Naują romaną išleidęs Rokas Flick: „Esu prisirišęs prie Mažosios Lietuvos ir jos žmonių“

 

Rockas Flick. Nuotr. iš asmeninio archyvo.

Rašytojas Rokas Flick – skaitytojams puikiai pažįstamas romanų apie Mažąją Lietuvą autorius, atskleidžiantis įdomiausių detalių kupiną šio krašto istoriją. Viena priežasčių, kodėl autorius tiek dėmesio skiria šiam kraštui ir jo žmonėms – jo paties šeimos istorija.

„Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje“, – pasakoja R. Flick.

Naujausias R. Flick romanas „Kur upė Šyša teka…“ – biografinis pasakojimas apie dvi garsias XIX a. antros pusės – XX a. pradžios Prūsų Lietuvos asmenybes: Šilutės, anuomet Šilokarčemos, mecenatą, dvarininką, lietuvininkų kultūros ir šnekos puoselėtoją Hugo Šojų ir iškilų vokiečių rašytoją Hermaną Zudermaną, kuris savo apysakomis kaip niekas kitas pasaulyje išgarsino Lietuvos pamario kraštą.

Talentinga R. Flick plunksna iš pavienių pasakojimų apie kasdienybę, kūrybą, santykius su aplinkiniais dėlioja šių dviejų veikėjų gyvenimo mozaiką. Skaitytojui prieš akis atsiveria plati to meto istorinė, politinė ir kultūrinė Prūsų Lietuvos ir Europos miestų panorama: nerami ir nuolat kintanti politinė situacija, dvarų spindesys, Pirmojo pasaulinio karo suirutė ir pamario krašto žmonių kasdienybė prie visą menančios ir siejančios Šyšos.

  • „Šiuo metu, kai tautų gyvenime vyksta perversmai, galima paklausti: kas yra valdžia? Kas yra politinė sistema? Jos ateina ir nueina. Ir kas lieka? Žemė ir žmonės, iš jos gyvenantys ir mintantys“, – sako rašytojas R. Flick, su kuriuo kalbamės apie ką tik pasirodžiusį jo romaną „Kur upė Šyša teka…“

Knygos „Kur upė Šyša teka…“ didžioji dalis veiksmo vyksta Šilokarčemos apylinkėse. Tai dabartinės Šilutės, jos apylinkių teritorija, tad galima sakyti, kad šis romanas – dovana Šilutei.

Kodėl šįkart nusprendėte dėmesį skirti šio miesto apylinkėms? Tai ir Jums asmeniškai svarbios vietos?

Taikliai pastebėjote, kad biografinis romanas „Kur upė Šyša teka…“ – dovana Šilutei ir jos gyventojams. Tai ne geografinis Šilutės apylinkių ar gyventojų etnografinis aprašymas. Tai pasakojimas apie šio miesto buvusių ypač reikšmingų žmonių: dvarininko ir mecenato, lietuvininkų šnekos puoselėtojo, kultūros objektų tyrinėtojo, pirmojo privataus kraštotyros muziejaus įkūrėjo Hugo Šojaus ir rašytojo Hermano Zudermano, kuris kaip niekas kitas savo darbais išgarsino Lietuvos pamario krašto lietuvininkų gyvenimą. Šie du Šilokarčemoje gyvenę bičiuliai, vokiečių tautybės vyrai, paliko mieste ir visoje Prūsų Lietuvoje neišdildomą įtaką ir palikimą, kuris ir reikalavo ypatingo šių asmenų literatūrinio įamžinimo. Pavyko ar nepavyko tai įgyvendinti, pirmiausia nuspręs šilutiškiai.

Šilutė ir man labai svarbi vieta, su kuria sieja nepaprasti ryšiai, vidiniai jausmai ir prisiminimai. Nuo 1945 metų rudens čia gyvenau. Čia baigiau pradžios ir I-ąją vidurinę mokyklas. Iš čia išvykau į Vilnių studijuoti. Šilutės kapinėse amžinam poilsiui atgulė mano tėvai, tėvo motina, motinos tėvas.

Puikiai pažįstate Mažąją Lietuvą, skaitytojų mėgstamos jūsų knygos su didele meile pasakoja apie šį kraštą ir jo žmones. Kaip šįkart nusprendėte pasakoti apie išskirtines šio krašto asmenybes – Hugo Šojų ir Hermaną Zudermaną?

Deja, ilgą laiką šios asmenybės ir jų veikla mūsų krašte buvo gerokai primiršta, tikriau visai netoleruojama. Kai kam ir dabar kyla klausimas, ar vokietis rašytojas H. Zudermanas apskritai reikalingas ir reikšmingas. Neva, jo laikas ir darbų reikšmė seniai nugrimzdo į praeitį. Tuo labiau, jeigu kalbėtume apie dvarininką H. Šojų. Bet dabartinės Lietuvos teritorijos paribyje, Klaipėdos krašte, XIX a. viduryje – XX a. pradžioje sužibusios nuostabios asmenybės garsino ne tik Klaipėdos kraštą, bet ir visą Lietuvą.


Kur upė Šyša teka. G. Kavaliauskaitės nuotr.

Gyveno jie vos per kelias mylias vienas nuo kito prie vingiuojančios Šyšos. Nuo Macikų dvaro alaus bravoro iki Šilokarčemos senojo turgaus didžiojo upės vingio. H. Zudermanas čia gimė, o H. Šojus atvykęs įsikūrė visam gyvenimui. Pagal socialinę kilmę, gyvenimo būdą ir charakterio savybes jie buvo labai skirtingi. Vienas neįprastai ramus, iš pažiūros santūrus, visą gyvenimą aukojantis vaikams tėvas, daug metų našlavęs vienišius. Kitas – aukštas, išvaizdus, vitališkas, atkaklus ir nervingas, ne kartą pakliuvęs į bohemos kvaitulio spąstus, moterų mylimas ir jas mylintis. Tačiau abu juos vienijo atsidavimas ir darbai Šilokarčemos kraštui. Tai du vienas kito verti Dvasios Riteriai.

Kodėl nusprendėte apie šias dvi svarbias ir ryškias asmenybes papasakoti viename romane? Pats pripažįstate, kad tai nelengva užduotis. Ar todėl, kad jų keliai lemtingai susikirto Šilokarčemoje?

Be abejo, šie asmenys nusipelnė, kad apie juos būtų parašyti atskiri romanai, tačiau aš pasirinkau nelabai įprastą biografinio romano rašymo formą ir viename romane pasakoju apie juos abu. Tai nulėmė daug priežasčių: tas pats istorinis laikas, ta pati gyvenamoji vieta, ne toks didelis amžiaus skirtumas, artima pažintis ir bičiulystė.

H. Zudermanas buvo dvylika metų jaunesnis už H. Šojų. Jiedu galėjo susipažinti paskutiniame XIX a. dešimtmetyje. Tuo metu H. Zudermanas jau buvo žinomas rašytojas. H. Šojaus namuose juos tikriausiai suvedė pastarojo brolis, Šilokarčemoje dirbęs juristu. H. Zudermano ir H. Šojaus draugystė sustiprėjo XX a. pirmo dešimtmečio pabaigoje, kai viešėdamas pas mamą Šilokarčemoje H. Zudermanas rašė romaną „Giesmių giesmė“, išleistą 1908 metais.

Šių vyrų draugystė itin sutvirtėjo per Pirmąjį pasaulinį karą, kai H. Zudermanas sumanė parašyti kelių apysakų ciklą apie gimtojo pamario žmones. 1916-1917 metais rašytojas įtemptai dirbo, rinko medžiagą apysakai „Kelionė į Tilžę“. Pagrindiniu pagalbininku tapo H. Šojus, kuris leido naudotis sukaupta medžiaga, vežiojo rašytoją pas Bismarko kolonijos pelkių ūkininkus būrus. H. Šojus padėjo H. Zudermanui užmegzti ryšį ir susikalbėti su vietiniais lietuvininkais. Už tai atsidėkodamas rašytojas šį žymų kūrinį dedikavo H. Šojui. Labai artimai bendravo ir H. Zudermano motina Dorotėja su H. Šojaus dukterimi Ellen. Dorotėja mergaitei atstojo mirusią motiną. Visa tai ir nulėmė, kad ryžausi viename biografiniame romane pasakoti apie šias dvi ryškias asmenybes.

Tai jau autoriaus talento paslaptis, bet vis dėlto, kaip pavyko daugiau nei prieš šimtmetį gyvenusias asmenybes prikelti ir sukurti jas tokias gyvas knygos puslapiuose?

Tai gyvenimiška mano patirtis ir sugebėjimas. Mano romanų temos, vaizduojamas istorinis laikas man labai artimi. Teko nepaprastai daug skaityti, domėtis apie Prūsų Lietuvos, ypač Klaipėdos krašto, praeitį, gyventojų kasdienybę, kalbinius bendravimo ypatumus, dažnų karų aplinkybes ir jų pasekmes. Esu prisirišęs prie šio krašto ir jo žmonių. Esu senosios Prūsų Lietuvos, tiksliau persikėlusių Zalcburgo vokiečių, ainis. Mano motinos vokietės Bertos Flick protėviai dėl religinių įsitikinimų turėjo priverstinai palikti gimtąją Austriją. Taip jie atsidūrė Prūsų Lietuvoje. Kiekvieną kartą, kai rašau naują romaną, stengiuosi pateikti įvykius, veikėjus, jų elgseną kuo artimiau šio krašto gyventojų istorinei ir etninei tikrovei.

Tiek H. Šojų, tiek H. Zudermaną vaizduojate iš šviesios pusės, išryškinate tik teigiamas šių asmenybių savybes. Turbūt skaitytojams kils klausimų, tad prašyčiau pakomentuoti tokį pasirinkimą, kodėl knygos personažus vaizduojate išimtinai teigiamus?

Mane labiausiai domino šių veiklių, darbščių ir talentingų asmenybių teigiamos savybės. Jos ir yra šio biografinio romano punktus saliens (svarbi aplinkybė). Tačiau neslepiu ir neigiamų jų charakterio savybių. Tarkim, H. Šojus, sakyčiau, net liguistai siekė aplinkos pripažinimo ir garbės, visada norėjo būti centre. Neretai aukštus valstybinius ar visuomeninius postus jis stengėsi užimti pasitelkdamas įtakingas pažintis.

H. Zudermanas – dar kontroversiškesnė asmenybė. Mergišius, knaipių padauža, nervingas ir užgaulus garbėtroška, siekiantis kumščiais atsiteisti už padarytus įžeidimus. Nepaisant, kad ilgą laiką, ypač ankstyvoje jaunystėje, gyveno skolose, jis mėgo švaistytis pinigais ir sudaryti turtingo bei aristokratiško asmens įspūdį.

Jūsų romanuose gausu įdomiausių faktų apie istorines asmenybes, kasdienybę, svarbius Mažosios Lietuvos įvykius. Kaip derinate literatūrinę išmonę ir istorinius faktus? Iš kur semiatės tiek istorinių žinių, kad visos tos detalės – dvaro šventės, maistas, papročiai, buitis – tokios gyvos jūsų romanuose? 

Visi septyni mano romanai subrandinti konkrečių istorinių epochų. Prieš pradėdamas rašyti ypatingai daug dėmesio skiriu istoriniam laikui, tada gyvenusioms asmenybėms, buičiai, kalbos ypatumams. Taip pajuntu epochos dvasią ir suprantu vietos žmonių gyvenimą. Tada nėra sunku sukurti gyvus ir patrauklius personažus. Stengiuosi, kad skaitytojas pajustų artimus ir savitus veikėjus, jų aplinką. Visada tvirtai laikausi taisyklės: istorinės epochos įvykiai interpretuojami griežtai laikantis istorinės tiesos, o romano veikėjams, ypač išgalvotiems, leidžiu savarankiškai pafantazuoti, labai nenukrypstant nuo bendro epochos vaizdo. Gal dėlto nemažai skaitytojų mėgsta mano romanus.

Būtent jūsų dėka didelė dalis skaitytojų pažįsta Mažąją Lietuvą, prūsų istoriją. O yra dalykų, kurie tyrinėjant krašto istoriją, nustebino jus patį?  

Kaip minėjau, jaučiu šiam kraštui didelę simpatiją, dėl to susitikdamas su skaitytojais visada stengiuosi parodyti, kokia Mažoji Lietuva svarbi Didžiajai Lietuvai, jos kultūrai ir kalbai. Tai – K. Donelaitis ir „Metai“, A. Kulvietis, S. Rapalionis, H. Šojus ir H. Zudermanas… O kur knygnešiai, vilkę per Prūsų Lietuvos sieną į Didžiąją Lietuvą uždraustą lietuvišką spaudą.

Rinkdamas informaciją, skaitau vokiečių, rusų, anglų ir lenkų kalbomis, tad, žinoma, kad atrandu stebinančių dalykų. Pasitaiko įvairių kuriozų, datų, pavardžių netikslumų, tad reikia didelio atidumo. Kai rinkau medžiagą  romanui „Kur upė Šyša teka…“ labai nustebino vokiškai išleisti H. Zudermano laiškai žmonai Klarai. Perskaitęs daugiau nei du tūkstančius laiškų, buvau labai nustebintas, kaip sudėtingai klostėsi Hermano ir Klaros Zudermanų santykiai, jų meilė, pavyzdžiui, kiek pavydo priepuolių jie išgyveno…

Jūs – Mažosios Lietuvos pasakotojas. Kaip manote, ar šiandien pakankamai žinome šio krašto istoriją? Kokią vietą ji užima bendroje mūsų istorijoje?  

Kai susitinku su skaitytojais už Klaipėdos krašto ribų, dažnai pastebiu, kad dauguma jų apie šį Lietuvos kraštą žino mažai. O ką jau kalbėti apie giluminės Prūsų Lietuvos pažinimą. Gaila, kad ši buvusi Lietuvos kaimyninė žemė dabar yra terra incognita. Ši žemė lemtingais Lietuvos istorijos momentais yra suvaidinusi reikšmingą vaidmenį, prisidėjusi prie valstybės suklestėjimo. Net atkūrus nepriklausomybę vis atsirasdavo žmonių, kurie siekdavo sugroti gedulo maršą Klaipėdos krašto savitumui ir paskelbti jį didžiosios Žemaitijos sudėtine dalimi. Tačiau tai istorinė netiesa, tad tai ir stengiuosi atskleisti romane „Kur upė Šyša teka…“.

Rašytoją kalbino Raminta Jonykaitė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite