Moterys – žmonos, policininkės, verslininkės, vadovės

Idėja švęsti Tarptautinę moters dieną kilo XIX-XX amžių sandūroje. Kovotoja už moterų teises, Vokietijos politikė Klara Cetkin 1899 metais organizavo debatus dėl lygių moterų ir vyrų teisių. 1910 m. buvo surengta pirmoji tarptautinė moterų konferencija, kur ir buvo pasiūlyta kasmet vieną dieną skirti dėmesio moterų kovai už laisvę ir lygias teises. 1911 m. kovo 8-ąją pirmą kartą Tarptautinė moters diena buvo paminėta Vokietijoje, Austrijoje, Danijoje, Švedijoje.

Moterys – policininkės
Šiandieninės moterys nebėra vien namų šeimininkės ir šeimos židinio kurstytojos, jos – visur esančios, visur spėjančios: kuriančios, vadovaujančios, politikuojančios ir valdančios. Moterys geba išlikti žavios net dėvėdamos statutinio pareigūno uniformą.
Įdomi statistika: 2014 m. kovo 1 d. Šilutės r. policijos komisariate dirbo 87 darbuotojai, iš jų – 49 moterys, kurių dauguma – 37 – yra policijos pareigūnės. Dirbančių nelengvą policijos pareigūno darbą moterų netrūko ir prieš 10 metų: Šilutės PK tada buvo 160 darbuotojų, iš jų – 59 moterys, kurių 30 buvo pareigūnės.
Kovo 8-osios išvakarėse pakalbinome Tauragės aps. VPK Šilutės policijos komisariato Prevencijos poskyrio specialistę darbui su nepilnamečiais Gražiną Janučaitienę ir laikinai vykdančią kriminalinės policijos skyriaus tyrėjos funkcijas Eglę Vaitkutę – kodėl jos pasirinko policijos pareigūno darbą, kaip joms pavyksta nelengvame darbe išlikti moteriškai žavioms.
Gražina Janučaitienė, baigusi anuometinę Žemės ūkio akademiją ir įgijusi inžinieriaus pedagogo specialybę, grįžo į gimtąją Švėkšną ir dirbo Švėkšnos specialiojoje mokykloje. Tačiau ją žavėjo darbas policijoje. Atsiradus vietai tuometinėje Švėkšnos nuovadoje, pabandė ten savo gabumus. Taip ir liko. Dabar, sako, savo gyvenimo kitaip ir neįsivaizduojanti.
Gražina sutinka, kad kiekviena profesija uždeda savo etiketę. Gerai pamena dukters, kuri, beje, netrukus bus mokytoja, priekaištą, kai Gražina pedagogės specialybę iškeitė į darbą policijoje: „Geriau jau būtum likusi mokykloje…“
Toks priekaištas nebuvo atsitiktinis, bet Gražina įsitikinusi, kad dažnas į namus grįžta su darbinėmis nuotaikomis. Kartais ji pastebi, kad paskutinis žodis namuose yra jos, kad kitų profesijų žmonės tarsi tūpčioja vietoje, kol priima sprendimą. Policijos pareigūnų etikos kodeksas numato pareigūnų profesinės etikos principus, elgesį tarnybos ir ne tarnybos metu.
G. Janučaitienė po sunkios darbo dienos atgaivą randa prižiūrėdama gėles, uogaudama, grybaudama, kepdama pyragus ar skaitydama knygas. Paskutinė – jau ne pirmą kartą skaitoma Antuano de Sent Egziuperi „Mažasis princas“, o skaniausi pyragai iškepti pagal Gražinos mamos ir giminės išbandytus receptus. Organizacinio poskyrio viršininkė Vaiva Pranauskienė bei kiti bendradarbiai patikina, kad Gražinos keptas braškių tortas – nepakartojamo skonio.
Pasaulio čempionė
Gražinos Janučaitienės braškinį šedevrą pamena ir jos kolegė Eglė Vaitkutė. Gurmaniškiems patiekalams neabejinga Eglė pati gaminti nelabai skuba: prisipažįsta turinti daug draugų – virtuvės virtuozų, kuriuos ji mielai aplankanti.
Daugkartinė pasaulio ir Europos rankų lenkimo čempionė Eglė Vaitkutė tapti policijos pareigūne nusprendė besimokydama dvyliktoje klasėje. Jau tada garsi tvirtarankė pasirinko teisės studijas Klaipėdos kolegijoje. Studijuoti nebuvę sunku: „Teisė – toks dalykas, kad turi skaityti tai, kas parašyta“, – sako Eglė.
Pradėjus jai dirbti Šilutės policijos komisariate, anot Eglės, kolegos vyrai nelabai skubėjo siūlyti išbandyti rankos tvirtumą. Šiemet jau septyneri metai, kai dirba policijoje, o rankas lenkti su ja panoro tik keli. Pabandžiusieji greit pajuto, kad priešininkės ranka nepajudinama.
Pirmoji išskirtinė pergalė Eglę aplankė 2001-aisiais, kai būdama tik šešiolikos Eglė Vaitkutė iškovojo rankų lenkimo kairiąja ranka pasaulio čempionės vardą. Jauna mergina jautėsi keistai: „Vaikščiojau kaip vaikas tarp tetų, o įveikiau 11 kartų pasaulio čempione tituluotą priešininkę“, – pamena Eglė.
„Manikiūras?! Nejuokaukit, negalėčiau dalyvauti varžybose…“ – tarsteli Eglė, paklausta apie grožio salonus.
Moteris – vyndario padėjėja
Nėra lengva moteriai, kuri vienam žmogui yra ir žmona, ir verslo patarėja.
Tatjana Ramoškienė atvirauja: „Būti patarėja ir vyrui, ir verslininkui nėra lengva. Tenka laviruoti, kad Česlovo neįžeisčiau ir klientui įtikčiau“. Žagatpurvių kaimo kelio vingyje prisiglaudusi vyndario Česlovo sodyba vilioja pravažiuojančiųjų dėmesį. Čia užsukusius pasitinka svetingi sodybos šeimininkai ir iš kiekvienos kertelės žvelgianti tvarka.
Tatjana pripažįsta, kad moka rankdarbių, tačiau laiko jiems neturi. Įsivaizduoja, kaip galėtų atrodyti sodybos gėlynai, tačiau tuo profesionaliai rūpinasi dukra. O štai kuriant namų interjerą įgyvendintos jos idėjos.
Šviesios atminties Tatjanos mama įskiepijo jai, kad viską reikia daryti laiku ir su saiku: kur bebūtum – reikia žinoti, kaip apsirengti, ką kalbėti, kaip elgtis. Tatjana sako iš mamos išmokusi suktis gyvenime. Mama niekada nesitenkino vienu uždarbiu, nuolat ieškodavo, kaip papildomai pagerinti šeimos biudžetą.
„Mus su Česlovu sieja tai, kad mudu nesėdime rankų sudėję ir nelaukiame, kada kas iš dangaus nukris. Esame veiklos žmonės. Žinoma, ne iš karto radom vietą po saule, bet niekada neverkšlenome. Ir dabar dar turime naujų minčių“, – sako Tatjana, pripažįstanti, kad ją labiausiai liūdina, kai pritrūksta veiklos. Laiko švaistyti nereikšmingiems pokalbiams ji nemėgsta. Į grožio salonus nubėga tik tada, kai labai reikia ar gauna dovanų per gimtadienį. Vertina galimybę pabūti su savo mintimis, myli gyvūnus, ypač šunis. Neseniai dovanų gavo ilgaplaukį vokiečių aviganį. Baris iškart tapo šeimos nariu, ištikimu ir draugišku. Tatjana šmaikštauja – ant sodybos vartų pakabinsianti lentelę: „Atsargiai – šuo gali negyvai užlaižyti“.
Anksčiau mėgusi rengtis sportiškai dabar renkasi klasikinio stiliaus drabužius. „Aš ieškojau savęs“, – prisipažįsta Tatjana, pasakodama, kad norėjusi būti revizore, bet, mamai paprieštaravus, išmokusi siuvėjos amato. Baigusi tuometinį kūno kultūros technikumą Leningrade, sportavo ir dirbo kūno kultūros mokytoja.
Auksinis gimtadienis
Šilutės Fridricho Bajoraičio viešosios bibliotekos kultūrinė pastogė yra buvusi šalies vadovų diskusijų, užsienio svečių sutikimų, protų mūšio, poetinio žodžio knygelės ar muzikos plokštelės debiutų vieta. Trečiadienį čia susirinko Pamario krašto kultūros baruose triūsiantys ir jų darbo vaisiais besidžiaugiantys. Susitikimo kaltininkė – auksinį gimtadienį švenčianti rajono kultūros barų vairininkė Vilma Griškevičienė.
Pasak lietuvininkų tradicijų puoselėtojų Indrės Skablauskaitės ir Vaidos Galinskienės, kovas nuo seno buvo vadinamas koviniu, merciumi. Mėnesiu, kuris Pamario krašte gyvenusiems laukininkams buvo visų darbų atskaitos taškas. Simboliška, kad šis mėnuo tapo gyvenimo atskaitos tašku Pamario krašto kultūros ministre tituluojamai Vilmai Griškevičienei.
Vilma energijos užtaisą, matyt, paveldėjo ne tik iš tėvų, bet ir iš gamtos. Rusnės seniūnė Dalia Drobnienė tikina, kad basa braidydama po salos žolynus Vilma sėmėsi energijos, girdėjo Pamario vėjų dainas ir jas pamilo.
LR kultūros ministerijos Regionų kultūros skyriaus vedėja Irena Seliukaitė jubiliatei įteikė ministro padėką „Už didelį indėlį ne tik į Pamario kultūrą, bet ir į Lietuvos kultūros politikos formavimą“. Pasidžiaugusi, kad pagaliau Valstybinė lietuvių kalbos komisija prie Lietuvos Respublikos Seimo į Lietuvos vietovardžių sąrašą įrašė Mažąją Lietuvą, pripažino, kad kovotojų priekyje stovėjo Vilma. „Mažoji Lietuva dar suskambės dainų šventėje, Vario audroje“, – patikino jubiliatė, sulaukusi Gražvydo Railos pritarimo.
Šilutės rajono savivaldybės vadovai patikino patyrę Vilmos užsispyrimą ir dėl jos siūlymų nesiginčijantys. Žino, kad ji uždarius duris patenka per langą, o jei reikia – tai ir per kaminą…
Auksinės šventės svečiai jubiliatei negailėjo padėkos žodžių, gėlių, informatyvių, naudingų ir šmaikščių bei trapių dovanų.
Jubiliatė dėkojo kiekvienam. Namiškiams, esantiems gyvenimo ramsčiu ir atgaiva, kolegoms, su kuriais stoja į bet kokią kovą. Dėkojo, kad jie išdrįso ir stovėjo tada, kai reikėjo pasakyti, kad kultūros žmogui reikia ir dvasinio peno, ir duonos kąsnio.

Laima PUTRIUVIENĖ

Vienas komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Siekiant nacionalinių energetinių tikslų svarbus vaidmuo tenka Pagėgių kraštui

2019 m. Lietuvoje veikiantys vėjo jėgainių parkai pagamino 1,45 TWh (teravatvalandės) elektros energijos – tai sudarė 13 proc. visos Lietuvoje suvartotos elektros energijos. Visi atsinaujinantys energijos šaltiniai pagamino 26 proc. šalyje suvartotos elektros energijos, tačiau Nacionalinėje energetinės nepriklausomybės strategijoje numatyta iki 2030 metų Lietuvoje šią dalį padidinti iki 45 proc. – to pasiekti padės Pagėgių savivaldybėje plečiamas vėjo jėgainių parkas. Pasak energetikos viceministro Ryčio Kėvelaičio, atsinaujinantys energijos ištekliai, generuojami šalies viduje, teikia naudos keliais aspektais. „Šiuo metu Lietuvoje didžioji elektros 

Virš Žemaičių Naumiesčio plevėsuoja vėliava su auksiniu liūtu, dantyse laikančiu raudoną titnaginį pistoletą

Naumiestiškiai, o gal ir akylesni pravažiuojantieji pastebėjo jau porą savaičių Žemaičių Naumiesčio centre, ant šalia paminklo 1918 metų Nepriklausomybės dalyviams paminklo esančio aukšto flagštoko išdidžiai plevėsuojančią šio miestelio vėliavą. Kitoje gatvės pusėje, prie seniūnijos, plaikstosi valstybinė  trispalvė. Iškelti Žemaičių Naumiesčio vėliavą nusprendė seniūnija. Tuo norima atkreipti dėmesį į garbingą ir įdomią miestelio bei jo apylinkių istoriją. Tuo pačiu didinti pasididžiavimą savo miesteliu. Žemaičių Naumiesčio vėliava sukurta remiantis istoriniu miestelio herbu. 1792 m. balandžio 12 d. Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos

12 Pagrindinių Kūčių stalo patiekalų

Kartu su Šv. Kalėdomis, Kūčios yra viena svarbiausių lietuvių švenčių, kuriai skiriamas ypatingas dėmesys. Ši šventė išskirtinė ne tik savo svarba, bet ir giliomis tradicijomis, kurios perduodamos iš kartos į kartą ir yra mažai pakitusios nuo senų laikų. Geriausias pavyzdys – 12 skirtingų patiekalų ant Kūčių stalo, kuriuos vieni sieja su religiniu aspektu ir 12 apaštalų, o kiti su metus sudarančiais 12 mėnesių. Bet kuriuo atveju tiesiog būtina paragauti visų šių gaminių, mat tikima, kad to nepadarius aplankys nesėkmės. Žinoma,

Geras dulkių siurblys – nepamainomas pagalbininkas: kaip išsirinkti tinkamą?

Kad dulkių siurblys taptų nepamainomu pagalbininku, padedančiu namus nepriekaištingai sutvarkyti be vargo ir didelių pastangų, svarbu išsirinkti tinkamą šio prietaiso tipą ir modelį. „Samsung“ produktų ekspertas Vytautas Jurgaitis pataria atsižvelgti į keletą pagrindinių dalykų. 1. Dydis ir tipas Pasak V. Jurgaičio, pirmiausia reikėtų įvertinti, ar prietaisu namuose bus patogu naudotis, ar jis neužims daug vietos. „Labai galingas, tačiau griozdiškas, dulkių siurblys namuose užims daug vietos, o ir siurbiant juo gali būti nepatogu laviruoti tarp baldų, pasiekti sunkiau prieinamas vietas. Tai

Taip pat skaitykite