Vilhelmo Storosto Vydūno 153–ųjų gimimo metinių proga

„Sveikata visuomet saistosi su šviesa, kvapu, tyru oru, švarumu, niekuomet – su tamsa, dvokimu, purvu“. Dabar net Pasaulio sveikatos organizacija pritaria Vydūno požiūriui, jog daug svarbiau rūpintis savo sveikata nei ligas gydyti…

Jeigu žmogus išauga tiek, kad teikia pirmenybę dvasiai, o ne kūnui, toks žmogus suras tvirtą pagrindą savo gyvenimui. Nuo žalingų įpročių išvaduoti žmogų be jo paties valios labai sunku, o kartais beviltiška.

Pitagoras prieš daugelį šimtmečių komentavo, kad protas yra didelė realybė ir kažkaip egzistuoja organizme, bet ne galvoje.

Platonas, kaip ir Pitagoras manė, kad protas, esantis kūne, yra labai svarbus subjektas, atsiskiriantis nuo kūno mirties metu.

Sokratas pabrėžė proto ir kūno atskyrimą teigdamas, kad psichiniai dalykai randasi ne fizinėje aplinkoje.

Aristotelis norėdamas parodyti proto unikumą sakė, kad galima mąstyti ir be smegenų, nes jis nežinojo, jog tuometinis smegenų tyrinėjimas neatsakė į dominantį klausimą apie protą.

Renė Dekartas, garsus prancūzų matematikas ir filosofas aktyviai ir tvirtai teigė pasisakydamas, kad protas ir kūnas nėra tas pats.

Mūsų Vilhelmas Storostas Vydūnas nori būti parama visiems, kurie stengiasi patvirtinti savo žmogiškumą.

Kas yra žmogus?

Tai ne tik sudėtinga darniai veikianti fizinių mechanizmų sistema ar įvairių organų sudėtinis vieningas organizmas, kuris vadinamas kūnu. Žmogui visai neįdomu, kaip dabar veikia ar vyksta sudėtingi nuolatiniai procesai kepenyse, plaučiuose, širdyje, smegenyse, taip pat kituose organuose. Apie tai studijuoja būsimieji medikai ilgalaikėse dešimtmečio ar ilgesnėse studijose.

Štai keletą faktų apie mūsų fizinį kūną:

– Žmonės ,,šeriasi“ kaip šunys, katės ar kiti žinduoliai, tik vietoje plaukų jie atsikrato viršutinio odos sluoksnio. Kasmet žmogus praranda apie 600 000 odos fragmentų, tai sudaro 700 gramų. Per 70 savo gyvenimo metų vidutiniškai žmogus numeta apie 50 kilogramų odos.

– Kraujas žmogaus kūne praeina ilgą kelią, dėl to kraujo indai sudaro beveik 100 000 kilometrų. Kiekvieną dieną per kraujagysles širdis perpumpuoja apie 7,5 litro kraujo.

– Be maisto žmogus gali gyventi keletą savaičių, bet tik 10 dienų be miego ir tai neigiamai gali atsiliepti gyvenimui. Po 10 bemiegių parų žmogus užmigs amžinai.

– Žmogaus skrandis savo gleivinę visiškai pakeičia kas 3-4 dienos. Jeigu tai neįvyktų, stiprios rūgštys naudojamos virškinimui, paprasčiausiai skrandį ištirpdytų.

– Pas suaugusį žmogų kaulų yra mažiau negu pas kūdikį. Pradžioje skeletas turi 350 kaulų, vėliau palengva augant kai kurie kaulai suauga į vieną, dėl tos priežasties suaugusių žmonių skelete priskaičiuojama tik 206 kaulai.

– Jeigu ištiestume į vieną plokštumą kūno ląstelių sluoksnį, tai pasidengtų stadiono aikštė. Mokslui žinoma, jog žmogaus kūno sandara tai kvantinė virpanti pagal atitinkamą dažnį šviesos materija.

Kūnas turi aplink save elektromagnetinius laukus ir savybę švytėti saulės spektro spalvų gama, liaudyje vadinama aura. Įsivaizduokime stadiono plote įrengtas saulės baterijas, kurių energijos užtektų gyvenvietei apšviesti. Reiškia ir kiekvienas žmogus turi energinius resursus, nemokamą gamtos dovaną, tik reikia sumaniai ja naudotis, įsisavinti ir nenusigręžti nuo amžinų visatos dėsnių.

Proto laukas, tai sąmonės ir sielos rezidencija

Kad pasireikštų didysis gyvenimo principas, jis privalo įgauti kokią nors formą, atitinkančią jos siekius ir judėjimą. Siekis – tai protingas vidinis impulsas, o judėjimas – jo fizinė išraiška.

Gyvenimas reiškiasi ne vien forma, o begaline jų daugybe. Daugeliui formų susijungus ir sudarius vieną sudėtingesnę, mes tuomet sakome kad gyvenimas protingai organizuotas, nes visos formos siekia padėti reikštis šiai kur kas aukštesnei struktūrai. Gyvenimas niekada nesibaigia, jis trunka be galo, amžinai. Niekas neįstengia jo sunaikinti, gyvenimas stipresnis už mirtį, nes glūdintis mumyse jis yra tobulas. Protingas gyvenimas yra be kančių ir kentėjimų, jis žmogaus sielos lemtis ir pats savaime vieningas.

Fizinis, dvasinis ir dieviškas gyvenimas – tai trys pasireiškimai

Fizinis – jis svyruoja, be paliovos keičiasi. Tai lyg vandens paviršius, jūros bangų gyvenimas.

Dvasinis – kintantis, tačiau nesvyruoja. Jis yra tarsi jūros gelmių, glūdumų būtis.

Dieviškas – nekinta ir nesvyruoja.

Gyvenimas – tai lobis

Norint įsisąmoninti gyvenimą, kad jis taptų naudingas sau bei kitiems, žmogus turi pradėti nuo fizinio lygmens ir pamažu kilti į dvasinį ir dieviškąjį. Nemylintis fizinio gyvenimo neturi nieko bendra su šviesa. Fizinėje plotmėje: vaisiuose ir augaluose sukaupta šviesos energija. Akivaizdus įrodymas: visi žinome ir esame patys matę, kaip gaisro metu dega miškai, durpynai nors jiems yra šimtai ar dešimtys tūkstančių metų. Saulės šviesos sukaupta juose energija niekur nedingsta, nes ji augalijai yra gyvybiškai svarbus kosminis elementas.

Palyginimui galima pateikti kitą pavyzdį: esame matę kaip kaista (kartais dega) ant laužo kepinama maistui mėsa ar jos produktai, kuriuose kvantinės medžiagos ir energijos beveik nėra, nes gyvūnas ar paukštis jau yra miręs.

Fizinio gyvenimo higiena prasideda nuo teisingo naudojimosi šviesa, sukaupta augaluose ir vaisiuose, kitaip tariant ji prasideda nuo teisingos mitybos.

Mityba – tai įvadas į fizinį gyvenimą, į dvasinį – menas, muzika, literatūra, dailė ir kita, į Dieviškąjį, tai malda. Visas gyvenimas, tai lobis, kurį reikia saugoti ir taip sutvarkyti savo fizinį kūną, kad jis galėtų geriau įsisavinti dvasinių jėgų energijos kanalus. Organizuoti veiklą taip, kad būtų geriau subalansuotos fizinės ir mentalinės kūno savybės, niekada nereikia įsijausti į ligą ir aimanuoti.

Mentalinis kūnas

Puikus pavyzdys yra Vydūnas, ypač sunkiais gyvenimo atvejais, kurie buvo dažni palydovai, jis užsiimdavo muzikavimu, rašė, dainavo, atlikinėjo fizinius pratimus.

Kiekvienas žmogus turi savybes džiaugtis, liūdėti, mylėti, nerimauti, bijoti ar panašiai. Šią visą sritį Vydūnas vadina jausmų – linkimų gyvata arba astraliniu kūnu, tai vienas iš dvasinių energinių sudėtinių žmogaus dalių. Plačiau žmogų gaubianti sfera yra minčių laukas arba mentalinis kūnas. Virš jų spindi šviesoje žmogaus esmė, esybė, dvasia – siela. Visos šios gyvatos yra glaudžiai susijusios ir viena kitą veikiančios: mintis-jausmas-fizinis kūnas ir atvirkščiai.

Pavyzdžiui, mes norime valgyti, tačiau dėl kažkokių aplinkybių maisto neturime, tuomet mintis nukreipiama į ką nors įdomaus, atsiras kita dominantė smegenyse ir mes visai pamiršime apie valgį, o kūnas dėl to nenumirs.

Įvairios neigiamos emocijos – pyktis, stresas, išgąstis, pavydas – iškreipia žmogaus veidą, pakinta balsas, kūno temperatūra. Bet džiaugsmas, pasitenkinimas, susižavėjimas veikia priešingai: nušviečia veidą, spindi akys ir visos kūno funkcijos mums atrodo normalios. Dėl to Vydūnas tvirtina: kokios yra žmogaus mintys, tokie jausmai ir geiduliai, toks ir kūno gyvenimas.

Aukštesniojo ,,Aš“ principas

Šiuolaikinės humanistinės psichologijos sritis psichoanalizė, kurios pradininkas yra italų psichiatras Roberto Assagioli (R. Asadžioli), taip pat akcentuoja aukštesniojo ,,Aš“ principą, žmogaus išmintį ir jo atsakomybę. Pastaruoju metu mokslo leidiniuose daug yra pateikiama informacijos apie sąmonės reikšmę, ji netgi yra tyrinėjimo objektas ir analizuojama.

Ypač stipriai mokslininkus domina smegenų struktūra ir veikla, apie tai drąsiai kalbama, jog žmogaus smegenys yra Visatos kopija. Iš tiesų sąmonė yra toji dvasios šviesa, kurios dėka visi mūsų veiksmai, žodžiai ir mintys yra apšviečiami, matomi, brandūs ir gyvybingi, nes sąmonėje kaupiasi  ne tik mūsų, bet ir tėvų, protėvių patirtis. Fizinio kūno sąmonė yra instinktai, o dvasios-sielos yra žinojimas, intuicija, kuri glūdi sąmonės gelmėje. Dėl šios priežasties žmogaus sąmonė gali vystytis, augti, šviesti iki universalios arba kosminės. Tokia garbinga žmogaus paskirtis, nes yra suteiktos visos galimybės įgyti šias savybes.

Kas griauna žmogaus sveikatą?

Įvairios perkrovos, pavyzdžiui, persivalgymas, labai sutrikdo ne tik virškinimo traktą, bet ir visą organizmą. Iš to ir nutukimas, sklerozė, diabetas ir kt. Tas pats ir jausmų sferos atžvilgiu, kai žmogus patiria stresą, ypač jeigu dažnai – ateityje jo laukia infarktai, insultai, depresijos ir kt.

Gali būti ir minties bei proto perkrovos: neįveikiami uždaviniai, įvairios teorijos, protiniai darbai nesilaikant darbo kaitos ritmo. Žmogaus gyvastingumo pusiausvyrą galima sutrikdyti ir dirbtinai, pavyzdžiui, hipnozės būdu, t. y. paralyžiuojant žmogaus valią. Vydūnas ypač smerkė spiritistų bandymus, dirbtinį transo būsenų sukėlimą ir visa, kas slopina žmogaus individualybę ir ją pavergia. Yra fiziškai stiprių žmonių, bet jų Esmė – dvasia silpna, apmirusi, tamsi. Jiems trūksta išminties, gyvos sąžinės ir stiprios valios, nes jie yra ligoti dvasiškai.

Mūsų laikais

Susidomėjimas Vydūno asmenybe ir jo gyvenimu, bei kūryba pastebimai įgauna naują pakilimą. Ypač juo pradėjo domėtis sveikos gyvensenos  medicinos studentai, taip pat daugybę žmonių nori susipažinti su šiuo užmirštu Lietuvos genijumi.

Belieka tik priminti, kad rašytoją, poetą, literatūros mokslininką Nobelio premijos laureatą Česlovą Milošą, kilusį iš Kėdainių valsčiaus, nuo Nevėžio pakrantės, taip pat poetą Adomą Mickevičių lenkai vadina savo tautos įžymybėmis, o Vilhelmu Storostu Vydūnu, taip pat buvusiu kandidatu Nobelio premijai gauti, labai domisi vokiečiai. Jį noriai priima kaip savo tautietį, nes jis gimė Mažojoje Lietuvoje, Prūsijos žemėje.  Laisvai kalbėjo vokiškai, mokėjo anglų, prancūzų, sanskrito kalbas, taip pat jo akademinė ir gyvenimo dvasinė veikla susieta su Berlyno, Halės, Leipcigo ir kitais universitetais, seminarijomis.

Gyvendamas Detmoldo mieste, Vokietijoje, 85 jubiliejinio gimtadienio išvakarėse, jis dėl gatve pravažiuojančios transporto priemonės kaltės patyrė traumą ir netrukus, žiemą, tyliai iškeliavo Anapilin. Palikdamas amžinai šiam pasauliui moksliniuose raštuose, muzikoje ir mene savo ryškų dvasinį įspaudą.

Džiugu, kad Kauno Vytauto Didžiojo universitetas jam esant gyvam, kaip nešančiam šviesą ir pasaulinio lygio eruditui, mokytojui, rašytojui, mąstytojui suteikė Garbės daktaro titulą.

Klaipėdos universiteto administracija ir akademinė bendruomenė organizuoja nacionalines ir tarptautines konferencijas. Šiemet kovo 18 d. organizouta jau 21 Nacionalinė konferencija Vydūno 153–čio gimtadienio proga (kovo 22 d.). Universiteto patalpose taip pat nuolat vyksta meno renginių ciklas ,,Tautai ir valstybei“, kuriame pasirodo ir savo talentą demonstruoja jauni muzikos mokyklų mokiniai ir Klaipėdos Vydūno vardo gimnazijos mokinių choras.

Visuomeninės organizacijos ir gyventojai tikisi ir laukia, jog ateityje Klaipėdos universitetui bus suteiktas Vydūno vardas. Prieš porą metų Klaipėdos senamiestį papuošė skulptūra Vydūnui, jo 150–mečio gimimo paminėjimo proga. Jį drąsiai galima vadinti visapusišku šedevru: techniniu ir meniniu sprendimu.

Asmeniškai jaučiu pareigą ir atsakomybę visuomeninėje veikloje puoselėti Vydūno paveldą, Lietuvoje ir užsienyje įamžinant šį nuostabų mūsų tautos žmogų ateities kartoms. Būdamas jo pasek

ėju noriu gyventi paprastai, santūriai, atvira sąmone į dvasinį pasaulį, skleidžiant į aplinką vydūniškąją šviesą ir jo atminimą. Būtent, dėl šių aplinkybių buvo įkurta Lietuvos menų ir mokslo asociacija ,,Vydūno šviesa“ .

Kviečiu visus  aktyvius Lietuvos žmones, darbdavius neužmiršti ir kitų savo talentingų, gabių tautiečių, kuriuos pasaulio šalys labai vertina ir nuolatos graibsto iš mūsų.

Metafizikos mokslų dr. Vilimantas Zablockis,

Lietuvos menų ir mokslo asociacijos ,,Vydūno šviesa“ įkūrėjas ir prezidentas