Juknaičių seniūnijoje yra 50 senų kapinaičių ir naujosios, kur laidojama iki šiol. Išskyrus kelias senąsias, visos sutvarkytos, kai kurios ir aptvertos. Spalio 26 d. Juknaičių pagrindinės mokyklos mokiniai aplankė net ketverias senąsias kapines – grėbė lapus, tvarkė. Jie tą daro kasmet. Arėjant Vėlinėms, tai svarbi pagalba Juknaičių seniūnijai.

Šilutės rajone iš viso yra 117 valstybės saugomų laidojimo vietų. Iš šio skaičiaus 50 – Juknaičių seniūnijoje, panašus skaičius ir Šilutės seniūnijoje. Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Vainuto seniūnijos teturi po kelias tokias kapines, kitos seniūnijos – dar mažiau.
Tvarko daug
Juknaičių seniūnas Alfredas Gaubys „Pamariui“ pasidžiaugė vietos mokyklos mokiniais, kurie kasmet prieš Vėlines nugrėbia kapinėse lapus. Prasmingas tas darbas, nes jaunas žmogus eina tvarkyti senų laikų kapinių – tai tarsi istorijos pamoka ir pagarbos mirusiesiems išraiška.
Išskyrus kelias, Juknaičių seniūnija jau baigia sutvarkyti išskirtinai daug turimų kapinaičių. Šiemet sutvarkė ketverias kapinaites Juknaičiuose, 5 – Pašyšiuose, vienas aptvėrė. Pernai Juknaičiuose aptvėrė 3 kapines, 4 – sutvarkė. Dirbo Šilininkuose, Girininkuose, Paleičiuose ir kitur.
„Išpjaunami krūmai, iškertami menkaverčiai medžiai, nupjaunama žolė“, – minėjo seniūnas pagrindinius darbus tvarkomose kapinėse. Pernai nemažai padaryta pasitelkus asmenis, kuriems privalu atlikti viešuosius darbus, šiemet jau teko ieškotis rangovų, mat kapines aptverti gali tik mokantys šį darbą.
Daugelį iš 50 Juknaičių seniūnijos senųjų kapinių bežymi vien seni medžiai, nebėra nei antkapių, nei vartų mūrų… Anot A. Gaubio, iškirtus krūmus ir išgabenus nebereikalingus medžius, kapinės prašviesėja, iš toliau matyti, kad žmogus ranką pridėjo, kad amžinojo poilsio vieta patvarkyta, neužmiršta. Tiesa, per Vėlines labai retai kur senosiose kapinėse teuždegama žvakelė. To galima tikėtis ten, kur dar išlikę paminklų, kur kapines dar juosia tvora. Daugelis kapinių Juknaičių seniūnijoje yra miškuose, miškeliuose, laukuose.
Seniūnas pasidžiaugė, kad juknaitiškiai ir kiti žmonės, palaidoję artimuosius veikiančiose kapinėse, jas rūpestingai prižiūri. Seniūnijos rūpestis – nupjauti žolę, sugrėbti lapus, artėjant Vėlinėms atvežė juodžemio, kad kapą tvarkančiam žmogui netektų vežti jo iš toli, kad būtų mažiau rūpesčių. Juodžemio prie veikiančių kapinių seniūnija atveža ir pavasarį, kai ant kapų artimieji sodina gėlių.
Žmonės ir įvykiai
Švėkšnoje yra kalbininko, kunigo Mykolo Miežinio, lietuvių kalbos tyrėjo Jurgio Konstantino Pliaterio, knygnešio Juozapo Rugio kapai, kurie yra regiono reikšmės, o Lietuvos kariuomenės generolo Petro Šniukštos kapas Šilutėje – nacionalinės reikšmės. Muižės kaime, Kintų seniūnijoje, yra Klaipėdos krašto kultūros veikėjo Vilhelmo Berbomo kapas. Laugalių kapinėse (Žemaičių Naumiesčio sen.) ilsisi Mažosios Lietuvos politinio ir visuomenės veikėjo Kristupo Lekšo palaikai.
Savivaldybės skelbiamame laidojimų vietų, kurių nurodyta 117, sąraše dauguma valstybės saugojamų kapinių ar kapų yra evangelikų liuteronų. Dar esama žydų žudynių vietų ir kapų, senųjų žydų kapinių, Antrojo pasaulinio karo Sovietų sąjungos karių palaidojimo vietų. Žydų kapinių yra Švėkšnos, Žemaičių Naumiesčio, Vainuto, Šilutės seniūnijose.
Šilutės dvaro kapinės
Šilutės dvaro senųjų kapinių kompleksas H. Šojaus g. – valstybės saugomas regiono reikšmės objektas. Kompleksą sudaro Šilutės dvaro senosios kapinės ir visuomenės bei kultūros veikėjo Hugo Šojaus kapas. Tai istorine ir memorialine prasme svarbus objektas.
Šilutės dvaro kapinės įkurtos po 1830 m., kai buvo uždarytos perpildytos senosios kapinės Verdainės bažnyčios šventoriuje. Dvaro kapinėms buvo paskirta vieta Šilutės dvaro žemių pakraštyje. 1882 m. Šilutės žemių kadastro registre pažymėtas 17,1 aro kapinių plotas. Šiose kapinėse buvo laidojami dvarininkų Radkių (Radke) ir Šojų (Scheu) giminės nariai. Radkės Šilutės dvarą valdė 1752–1889 m., po to dvaras iki Antrojo pasaulinio karo pabaigos priklausė Šojų šeimai. Naujasis Šilutės dvaro savininkas Hugo Šojus dvaro pirkimo sutartyje įsipareigojo išlaikyti Šilutės dvaro kapinėse esančius pardavėjo šeimos kapus. 1930 m. Hugo Šojaus liepimu kapinės buvo aptvertos tvora, nutiestas į jas kelias, perdažyti išlikę metaliniai kryžiai, suregistruotos ir sugrupuotos kapavietės. Kapinės pradėtos naikinti 1945 m. Buvo nuversti antkapiniai paminklai, kapai sulyginti buldozeriu. Kapinių sklypas pateko į greta besikūrusios Hidraulinių pavarų gamyklos teritoriją, kurią ilgam apjuosė aukšta lentinė tvora. Kapinių vietoje iškilo sandėlis su pašiūrėmis. Tvarkyti ir ženklinti dvaro kapines susirūpinta Atgimimo metais. 1989 m. iniciatyvą parodė Šilutės pirmosios vidurinės mokyklos (dabar Šilutės pirmoji gimnazija) bendruomenė. Ji daug prisidėjo, kad 1990-1991 m. būtų nugriauta Hidraulinių pavarų įmonės teritoriją juosusi tvora, ant kapų stovėję sandėliai. Gimnazijos jaunimas ir pedagogai ir dabar prižiūri čia esantį H. Šojaus kapą.

Macikuose
Laidojimo vietų sąraše yra ir nacionalinės reikšmės Macikų koncentracijos stovyklos objektų kompleksas. Jį sudaro koncentracijos stovyklos vieta, karceris ir belaisvių kapai. Tai architektūrinis, istorinis, memorialinis objektas.
1939–1944 m. čia veikė Vokietijos karo belaisvių stovykla, talpinusi Anglijos, Belgijos, JAV, Lenkijos, Prancūzijos, Sovietų sąjungos kariškius, daugiausia lakūnus. Tikslus žuvusiųjų skaičius nėra žinomas.1944–1946 m. čia veikė Sovietų sąjungos karo belaisvių stovykla, kurioje kalinti Vokietijos kariškiai. Šiuo laikotarpiu lageryje mirė apie 422 žmones. 1946 m. įsteigta GULAG-o Šilutės (Macikų) stovykla, kurioje iki 1955 m. kalinti Lietuvoje nuteisti žmonės. Tuo metu lageryje mirė apie 365 suaugusieji ir 70 vaikų. Stovykloje galėjo būti kalinama nuo 1 iki 3 tūkst. žmonių. 1952 m. duomenimis, tai buvo didžiausia koncentracijos stovykla okupuotoje Lietuvoje.

Parengė Stasė Skutulienė