Nepaprastas Ievos Simonaitytės gyvenimas

Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje sausio 25 dieną susipažinta su knyga „Aš esu Etmės Evė“. Leidinys skirtas Ievos Simonaitytės gimimo 120–osioms metinėms. Knygoje 57 rašytojos amžininkų liudijimus užrašė, rinkinį sudarė ir parengė Vilniaus universiteto prof. habil. dr. Domas Kaunas. Įžvalgomis apie knygą pasidalijo šilutiškė lietuvių kalbos mokytoja ekspertė Daiva Trijonienė.

Šilutėje pirmiau negu Klaipėdoje

Profesorius Domas Kaunas ir Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė į knygos pristatymą keletą minučių vėluodami (nepamirškim, sausis, lauke tamsus metas – nepaskubėsi) atskubėjo iš Pagėgių, kur taip pat pasakojo ir dalijosi įspūdžiais apie naująjį leidinį. Teko šiek tiek apgailestauti, kad iki knygos pristatymo neteko jos pavartyti, bet knygos sutiktuvės buvo įdomios ir jaudinančios.

Apie knygą „Aš esu Etmės Evė“ šilutiškiams pasakojo jos sudarytojas prof. habil. dr. Domas Kaunas.

Ne vienas renginio dalyvis panoro knygą nusipirkti ir perskaityti.

Susitikimo moderatorė vyriausioji bibliotekininkė Virginija Veiverienė trumpai papasakojo  Ievos Simonaitytės gyvenimo ir kūrybos kelią, pasidžiaugė svečiais ir pakvietė Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistes Agnę Majauskaitę ir Kristiną Tekoriūtę perskaityti dvi ištraukas iš knygos „Aš esu Etmės Evė“.

Po keturiasdešimties metų

Profesorė Roma Bončkutė, įvertindama šios knygos svarbą, kalbėjo, kad mes Ievą Simonaitytę pažinsime iš šios knygos, tačiau, jausdami, kas yra pasakotojas ir kas apklausia, galime susidaryti savo nuomonę ir pasitikrinti savo moralę. „Skaitydama knygą supratau, kas  ją padarė dideliu žmogumi?“ Atsakydama į šį klausimą, R. Bončkutė kalbėjo, kad nors I. Simonaitytė buvo pavainikė, nors jos ir neaugino tėvas, ji norėjo jam įrodyti, kad ji yra šio to verta, ir jai tai pavyko.

Įžvalgomis apie knygą pasidalijo Klaipėdos universiteto prof. dr. Roma Bončkutė.

Profesorius Domas Kaunas pasakojo, kad nors ir skubotai ruošiantis 2017 metais buvo atiduota duoklė rašytojai, nepagrįstai dvidešimt metų „buvusiai tremtyje“ – kūriniai buvo išbraukti iš mokyklinių vadovėlių.

„Buvo parengta septyniolikos punktų programa Ievos Simonaitytės gimimo jubiliejui paminėti, Lietuvos Respublikos Seimas ją patvirtino ir paskelbė 2017-uosius I. Simonaitytės metais. Gaila, tik spalio mėnesį buvo pradėta minėti jubiliejų. O aš, nuo 1959 metų gyvendamas Klaipėdos rajone ir iš savo kiemo matydamas Vanagų bažnyčios bokštą, negalėjau neatiduoti duoklės rašytojai. Tam buvo visos sąlygos. Studijuojant Vilniaus universitete su profesoriumi Vladu Žuku vykdavome į ekspedicijas ir užrašydavome to laikotarpio amžininkų liudijimus. Taip atsirado pirmieji užrašų albumai, kuriuos buvo pasiskolinęs profesorius Vytautas Kubilius. Taip prieš keturiasdešimt metų pradėti rinkti tekstai įgavo prasmę ir sugulė į knygą“, – pasakojo D.Kaunas.

Pasak jo, „ tačiau tekstai patys nebyloja, juos reikia prakalbinti. Man buvo svarbu papasakoti apie tekstų pateikėjus, kad tai nebūtų tik paprastos pavardės. Juk žmonės, kalbėdami apie kitą žmogų, gali kalbėti įvairiai, dažnai nepamiršdami sureikšminti savo vaidmens. Kartais vienu sakiniu daug pasakyti. Štai neseniai pasirodžiusioje Valentino Sventicko sudarytoje prisiminimų knygoje apie Justiną Marcinkevičių „Kokį jį pažinojome“ pasakyta – rašytojas, pedagogas, mokslininkas, žurnalistas… Man to nebuvo gana, tuo labiau, kad dauguma pasakotojų apie I. Simonaitytę jau iškeliavę Anapilin. Penkiasdešimt septynių liudytojų prisiminimus suskirsčiau į tokias grupes: „Mažosios Lietuvos lietuviai“, „Menininkai“, „Žurnalistai, kultūros darbuotojai, mokslininkai“, „Dalykinio bendravimo asmenys“, „Namų šeimininkės ir talkininkės“ ir „Artimos aplinkos asmenys“. Papasakojau apie jų gyvenimą, darbinę veiklą ir pasiekimus“.

Domas Kaunas papasakojo, kaip atsirado Ieva, nors Simonaitytė visada pasirašinėdavo Evė. Ieva – lietuviškai. Jei kam kilo klausimas, ar kaimo pavadinimas Aukštujai tikras ar išgalvotas, D. Kaunas patikino, kad tikras, ir papasakojo jo atsiradimo istoriją.

Knygoje esančios nuotraukos pasiskolintos iš muziejų, jų padovanojo ir pažinojusieji I. Simonaitytę. D. Kaunas pasakojo, kad dėl sveikatos I.Simonaitytė nė dienos nesimokė mokykloje, kad skaitė vokiečių rašytojų knygas, o jei kuri nepatikdavo, liepdavo nešti į šiukšlyną. Iš lietuvių autorių skaitė gal tik Vytauto Bubnio ir Eugenijaus Matuzevičiaus knygas.

„Simonaitytę supo sodininkai, vaistininkai, dailininkai, literatai, tačiau daugiausiai medicinos seserys, nes tai buvo susiję su jos sveikata“, – kalbėjo D.Kaunas. Svečias apgailestavo, kad rašytojos kapas nėra taip prižiūrimas, kaip turėtų būti. Anot jo, turėtų būti išpildyta rašytojos valia – perkelti palaikus į Vanagų kapinaites, kur rašytojos rūpesčiu ilsisi kunigas Bleivetsas, kuris vaikystėje globojo I. Simonaitytę – išrūpino sanatoriją ir vaikų prieglaudą Vokietijoje.

Šilutės pirmosios gimnazijos gimnazistas Gvidas Požereckas perskaitė ištrauką iš knygos – Šilutės evangelikų liuteronų kunigo Ernsto Rogos liudijimą.

Mano rašytoja

Knygos sutiktuves apibendrindama Daiva Trijonienė sakė: „Ieva Simonaitytė – mano rašytoja. Esu ne vieną kartą skaičiusi rašytojos kūrybą, dabar dar kartą perskaičiau „Aukštujų Šimonių likimą“, „Pikčiurnienę“, trilogiją „O buvo taip“.  Skaičiau prof. Domo Kauno „Klaipėdiškę“. Knyga „Aš esu Etmės Evė“ – kitokio pobūdžio. Tai monumentalus kūrinys. Sunku ją keliais žodžiais apibūdinti.

Suradau tą Ievos Andrulytės–Aleksienės sakinį  – „ Mudvi kažkuo panašios. Aš – Ieva, Simonaitytė – Ieva. Susidūrėme prieš karą. Gal kažkur popietėje, gal visuomeniniuose renginiuose. Nieko konkretaus neįsiminė. Pokariu kartą buvau Simonaitytės bute Dainavos gatvėje. Kalbantis ji pasakė: „Aš negaliu eiti prieš gyvenimo srovę, man reikia duoną užsipelnyti“. Aš užuominą supratau“. Ji galėjo sau tai leisti. I. Simonaitytė buvo reto įdomumo žmogus. Jos gyvenimas be jokio iškrypimo“.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotraukos

Ievos Simonaitytės asmenybei abejingų nebuvo.

Mokytoja Irena Arlauskienė į susitikimą atėjo nešina svečiui savo knyga „Kuris į Tolminkiemį?

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.