Nepaprastas Ievos Simonaitytės gyvenimas

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje sausio 25 dieną susipažinta su knyga „Aš esu Etmės Evė“. Leidinys skirtas Ievos Simonaitytės gimimo 120–osioms metinėms. Knygoje 57 rašytojos amžininkų liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Domas Kaunas. Įžvalgomis apie knygą pasidalijo šilutiškė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė.

Šilutėje pirmiau negu Klaipėdoje

Profesorius Domas Kaunas ir Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė į knygos pristatymą keletą minučių vėluodami (nepamirškim, sausis, lauke tamsus metas – nepaskubėsi) atskubėjo iš Pagėgių, kur taip pat pasakojo ir dalijosi įspūdžiais apie naująjį leidinį. Teko šiek tiek apgailestauti, kad iki knygos pristatymo neteko jos pavartyti, bet knygos sutiktuvės buvo įdomios ir jaudinančios.

Apie knygą „Aš esu Etmės Evė“ šilutiškiams pasakojo jos sudarytojas prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Ne vienas renginio dalyvis panoro knygą nusipirkti ir perskaityti.

Susitikimo moderatorė vyriausioji bibliotekininkė Virginija Veiverienė trumpai papasakojo  Ievos Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos kelią, pasidžiaugė svečiais ir pakvietė Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistes Agnę Majauskaitę ir Kristiną Tekoriūtę perskaityti dvi ištraukas iš knygos „Aš esu Etmės Evė“.

Po keturiasdešimties metų

Profesorė Roma Bončkutė, įvertindama šios knygos svarbą, kalbėjo, kad mes Ievą Simonaitytę pažinsime iš šios knygos, tačiau, jausdami, kas yra pasakotojas ir kas apklausia, galime susidaryti savo nuomonę ir pasitikrinti savo moralę. „Skaitydama knygą supratau, kas  ją padarė dideliu žmogumi?“ Atsakydama į šį klausimą, R. Bončkutė kalbėjo, kad nors I. Simonaitytė buvo pavainikė, nors jos ir neaugino tėvas, ji norėjo jam įrodyti, kad ji yra šio to verta, ir jai tai pavyko.

Įžvalgomis apie knygą pasidalijo Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė.

Profesorius Domas Kaunas pasakojo, kad nors ir skubotai ruošiantis 2017 metais buvo atiduota duoklė rašytojai, nepagrįstai dvidešimt metų „buvusiai tremtyje“ – kūriniai buvo išbraukti iš mokyklinių vadovėlių.

„Buvo parengta septyniolikos punktų programa Ievos Simonaitytės gimimo jubiliejui paminėti, Lietuvos Respublikos Seimas ją patvirtino ir paskelbė 2017-uosius I. Simonaitytės metais. Gaila, tik spalio mėnesį buvo pradėta minėti jubiliejų. O aš, nuo 1959 metų gyvendamas Klaipėdos rajone ir iš savo kiemo matydamas Vanagų bažnyčios bokštą, negalėjau neatiduoti duoklės rašytojai. Tam buvo visos sąlygos. Studijuojant Vilniaus universitete su profesoriumi Vladu Žuku vykdavome į ekspedicijas ir užrašydavome to laikotarpio amžininkų liudijimus. Taip atsirado pirmieji užrašų albumai, kuriuos buvo pasiskolinęs profesorius Vytautas Kubilius. Taip prieš keturiasdešimt metų pradėti rinkti tekstai įgavo prasmę ir sugulė į knygą“, – pasakojo D.Kaunas.

Pasak jo, „ tačiau tekstai patys nebyloja, juos reikia prakalbinti. Man buvo svarbu papasakoti apie tekstų pateikėjus, kad tai nebūtų tik paprastos pavardės. Juk žmonės, kalbėdami apie kitą žmogų, gali kalbėti įvairiai, dažnai nepamiršdami sureikšminti savo vaidmens. Kartais vienu sakiniu daug pasakyti. Štai neseniai pasirodžiusioje Valentino Sventicko sudarytoje prisiminimų knygoje apie Justiną Marcinkevičių „Kokį jį pažinojome“ pasakyta – rašytojas, pedagogas, mokslininkas, žurnalistas… Man to nebuvo gana, tuo labiau, kad dauguma pasakotojų apie I. Simonaitytę jau iškeliavę Anapilin. Penkiasdešimt septynių liudytojų prisiminimus suskirsčiau į tokias grupes: „Mažosios Lietuvos lietuviai“, „Menininkai“, „Žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai“, „Dalykinio bendravimo asmenys“, „Namų šeimininkės ir talkininkės“ ir „Artimos aplinkos asmenys“. Papasakojau apie jų gyvenimą, darbinę veiklą ir pasiekimus“.

Domas Kaunas papasakojo, kaip atsirado Ieva, nors Simonaitytė visada pasirašinėdavo Evė. Ieva – lietuviškai. Jei kam kilo klausimas, ar kaimo pavadinimas Aukštujai tikras ar išgalvotas, D. Kaunas patikino, kad tikras, ir papasakojo jo atsiradimo istoriją.

Knygoje esančios nuotraukos pasiskolintos iš muziejų, jų padovanojo ir pažinojusieji I. Simonaitytę. D. Kaunas pasakojo, kad dėl sveikatos I.Simonaitytė nė dienos nesimokė mokykloje, kad skaitė vokiečių rašytojų knygas, o jei kuri nepatikdavo, liepdavo nešti į šiukšlyną. Iš lietuvių autorių skaitė gal tik Vytauto Bubnio ir Eugenijaus Matuzevičiaus knygas.

„Simonaitytę supo sodininkai, vaistininkai, dailininkai, literatai, tačiau daugiausiai medicinos seserys, nes tai buvo susiję su jos sveikata“, – kalbėjo D.Kaunas. Svečias apgailestavo, kad rašytojos kapas nėra taip prižiūrimas, kaip turėtų būti. Anot jo, turėtų būti išpildyta rašytojos valia – perkelti palaikus į Vanagų kapinaites, kur rašytojos rūpesčiu ilsisi kunigas Bleivetsas, kuris vaikystėje globojo I. Simonaitytę – išrūpino sanatoriją ir vaikų prieglaudą Vokietijoje.

Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistas Gvidas Požereckas perskaitė ištrauką iš knygos – Šilutės evangelikų liuteronų kunigo Ernsto Rogos liudijimą.

Mano rašytoja

Knygos sutiktuves apibendrindama Daiva Trijonienė sakė: „Ieva Simonaitytė – mano rašytoja. Esu ne vieną kartą skaičiusi rašytojos kūrybą, dabar dar kartą perskaičiau „Aukštujų Šimonių likimą“, „Pikčiurnienę“, trilogiją „O buvo taip“.  Skaičiau prof. Domo Kauno „Klaipėdiškę“. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – kitokio pobūdžio. Tai monumentalus kūrinys. Sunku ją keliais žodžiais apibūdinti.

Suradau tą Ievos Andrulytės–Aleksienės sakinį  – „ Mudvi kažkuo panašios. Aš – Ieva, Simonaitytė – Ieva. Susidūrėme prieš karą. Gal kažkur popietėje, gal visuomeniniuose renginiuose. Nieko konkretaus neįsiminė. Pokariu kartą buvau Simonaitytės bute Dainavos gatvėje. Kalbantis ji pasakė: „Aš negaliu eiti prieš gyvenimo srovę, man reikia duoną užsipelnyti“. Aš užuominą supratau“. Ji galėjo sau tai leisti. I. Simonaitytė buvo reto įdomumo žmogus. Jos gyvenimas be jokio iškrypimo“.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotraukos

Ievos Simonaitytės asmenybei abejingų nebuvo.

Mokytoja Irena Arlauskienė į susitikimą atėjo nešina svečiui savo knyga „Kuris į Tolminkiemį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Savižudybių prevencija: svarbu atpažinti ir padėti

Higienos instituto duomenimis, 2017 m. nusižudė beveik 750 gyventojų. Nors Lietuvoje savižudybių mastas kasmet mažėja, tačiau pagal jų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių gyventojų, kitas Europos Sąjungos šalis lenkiame du tris kartus. Specialistai teigia: 8 iš 10 apie savižudybę galvojantys asmenys duoda aplinkiniams vienokius ar kitokius ženklus. Juos atpažinę, galime išgelbėti gyvybę. Statistika nėra tiksli Higienos institutas pastebi, kad situacija šiek tiek gerėja: praėjusiais metais nusižudė 9 proc. mažiau gyventojų nei prieš metus ir 20 proc. mažiau nei prieš trejus metus.

Negatyvias pasekmes jaučia ne tik priklausomi žmonės, bet ir jų šeimos nariai

Įvairios priklausomybės sukelia daug negatyvių pasekmių – tiek į jas įklimpusiems žmonėms, tiek šalia esantiems artimiesiems. Ir vis tik net nusprendusiems keisti gyvenimo būdą atsisakyti žalingų įpročių nėra taip paprasta. Siekiant visiškai išsilaisvinti, gali prireikti specialisto – psichoterapeuto ar net psichiatro – pagalbos.   Pasikeičia elgesys   Lietuvos psichologų sąjungos narys, klinikinis psichologas, kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutas Julius Burkauskas svarbiausiu priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų požymiu įvardija stiprų ar net nenugalimą norą vartoti šias medžiagas. „Atsiradus priklausomybei vartojimas tampa svarbesnis nei

Žalingi įpročiai – kelias prisikviesti onkologines ligas

Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, mūsų šalyje kasmet nustatoma apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų mirčių sudaro mirtys nuo vėžio. Anot mokslininkų, apie 80 proc. vėžį lemia gyvenimo būdas ir aplinka. Ypač vėžio riziką didina rūkymas (netgi pasyvus), piktnaudžiavimas alkoholiu, ilgai trunkantis stresas,  neigiamos emocijos (pyktis, pavydas, pesimizmas ir kt.), nes jos silpnina imuninę sistemą.  Didina riziką Nacionalinis vėžio institutas įspėja: alkoholio vartojimas susijęs su padidėjusia rizika susirgti mažiausiai 7 rūšių vėžiu: burnos, stemplės, ryklės,

Vaiko ketinimas nusižudyti – tai paslėptas pagalbos šauksmas

Iš gyvenimo vis dažniau nutaria pasitraukti Lietuvos jauniausieji – vaikai ir paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tačiau dažnais atvejais jau spėję patirti tokius gyvenimo išbandymus, apie kuriuos kiti suaugusieji nesusapnuotų net savo baisiausiuose košmaruose. Šį kraupiausią, o kartu ir greičiausią problemų sprendimo kelią kasmet pasirenka apytiksliai 25–30 nepilnamečių, o savižalos atvejų yra fiksuojama keleriopai daugiau. Apie tai, kokie yra pagrindiniai požymiai, įspėjantys apie suicidinio elgesio pavojų, ir kaip derėtų elgtis tokio asmens artimiesiems, pasakoja gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, Santaros klinikų