Praėjusią savaitę F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filiale naumiestiškiai ir svečiai paminėjo žinomo Šilutės rajono kraštotyrininko, pedagogo, istoriko, Žemaičių Naumiesčio muziejaus įkūrėjo Benedikto Orento 95-ąsias gimimo metines.

Sūnus Algirdas Orentas nusistebėjo, kad daugybė surinktų eksponatų šiandien tevadinama ekspozicija.

Prisiminimų popietę pradėjo Žemaičių Naumiesčio gimnazijos skaitovės Ema ir Rugilė, kurių skaitomi tekstai skatino susimąstyti apie bėgantį laiką, atmintį, sutiktus žmones. Muziejininkė Valentina Pielikienė, pristatydama virtualią parodą „Nedylantys pėdsakai Žemaičių Naumiesčio žemėje“, susirinkusiems priminė Benedikto Orento biografiją, apie šio įvairiapusio asmens nuveiktus darbus.
Benediktas Orentas gimė 1922 m. vasario 5 d. Veliuonos valsčiuje, Spruktų kaime (Kauno apskr.). Augo gausioje valstiečių šeimoje. Benediktas buvo vos dvejų, kai dėl sunkių gyvenimo sąlygų mirė mama, o po poros metų – ir tėvas. Baigus pradinę mokyklą, toliau mokytis nebuvo lėšų.
Tada Benediktas parašė laišką JAV lietuvių laikraščiui, kuriame paprašė geradarių „padėti mokslą pasiekti“. Į jo kreipimąsi atsiliepė ir mokslus padėjo baigti Vilis Podgaiskis iš Kuršėnų. 1941 m. pavasarį Benediktas Orentas baigė gimnaziją, skirtą suaugusiems. 1956 m. jis baigė Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą ir įgijo vidurinės mokyklos istorijos mokytojo kvalifikaciją.
Dirbo Šilalės, Švėkšnos gimnazijose, Klaipėdos suaugusiųjų vakarinėje, Šilutės vidurinėje mokyklose. 1952 metų rugsėjo 1 d. darbą pradėjo Žemaičių Naumiesčio vidurinėje mokykloje ir tais pačiais metais įkūrė kraštotyros būrelį, o 1962 metais – Žemaičių Naumiesčio muziejų. Mokytojas B. Orentas daugelį metų muziejuje dirbo visuomeniniais pagrindais, negaudamas už tai jokio atlygio. 1997 m. jis įkūrė Žemaičių Naumiesčio kraštiečių draugiją, kurios pirmininku buvo daugelį metų.
B.Orentas buvo ir vietos literatų rinktinės „Mes dainuojam prie Šusties“ išleidimo iniciatorius. Istorijos mokytojas nepaprastai daug dirbo skatindamas moksleivius ir vietos gyventojus rinkti bei saugoti Žemaičių Naumiesčio kultūrinį ir istorinį paveldą. Jo rūpesčiu muziejuje sukaupta ir saugoma apie 20 tūkst. eksponatų. Palaužtas klastingos ligos, Benediktas Orentas mirė 2005 m. gegužės 25 d.
Už krašto istorijos puoselėjimą 1998 m. kraštotyrininkas buvo apdovanotas Šilutės r. savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premija, tais pačiais metais jam suteiktas Žemaičių Naumiesčio Garbės piliečio vardas. Už ilgametį darbą saugant krašto paveldą 2001 metais muziejaus įkūrėjui pareikšta Šilutės r. mero padėka.
Įsitikinome, kad prisiminimai apie Benediktą Orentą tebėra gyvi. Apie jo patrauklią, įdomią asmenybę pasakojo šeimos nariai, buvę kolegos, auklėtiniai, buvę mokiniai. Sūnus Algirdas Orentas, teigdamas, kad muziejus buvo kuriamas gūdžiais sovietiniais laikais ir jame sukaupta gausybė eksponatų, nusistebėjo, kad dabar tai vadinama tik ekspozicija.
Prisimindamas savo buvusį mokytoją kaip linksmą, turintį subtilų humoro jausmą, be galo atsidavusį ir mylėjusį savo darbą, Stasys Mėlinauskas sakė, kad mes galbūt nesuvokiame tikrosios jo veiklos vertės ir prasmės. Plėtodamas savo mintį, jis pacitavo 2005 metais Kraštiečių draugijos nutarimą Žemaičių Naumiesčio muziejų pavadinti Benedikto Orento vardo muziejumi. Deja…
Pasibaigus popietei šeimos nariai nuoširdžiai padėkojo renginio organizatoriams – Hugo Šojaus muziejaus Žemaičių Naumiesčio ekspozicijos muziejininkei Valentinai Pielikienei, F. Bajoraičio viešosios bibliotekos Žemaičių Naumiesčio filialo bibliotekininkėms Danutei Bružienei, Nijolei Rimkienei bei visiems susirinkusiems už galimybę prisiminti Benedikto Orento asmenybę ir jo prasmingus darbus.
Zina Misevičienė

Prisiminimų vakaro dalyviai.