešupė ir Nemunas teka“, kad būtų per amžius, „kaip ir buvus, Lietuva Tėvynė“. Susitinkame knygoje su Maironiu ir truputį kaltai prisipažįstame: „atleisk, buvau gana paviršutiniškas, reikėjo daug ką plačiau matyti…“ Ir ačiū Lietuvių tautosakos ir literatūros instituto mokslo darbuotojui dr. E. Žmuidai, kuris ne tik sudarė šią didžiulę (810 psl.) knygą, bet padėjo sugrįžti į prarastą laiką ir pabūti su Maironiu.
Labai didelį ir naudingą darbą padarė dr. E. Žmuida. Manau, kad įdomus bus ir pokalbis su juo bei literatūros kritike, kraštiete Ramute Dragenyte knygos pristatymo renginyje rugpjūčio 30 d., 17 val., Šilutės F. Bajoraičio bibliotekoje.

Irena Arlauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Spurgų istorija: kaip jos atsirado ir kuo ypatingos lietuviškosios

spurgų istorija

Spurgų istorija, anot prekybos tinklo „Maxima“ atstovų, prasidėjo Europoje. O prie šio deserto raidos prisidėjo ir Lietuva. Kokia ta spurgų istorija, jų įvairove ir populiarumo visame pasaulyje priežastis?  Spurgos tapo mūsų kultūros dalimi  Įvairios formos, skirtingi užpildai ir skonio receptorius suvilgantys pabarstukai. Šios spurgų detalės patenkina daugelio klientų norus ir prisideda prie spartėjančio šio deserto populiarumo Lietuvoje, pastebi „Maximos“ Komunikacijos ir įvaizdžio departamento direktorė Ernesta Dapkienė. „Spurgos parduotuvių lentynose iki pat šiol patraukia žmonių dėmesį. Didžiausią susidomėjimo šiuo desertu proveržį

Šilutės narkotikų prekeivis kvaišalus slėpė miškuose

narkotikų prekeivis

Šilutės narkotikų prekeivis, kurį sulaikė Tauragės apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo skyriaus pareigūnai, Klaipėdos rajone, miške, slėpė ir laikė didelį kiekį, kaip įtariama narkotinių (psichotropinių) medžiagų. 28-erių Šilutės miesto gyventojas buvo ypač atsargus – didelius kvaišalų kiekius slėpė miškuose įrengtose slėptuvėse. Pareigūnai slėptuvėse rado ir paėmė apie 0,5 kg, kaip įtariama, narkotinių (psichotropinių) medžiagų –  kokaino ir „Ecstasy“ tablečių. Ikiteisminio tyrimo medžiagoje, atliekant pirminius veiksmus, nedelsiant buvo atliktos kratos įtariamojo namuose. Kratos metu pareigūnai vyro namuose

Ką reikia žinoti žvejojant saugomose teritorijose?

žvejyba saugomose teritorijose

Žvejyba saugomose teritorijose. Aplinkos ministerija dažnai sulaukia klausimų, ar galima žvejoti ir plaukioti ornitologiniuose, ichtiologiniuose draustiniuose ir kitose saugomose teritorijose esančiuose vandens telkiniuose. Primename, kad ornitologiniuose draustiniuose, siekiant apsaugoti paukščius, draudžiama plaukioti tiek savaeigėmis, tiek nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis. Tik tuo atveju, jei ornitologiniame draustinyje esantis vandens telkinys yra išnuomotas mėgėjų žvejybai organizuoti, žuvų įveisimo ir mėgėjų žvejybos tikslais leidžiama plaukioti nesavaeigėmis plaukiojimo priemonėmis nuo rugpjūčio 1 d. iki balandžio 1d. Vienos populiariausių saugomose teritorijose esančių žvejybos vietų yra Nemuno deltos regioniniame

Skvernelis pasiūlė, Balčytis jau pasirinko, Vytautas Laurinaitis svarsto

Išsiskyrus buvusio premjero nepartinio Sauliaus Skvernelio ir Valstiečių ir žaliųjų sąjungai vadovaujančio Ramūno Karbauskio keliams, keliolikai Seimo narių susibūrus į frakciją „Vardan Lietuvos“, netrukus pasklido dar viena naujiena. S. Skvernelis ir jo bendraminčiai šioje frakcijoje kuria Demokratų partiją „Vardan Lietuvos“ ir kviečia jungtis visus norinčius. Apie tai jau rašėme. Šilutės krašte tiesiogiai į Seimą išrinktas Zigmantas Balčytis jau pasirinko: Seime perėjo į frakciją „Vardan Lietuvos“, padidinęs jos narių skaičių iki 14, nuskriaudęs Lietuvos regionų frakciją, kuri Seime beturės 8 narius.

Taip pat skaitykite