Nepaprastas Ievos Simonaitytės gyvenimas

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje sausio 25 dieną susipažinta su knyga „Aš esu Etmės Evė“. Leidinys skirtas Ievos Simonaitytės gimimo 120–osioms metinėms. Knygoje 57 rašytojos amžininkų liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Domas Kaunas. Įžvalgomis apie knygą pasidalijo šilutiškė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė.

Šilutėje pirmiau negu Klaipėdoje

Profesorius Domas Kaunas ir Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė į knygos pristatymą keletą minučių vėluodami (nepamirškim, sausis, lauke tamsus metas – nepaskubėsi) atskubėjo iš Pagėgių, kur taip pat pasakojo ir dalijosi įspūdžiais apie naująjį leidinį. Teko šiek tiek apgailestauti, kad iki knygos pristatymo neteko jos pavartyti, bet knygos sutiktuvės buvo įdomios ir jaudinančios.

Apie knygą „Aš esu Etmės Evė“ šilutiškiams pasakojo jos sudarytojas prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Ne vienas renginio dalyvis panoro knygą nusipirkti ir perskaityti.

Susitikimo moderatorė vyriausioji bibliotekininkė Virginija Veiverienė trumpai papasakojo  Ievos Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos kelią, pasidžiaugė svečiais ir pakvietė Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistes Agnę Majauskaitę ir Kristiną Tekoriūtę perskaityti dvi ištraukas iš knygos „Aš esu Etmės Evė“.

Po keturiasdešimties metų

Profesorė Roma Bončkutė, įvertindama šios knygos svarbą, kalbėjo, kad mes Ievą Simonaitytę pažinsime iš šios knygos, tačiau, jausdami, kas yra pasakotojas ir kas apklausia, galime susidaryti savo nuomonę ir pasitikrinti savo moralę. „Skaitydama knygą supratau, kas  ją padarė dideliu žmogumi?“ Atsakydama į šį klausimą, R. Bončkutė kalbėjo, kad nors I. Simonaitytė buvo pavainikė, nors jos ir neaugino tėvas, ji norėjo jam įrodyti, kad ji yra šio to verta, ir jai tai pavyko.

Įžvalgomis apie knygą pasidalijo Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė.

Profesorius Domas Kaunas pasakojo, kad nors ir skubotai ruošiantis 2017 metais buvo atiduota duoklė rašytojai, nepagrįstai dvidešimt metų „buvusiai tremtyje“ – kūriniai buvo išbraukti iš mokyklinių vadovėlių.

„Buvo parengta septyniolikos punktų programa Ievos Simonaitytės gimimo jubiliejui paminėti, Lietuvos Respublikos Seimas ją patvirtino ir paskelbė 2017-uosius I. Simonaitytės metais. Gaila, tik spalio mėnesį buvo pradėta minėti jubiliejų. O aš, nuo 1959 metų gyvendamas Klaipėdos rajone ir iš savo kiemo matydamas Vanagų bažnyčios bokštą, negalėjau neatiduoti duoklės rašytojai. Tam buvo visos sąlygos. Studijuojant Vilniaus universitete su profesoriumi Vladu Žuku vykdavome į ekspedicijas ir užrašydavome to laikotarpio amžininkų liudijimus. Taip atsirado pirmieji užrašų albumai, kuriuos buvo pasiskolinęs profesorius Vytautas Kubilius. Taip prieš keturiasdešimt metų pradėti rinkti tekstai įgavo prasmę ir sugulė į knygą“, – pasakojo D.Kaunas.

Pasak jo, „ tačiau tekstai patys nebyloja, juos reikia prakalbinti. Man buvo svarbu papasakoti apie tekstų pateikėjus, kad tai nebūtų tik paprastos pavardės. Juk žmonės, kalbėdami apie kitą žmogų, gali kalbėti įvairiai, dažnai nepamiršdami sureikšminti savo vaidmens. Kartais vienu sakiniu daug pasakyti. Štai neseniai pasirodžiusioje Valentino Sventicko sudarytoje prisiminimų knygoje apie Justiną Marcinkevičių „Kokį jį pažinojome“ pasakyta – rašytojas, pedagogas, mokslininkas, žurnalistas… Man to nebuvo gana, tuo labiau, kad dauguma pasakotojų apie I. Simonaitytę jau iškeliavę Anapilin. Penkiasdešimt septynių liudytojų prisiminimus suskirsčiau į tokias grupes: „Mažosios Lietuvos lietuviai“, „Menininkai“, „Žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai“, „Dalykinio bendravimo asmenys“, „Namų šeimininkės ir talkininkės“ ir „Artimos aplinkos asmenys“. Papasakojau apie jų gyvenimą, darbinę veiklą ir pasiekimus“.

Domas Kaunas papasakojo, kaip atsirado Ieva, nors Simonaitytė visada pasirašinėdavo Evė. Ieva – lietuviškai. Jei kam kilo klausimas, ar kaimo pavadinimas Aukštujai tikras ar išgalvotas, D. Kaunas patikino, kad tikras, ir papasakojo jo atsiradimo istoriją.

Knygoje esančios nuotraukos pasiskolintos iš muziejų, jų padovanojo ir pažinojusieji I. Simonaitytę. D. Kaunas pasakojo, kad dėl sveikatos I.Simonaitytė nė dienos nesimokė mokykloje, kad skaitė vokiečių rašytojų knygas, o jei kuri nepatikdavo, liepdavo nešti į šiukšlyną. Iš lietuvių autorių skaitė gal tik Vytauto Bubnio ir Eugenijaus Matuzevičiaus knygas.

„Simonaitytę supo sodininkai, vaistininkai, dailininkai, literatai, tačiau daugiausiai medicinos seserys, nes tai buvo susiję su jos sveikata“, – kalbėjo D.Kaunas. Svečias apgailestavo, kad rašytojos kapas nėra taip prižiūrimas, kaip turėtų būti. Anot jo, turėtų būti išpildyta rašytojos valia – perkelti palaikus į Vanagų kapinaites, kur rašytojos rūpesčiu ilsisi kunigas Bleivetsas, kuris vaikystėje globojo I. Simonaitytę – išrūpino sanatoriją ir vaikų prieglaudą Vokietijoje.

Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistas Gvidas Požereckas perskaitė ištrauką iš knygos – Šilutės evangelikų liuteronų kunigo Ernsto Rogos liudijimą.

Mano rašytoja

Knygos sutiktuves apibendrindama Daiva Trijonienė sakė: „Ieva Simonaitytė – mano rašytoja. Esu ne vieną kartą skaičiusi rašytojos kūrybą, dabar dar kartą perskaičiau „Aukštujų Šimonių likimą“, „Pikčiurnienę“, trilogiją „O buvo taip“.  Skaičiau prof. Domo Kauno „Klaipėdiškę“. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – kitokio pobūdžio. Tai monumentalus kūrinys. Sunku ją keliais žodžiais apibūdinti.

Suradau tą Ievos Andrulytės–Aleksienės sakinį  – „ Mudvi kažkuo panašios. Aš – Ieva, Simonaitytė – Ieva. Susidūrėme prieš karą. Gal kažkur popietėje, gal visuomeniniuose renginiuose. Nieko konkretaus neįsiminė. Pokariu kartą buvau Simonaitytės bute Dainavos gatvėje. Kalbantis ji pasakė: „Aš negaliu eiti prieš gyvenimo srovę, man reikia duoną užsipelnyti“. Aš užuominą supratau“. Ji galėjo sau tai leisti. I. Simonaitytė buvo reto įdomumo žmogus. Jos gyvenimas be jokio iškrypimo“.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotraukos

Ievos Simonaitytės asmenybei abejingų nebuvo.

Mokytoja Irena Arlauskienė į susitikimą atėjo nešina svečiui savo knyga „Kuris į Tolminkiemį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Programuotojas E. Maksvytis: „Noriu, kad Lietuvos jaunimas turėtų vietą prie ateities stalo“

Ar žinojote, kad Šilutėje yra vaikščiojantis robotas humanoidas, o jį pagamino šilutiškis? Antradienį tuo įsitikinti į Šilutės pirmąją gimnaziją atvyko rajono valdžios bei verslo atstovai. Svečiams buvo pristatyta robotų projektavimo, gaminimo idėja bei oficialiai atidarytas Inovacijų ir robotikos centras, kurio įkūrėjas – iš Švedijos grįžęs 31-erių metų programuotojas Eivanas Maksvytis. Vos prieš kelis mėnesius E. Maksvytis įgyvendino savo svajonę ir įkūrė Šilutėje robotikos laboratoriją. Pasak jo paties, tai – dirbtuvės, kuriose gaminami robotai. Žingsnelis po žingsnelio juos gamina patys šilutiškiai

Bibliotekos Vėlaičių filialas – naujose erdvėse

Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos Vėlaičių filialas veikia naujose patalpose – Kentrių kaimo bendruomenės namuose. Atidarymo iškilmėse susirinkusiuosius džiugino linksma bei kūrybinga Piktupėnų pagrindinės mokyklos mokinių Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio metų sutiktuvėms parengta muzikinė–poetinė programa. Vėlaičių bibliotekos simbolinę atidarymo juostą perkirpo Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis, Administracijos direktoriaus pavaduotojas Alvidas Einikis, Kentrių kaimo bendruomenės pirmininkas Romaldas Mančas, Pagėgių seniūnas Dainius Maciukevičius, Pagėgių savivaldybės viešosios bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė–Jasevičienė, Vėlaičių filialo bibliotekininkė Jūratė Tūtoraitienė ir Kentrių kaimo vaikučiai. Bibliotekos vadovė Milda Jašinskaitė–Jasevičienė

Pagėgiškiai imtynininkai sezoną pradėjo pergalėmis

Labai sėkmingai naująjį varžybų sezoną pradėjo Pagėgių meno ir sporto mokyklos laisvųjų imtynių mokytojas Antanas Merkevičius ir jo auklėtiniai. Pirmieji ant imtynių kilimo jėgas išbandė suaugusieji atletai – Kaune vykusiame šalies imtynių čempionate dalyvavo 5 Pagėgių krašto imtynininkai. Visi penki pagėgiškiai tapo čempionato prizininkais. Auksinius čempionato apdovanojimus pelnė broliai Gvidas (svorio kat. iki 57 kg) ir Gytis (iki 70 kg) Jovaišos, dabar sportinį meistriškumą keliantys Šiaulių sporto gimnazijoje. Toje pat gimnazijoje besimokantis Svajūnas Šakys (iki 65 kg) pelnė čempionato sidabrą.

Kaip atsirado Nepriklausomos Lietuvos pinigai

    Praūžus Pirmojo pasaulinio karo, kuris dar vadinamas Didžiuoju karu (1914-1918 m.) audroms, kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Anot istorikų, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės mėnesiais ir metais nebuvo nė kalbos apie savų pinigų turėjimą. Iš pradžių jaunai valstybei buvo daug svarbesnių neatidėliotinų reikalų. Bet viskam savas laikas. Savų pinigų nebuvo 1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, šalyje dar šeimininkavo vokiečiai, o krašte cirkuliavo specialiai okupuotiems kraštams leisti ostrubliai. Lietuvos valstybė savos valiutos iš karto įsivesti