Nepaprastas Ievos Simonaitytės gyvenimas

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje sausio 25 dieną susipažinta su knyga „Aš esu Etmės Evė“. Leidinys skirtas Ievos Simonaitytės gimimo 120–osioms metinėms. Knygoje 57 rašytojos amžininkų liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Domas Kaunas. Įžvalgomis apie knygą pasidalijo šilutiškė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė.

Šilutėje pirmiau negu Klaipėdoje

Profesorius Domas Kaunas ir Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė į knygos pristatymą keletą minučių vėluodami (nepamirškim, sausis, lauke tamsus metas – nepaskubėsi) atskubėjo iš Pagėgių, kur taip pat pasakojo ir dalijosi įspūdžiais apie naująjį leidinį. Teko šiek tiek apgailestauti, kad iki knygos pristatymo neteko jos pavartyti, bet knygos sutiktuvės buvo įdomios ir jaudinančios.

Apie knygą „Aš esu Etmės Evė“ šilutiškiams pasakojo jos sudarytojas prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Ne vienas renginio dalyvis panoro knygą nusipirkti ir perskaityti.

Susitikimo moderatorė vyriausioji bibliotekininkė Virginija Veiverienė trumpai papasakojo  Ievos Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos kelią, pasidžiaugė svečiais ir pakvietė Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistes Agnę Majauskaitę ir Kristiną Tekoriūtę perskaityti dvi ištraukas iš knygos „Aš esu Etmės Evė“.

Po keturiasdešimties metų

Profesorė Roma Bončkutė, įvertindama šios knygos svarbą, kalbėjo, kad mes Ievą Simonaitytę pažinsime iš šios knygos, tačiau, jausdami, kas yra pasakotojas ir kas apklausia, galime susidaryti savo nuomonę ir pasitikrinti savo moralę. „Skaitydama knygą supratau, kas  ją padarė dideliu žmogumi?“ Atsakydama į šį klausimą, R. Bončkutė kalbėjo, kad nors I. Simonaitytė buvo pavainikė, nors jos ir neaugino tėvas, ji norėjo jam įrodyti, kad ji yra šio to verta, ir jai tai pavyko.

Įžvalgomis apie knygą pasidalijo Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė.

Profesorius Domas Kaunas pasakojo, kad nors ir skubotai ruošiantis 2017 metais buvo atiduota duoklė rašytojai, nepagrįstai dvidešimt metų „buvusiai tremtyje“ – kūriniai buvo išbraukti iš mokyklinių vadovėlių.

„Buvo parengta septyniolikos punktų programa Ievos Simonaitytės gimimo jubiliejui paminėti, Lietuvos Respublikos Seimas ją patvirtino ir paskelbė 2017-uosius I. Simonaitytės metais. Gaila, tik spalio mėnesį buvo pradėta minėti jubiliejų. O aš, nuo 1959 metų gyvendamas Klaipėdos rajone ir iš savo kiemo matydamas Vanagų bažnyčios bokštą, negalėjau neatiduoti duoklės rašytojai. Tam buvo visos sąlygos. Studijuojant Vilniaus universitete su profesoriumi Vladu Žuku vykdavome į ekspedicijas ir užrašydavome to laikotarpio amžininkų liudijimus. Taip atsirado pirmieji užrašų albumai, kuriuos buvo pasiskolinęs profesorius Vytautas Kubilius. Taip prieš keturiasdešimt metų pradėti rinkti tekstai įgavo prasmę ir sugulė į knygą“, – pasakojo D.Kaunas.

Pasak jo, „ tačiau tekstai patys nebyloja, juos reikia prakalbinti. Man buvo svarbu papasakoti apie tekstų pateikėjus, kad tai nebūtų tik paprastos pavardės. Juk žmonės, kalbėdami apie kitą žmogų, gali kalbėti įvairiai, dažnai nepamiršdami sureikšminti savo vaidmens. Kartais vienu sakiniu daug pasakyti. Štai neseniai pasirodžiusioje Valentino Sventicko sudarytoje prisiminimų knygoje apie Justiną Marcinkevičių „Kokį jį pažinojome“ pasakyta – rašytojas, pedagogas, mokslininkas, žurnalistas… Man to nebuvo gana, tuo labiau, kad dauguma pasakotojų apie I. Simonaitytę jau iškeliavę Anapilin. Penkiasdešimt septynių liudytojų prisiminimus suskirsčiau į tokias grupes: „Mažosios Lietuvos lietuviai“, „Menininkai“, „Žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai“, „Dalykinio bendravimo asmenys“, „Namų šeimininkės ir talkininkės“ ir „Artimos aplinkos asmenys“. Papasakojau apie jų gyvenimą, darbinę veiklą ir pasiekimus“.

Domas Kaunas papasakojo, kaip atsirado Ieva, nors Simonaitytė visada pasirašinėdavo Evė. Ieva – lietuviškai. Jei kam kilo klausimas, ar kaimo pavadinimas Aukštujai tikras ar išgalvotas, D. Kaunas patikino, kad tikras, ir papasakojo jo atsiradimo istoriją.

Knygoje esančios nuotraukos pasiskolintos iš muziejų, jų padovanojo ir pažinojusieji I. Simonaitytę. D. Kaunas pasakojo, kad dėl sveikatos I.Simonaitytė nė dienos nesimokė mokykloje, kad skaitė vokiečių rašytojų knygas, o jei kuri nepatikdavo, liepdavo nešti į šiukšlyną. Iš lietuvių autorių skaitė gal tik Vytauto Bubnio ir Eugenijaus Matuzevičiaus knygas.

„Simonaitytę supo sodininkai, vaistininkai, dailininkai, literatai, tačiau daugiausiai medicinos seserys, nes tai buvo susiję su jos sveikata“, – kalbėjo D.Kaunas. Svečias apgailestavo, kad rašytojos kapas nėra taip prižiūrimas, kaip turėtų būti. Anot jo, turėtų būti išpildyta rašytojos valia – perkelti palaikus į Vanagų kapinaites, kur rašytojos rūpesčiu ilsisi kunigas Bleivetsas, kuris vaikystėje globojo I. Simonaitytę – išrūpino sanatoriją ir vaikų prieglaudą Vokietijoje.

Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistas Gvidas Požereckas perskaitė ištrauką iš knygos – Šilutės evangelikų liuteronų kunigo Ernsto Rogos liudijimą.

Mano rašytoja

Knygos sutiktuves apibendrindama Daiva Trijonienė sakė: „Ieva Simonaitytė – mano rašytoja. Esu ne vieną kartą skaičiusi rašytojos kūrybą, dabar dar kartą perskaičiau „Aukštujų Šimonių likimą“, „Pikčiurnienę“, trilogiją „O buvo taip“.  Skaičiau prof. Domo Kauno „Klaipėdiškę“. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – kitokio pobūdžio. Tai monumentalus kūrinys. Sunku ją keliais žodžiais apibūdinti.

Suradau tą Ievos Andrulytės–Aleksienės sakinį  – „ Mudvi kažkuo panašios. Aš – Ieva, Simonaitytė – Ieva. Susidūrėme prieš karą. Gal kažkur popietėje, gal visuomeniniuose renginiuose. Nieko konkretaus neįsiminė. Pokariu kartą buvau Simonaitytės bute Dainavos gatvėje. Kalbantis ji pasakė: „Aš negaliu eiti prieš gyvenimo srovę, man reikia duoną užsipelnyti“. Aš užuominą supratau“. Ji galėjo sau tai leisti. I. Simonaitytė buvo reto įdomumo žmogus. Jos gyvenimas be jokio iškrypimo“.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotraukos

Ievos Simonaitytės asmenybei abejingų nebuvo.

Mokytoja Irena Arlauskienė į susitikimą atėjo nešina svečiui savo knyga „Kuris į Tolminkiemį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Geriausias automobilis šiuolaikinei šeimai – miesto visureigis

Į klausimą, koks automobilis geriausiai tinka lietuviškai šeimai, atsakyti gali tik pačios šeimos, žinančios, kur renkantis reikia sudėti visus akcentus: ar skaičiuoti litrus bagažinėje, ar matuoti erdvę ant galinės sėdynės, ar patikrinti, kiek telefono įkrovos lizdų salone. Dėl šios priežasties „Lietuvos metų automobilio 2020“ nominaciją – „Šeimos automobilį 2020“ – rinkti patikėta ne kam kitam, o šeimoms, į specialius automobilių bandymus atkeliavusioms iš visos Lietuvos. „Šeimos automobilis 2020“ – viena iš svarbiausių „Lietuvos metų automobilio 2020“ rinkimų nominacijų, mėgstama tiek

E.skautas – šių dienų superherojus

Įgyvendinant projektą „Prisijungusi Lietuva“: efektyvi, saugi ir atsakinga Lietuvos skaitmeninė bendruomenė“ sukurtas e.skautų tinklas, skirtas 14-29 metų jaunimui, norinčiam dalyvauti savanoriškoje veikloje ir gebančiam naudotis šiuolaikinėmis informacinėmis technologijomis. Vydūno viešosios bibliotekos interneto svetainėje bei Facebook paskyroje paviešinus informaciją apie kuriamą e.skautų tinklą ir pakvietus Pagėgių krašto jaunimą aktyviai prie jo jungtis, Vydūno viešojoje bibliotekoje, Kentrių, Lumpėnų, Piktupėnų bei Žukų filialuose užsiregistravo 20 jaunuolių iš Algimanto Mackaus gimnazijos, Piktupėnų pagrindinės mokyklos, Vilkyškių J. Bobrovskio gimnazijos bei kitur. Pagėgių savivaldybės Vydūno viešosios

„Prašom prekių apžiūrėti, turguje paklegėti“

Tikriausiai bent viena ausimi esate girdėję, kad nuo pat XVI a. pabaigos Šilutę lydėjo vienintelis įvaizdis – miestelis, kur vyksta milžiniški turgūs. Į juos susirinkdavo ir vietinių gyventojų, ir žemaičių, ir užsienio pirklių, kuriuose žmonės parduodavo ir įsigydavo žemės ūkio produktų, žvejybos laimikio, pramonės prekių, knygų, rankdarbių ir kitko, bendraudavo ir pramogaudavo. Tokios prekyvietės išsilaikė iki pat Antrojo pasaulinio karo, o nuo 1944 m. sumenko, jų veiklą labai apribojo sovietinio ekonominio-ūkinio režimo įvedimas. Parodoje pabandėme atkurti senojo klestinčio turgaus šurmulį

Emigrantai keičia tradicijas

Per dešimt mėnesių Šilutės r. savivaldybės Civilinės metrikacijos skyriuje įregistruoti 384 naujagimiai, 486 mirę asmenys, 333 santuokos ir 134 ištuokos. Spalį sulaukta 35 naujagimių, mirė 50 asmenų, susituokė 20 porų, iširo 14 šeimų. Naujagimių gausa išsiskyrė liepa, jų užregistruota 60: 30 berniukų ir tiek pat mergaičių. Po 44 naujagimius registruota balandį ir birželį. Po 50 asmenų į Amžinybę išėjo spalį ir balandį. Sausį jų buvo net 55. Po 52 – kovą ir birželį. Tik vienintelį liepos mėnesį sulaukta 60 naujagimių,