Naujagimiai šiukšliadėžėse: juos žudo ne tik motinos, bet ir mūsų abejingumas

Jonavoje ligoninės tualete pagimdytas, nužudytas ir į šiukšliadėžę išmestas naujagimis. Vilniuje į maišelį įkištas ir po lova paslėptas kūdikis. O metai tik prasidėjo… Protu nesuvokiamos istorijos. Ir vis dėlto jos vyksta. Ir ne kažkur toli, o čia, šalia mūsų, dabar.  

Visi baisisi „sužvėrėjusiomis“ motinomis, interneto komentatoriai svaidosi prakeiksmais. Bet visa tai nieko nekeičia. Nei ašaromis, nei piktais komentarais nieko nepakeisi. Visuomenė turi susivienyti ir daryti spaudimą valdžiai, kad būtų imamasi konkrečių veiksmų. Pagaliau kiekvienas iš mūsų galime padėti užkirsti kelią nelaimei: nebūti abejingi šalia esančioms būsimoms ir esamoms mamoms, pastebėti kenčiančius žmones ir padėti jiems, remti pagalbą teikiančias organizacijas.

Kūdikio nužudymas – gilios krizės pasekmė

Kodėl moterys slepia nėštumą ir galų gale priima drastiškus sprendimus: pasidaro abortą, nužudo ar palieka likimo valiai naujagimį? Kodėl sužinojusios apie nėštumą pakelia ranką prieš save arba dar labiau įninka į kvaišalus, alkoholį. Kas verčia jas priimti tokius žiaurius ir iš pažiūros neracionalius sprendimus?

„Tai labai gilios krizės, visiško pasimetimo, sutrikimo pasekmė. Čia suveikia vadinamasis susiaurėjusio matymo fenomenas – moteriai ima atrodyti, kad nėra kitos išeities. Tipinis pavyzdys aprašytas visiems gerai žinomame Antano Vienuolio apsakyme „Paskenduolė“. Atrodo, praėjo tiek metų, gyvename modernioje, stereotipų nepaisančioje visuomenėje, tačiau neplanuotai pastojusios, vienišos moterys vis dar susiduria su smerkimu, pašaipa, o tai tik dar labiau pablogina jų emocinę būseną“, – sako psichologė Jurgita Smiltė Jasiulionė iš „Krizinio nėštumo centro“, teikiančio pagalbą krizinį nėštumą išgyvenančioms moterims.

Emocinę krizę dažniausiai išgyvena neplanuotai pastojusios moterys. Neretai jos neturi pakankamo finansinio pagrindo, netiki, kad savo vaikui galės suteikti materialinę gerovę, kartais namuose patiria smurtą. Suprantama, kad šioms moterims nelauktas nėštumas sukelia ypač daug sunkumų. Vis dėlto krizė gali ištikti ir iš pažiūros „normalias“, net sėkmingas moteris.

Kaip pasakojo psichologė, nėštumas sukelia didelę sumaištį, jei moteris yra susikūrusi labai aiškią ateities viziją, turi ambicingų karjeros planų, kuriems galėtų sutrukdyti netikėtas kūdikio atsiradimas, ir visa tai yra garsiai iškomunikavusi. Taip pat jei jaučia spaudimą dėl artimųjų lūkesčių, pavyzdžiui, su tuo susiduria pastojusios studentės – tėvai tikisi, kad dukra baigs mokslus, sieks karjeros, susikurs materialinę gerovę ir tik tada susilauks vaikų. Taip pat dažna krizės priežastis – moterį palieka kūdikio tėvas arba ji su juo nemato savo ateities.

Tokioje situacijoje moteris gali jaustis įsprausta į kampą, todėl labai svarbu, kad atsirastų žmogus, kuris ramiai pasikalbėtų ir padėtų pamatyti, kad padėtis nėra beviltiška, kad yra išeičių. Jei to negali padaryti artimieji, tada pagalbos reikia ieškoti pas profesionalus: psichologus, socialinius darbuotojus. Deja, labai dažnai moterys nežino, kur galėtų kreiptis arba joms gėda tai daryti, nes neva pas psichologą eina tik silpni, nestabilūs žmonės.

Išgelbėta daugiau nei 100 kūdikių gyvybių

„Krizinio nėštumo centro“ vadovė Zita Tomilinienė taip pat tvirtina, kad negimusių kūdikių ar naujagimių gyvybę gali išgelbėti vien reikiamu metu suteikta emocinė pagalba. Žinoma, daliai į centrą ateinančių moterų prireikia ir materialinės paramos.

Centre visoms besikreipiančioms moterims suteikiama emocinė, psichologinė, socialinė, materialinė pagalba, padedama pasiruošti kūdikio gimimui, žindymui ir priežiūrai. Būsimosios mamos gauna reikalingą kūdikio kraitelį (drabužėlių, vežimą, lovytę, sauskelnių) bei pagalbą pirmaisiais vaiko auginimo metais.

Trečius metus veikiantis centras jau padėjo daugiau nei 500 moterų, išgyvenusių krizinį nėštumą, ir padėjo saugiai į pasaulį ateiti daugiau nei 100 kūdikių.

„Turėjome ne vieną nėščią moterį, kuri taip krimtosi dėl neplanuoto nėštumo, jog net mąstė apie savižudybę, tačiau sulaukusios visapusiškos pagalbos, jos pagimdė ir sėkmingai augina savo vaikus. Keletas net savanoriauja mūsų centre“, – džiaugiasi Z. Tomilinienė.

Tik nesakykite, kad nieko negalima padaryti!

Dažniausiai išgirdę apie eilinę nelaimę, gūžtelime pečiais – o ką aš, paprastas žmogus, galiu padaryti? Netiesa. Kiekvienas galime labai daug, o susivieniję dar daugiau. Puikiausias pavyzdys – neseniai priimtos Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatymo pataisos, kuriomis uždraustas bet koks smurtas prieš vaikus. Kažin, ar Seimas būtų jas priėmęs, jei nebūtų jautęs stipraus visuomenės spaudimo?

Taigi pasiekėme, kad būtų priimtas toks reikalingas įstatymas. Bet vien jo nepakanka. Ir toliau turime stengtis, kad jis būtų tinkamai įgyvendinamas, kad skriaudžiamiems vaikams būtų realiai padedama. Jeigu valdžia nuolat jaus visuomenės dėmesį šiam klausimui, neturės kitos išeities, kaip pagaliau pradėti veikti.

Panašiai galėtume susivienyti ir dėl pagalbos krizinį nėštumą patiriančioms moterims. Taip, šiuo metu neturime valstybės mastu veikiančios pagalbos sistemos. Bet privalome reikalauti, kad ji būtų sukurta. O kol jos nėra, galime padėti nevyriausybinėms organizacijoms, kurios kasdien dirba šį sunkų darbą. Kol nesavanoriavau, net negalėjau įsivaizduoti, kiek daug Lietuvoje yra moterų, kurioms reikia tokios pagalbos! Ir ji, deja, kol kas prieinama ne visoms.

Bet ne verkšlenkime, o geriau savęs paklauskime, ką galime padaryti visi mes, kad tokios organizacijos galėtų padėti kuo daugiau moterų ir tuo pačiu jų kūdikiams? Galime savanoriauti – yra daugybė darbų, kuriuos galėtų nuveikti savanoriai. Galime remti daiktais: sauskelnėmis, savo vaikų išaugtais drabužėliais, vežimėliais ir kt. Galime prisidėti finansiškai. Galime nepritekliuje gyvenančioms mamoms duoti darbo. Iš tikrųjų kelių yra ne vienas. Ir visi jie labai svarbūs. Visi jie gali išgelbėti gyvenimus.

Jei pažįstate krizinį nėštumą patiriančią moterį, papasakokite jai apie „Krizinio nėštumo centrą“, paraginkite ją ieškoti pagalbos. Nes išeitis visada yra!

Erika Purauskytė, renginių režisierė, „Krizinio nėštumo centro“ ir „Paramos vaikams centro“ savanorė bei rėmėja

Daugiau informacijos:  www.neplanuotasnestumas.lt; tel. 8 603 57 912

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia