„Nemunu per Lietuvą“ – Šilutėje
Ketvirtadienį pilnutėlė Šilutės F. Bajoraičio bibliotekos skaitykla susirinko ypatinga proga. Atvyko nacionalinės ekspedicijos, plaukusios Nemunu, dalyviai: gamtininkas, knygų autorius Selemonas Paltanavičius ir laivadirbys rusniškis Simas Knapkis. Pristatyta S. Paltanavičiaus nauja knyga „Nemunu per Lietuvą“. Autografus dalijo abu garbūs vyrai.
Selemonas Paltanavičius yra 36 knygučių vaikams autorius, nors vadinamas garsiu Lietuvos prozininku, gamtininku, fotografu, radijo laidų vedėju, susitikime su šilutiškiais jis užsitarnavo ir istoriko vardą.
2015 ir 2016 m. nacionalinės ekspedicijos komanda plaukė Nemunu iki pat Kuršių marių. „Pamarys“ jau rašė, kad šiemet rusniškis Simas Knapkis vėl triūsia prie naujo laivo – ekspedicijos komanda ruošiasi skrosti vandenis Lenkijoje, o jeigu Dievas duos, anot S. Paltanavičiaus, ateis eilė ir Juodajai jūrai.
„2015 metais ekspedicijos dalyviai darbo kabinetus iškeitė į medinio kurėno denį, į naktis palapinėse…“ – apie ekspedicijos pradžią pasakojo S. Paltanavičius. Tuokart plaukta nuo Kauno iki Klaipėdos, buvo sustota ir Rusnėje, tad knygoje galima ir paskaityti, ir nuotraukose pamatyti, kaip svetingi salos žmonės sutiko svetelius. Pernai plaukta sunkesniu maršrutu – nuo Nemuno ištakų per Baltarusiją. Ten – istorinė Lietuvos pradžia. 937 kilometrai. Toks Nemunas per Lietuvos istoriją. Anot S. Paltanavičiaus, plonos knygos neparašyti. Ši išties įspūdinga, didelio formato, gausiai iliustruota. „Perteikti žodžiais visa tai, kas vyko, sunku… Kodėl rašiau? O kodėl nerašyt? Vertinsite jūs. Per visą istoriją gal tai bus tik penkta ar šešta knyga apie Nemuną. Žinoma, kai pakvietė į ekspediciją, drąsu buvo tik iš pradžių. Sunku įsivaizduoti savo vaiką, kurio dar nesulaukei …“ – ir pajuokaudamas, ir rimtai pasakojo svečias.
Pernai buvo sunkiau
Pernai ekspedicija truko dvi savaites, dvi kameros filmavo 400-500 valandų, vaikinas turėjo ir droną, kurio užfiksuoti vaizdai parodo Nemuno didybę ir galybę bei žmogaus smulkumą.
Kokia ji, Nemuno pradžia Baltarusijoje?
Anot Simo Knapkio, plotis kaip per bibliotekos skaityklą, tačiau laivus nuleido ten, kur jis kitoks. S. Paltanavičius apie Nemuno ištakas kalbėjo kaip apie mažos srovės vandenėlį, tačiau kai į Nemuną įteka du intakai, jis formuoja Nemunioką. Dviejų tonų kurėnu nuo Kauno plaukti buvo paprasčiau, o štai pernai du laivai po 1 toną vis užplaukdavo ant seklumos, rėvos – įstrižos. Vargo ir laivus lydėjęs kateris. Vietomis vandens gylį galima buvo matuoti pieštuku… „Tai plauki, tai stumi…“, – sakė S. Knapkis, o jo komandos draugas pridūrė, kad per dieną – virš 100 kilometrų. Kai 17 valandų praleidi laive, kur nė vienas nesėdi be darbo, krante norisi ir žemę pabučiuot…
Trečią plaukimo dieną Nemunas išplatėjo, tačiau tebebuvo seklu.
Visi kartu ar grupėmis po 2-3 ekspedicijos dalyvius nuolat lankė įvairius objektus krante. Niekas nesitikėjo, pavyzdžiui, Baltarusijoje patekti į pilies rūsius, kur 70 Radvilų giminės karstų. Ten niekas niekada neužeina. Naugarduke bažnyčioje susituokė Jogaila, Laurušavo vienuolyną įsteigė Mindaugo sūnus. Gardinas – karalių miestas su dviem pilimis.
Baltarusijoje plaukiant tik pirmosios dienos vakare pavykę pamatyti laivelį. Laivyba ten mirusi, kai kažkada laivų būdavo šimtai. Lietuvoje Nemunas kitoks – gražūs vaizdai, platybė, galybė. Tik žvejai, valus ištampę tarsi gitaros stygas, verčia laviruoti.
Darbas virė ne tik laive. Dirbo didelė komanda krante. Jie gamino maistą, statė komandai palapines ir rūpinosi „popieriukais“ – Baltarusijoje be vietinės valdžios, aplinkosaugininkų ir kitų įstaigų leidimų nei plauksi, nei nakvynei apsistosi. Praplaukti tilto šalia valstybei svarbių objektų – negalima, išsikelki laivus ir važiuok… Tačiau tų krūvos leidimų niekas netikrino.
Dvi savaitės – tai ne poilsis. S. Paltanavičius pasakojo, kad 6 val. keliesi, išeini iš palapinės, o čia jau kameros filmuoja, nors po pusiaunakčio tik esi atgulęs…
Šilutiškiai ir klausėsi, ir dėkojo. Susitikime atskleista tai, kas į knygą nesudėta. Tačiau knygą verta paskaityti, turėti ir dovanoti.
Stasė SKUTULIENĖ