Morė jau „batus paliko“

Matyt, rusniškiai ir ventiškiai tikrai gerai pasidarbavo, kad šilutiškiai žiemą vijo lietui lyjant, muzikai grojant, žaidžiant ir vakarojant. Visi, kas norėjo, „Blogybių“ statinėje savo blogybes galėjo palikti, kas nepatingėjo, galėjo šiupinio pašmėkioti ir šventei baigiantis prie deginamos Morės liepsnų pasišildyti.

Liberaliai skanus buvo Daivos ir Raimondo šiupinys.

Kokia gi šventė be persirengėlių?

Į Kultūros ir pramogų centro kiemelį iš visų pusių plaukė šilutiškiai ir svečiai, vedini ir vežini vežimėliuose vaikais. Mažieji, ir ne tik, buvo pasipuošę tradicinėmis Užgavėnių kaukėmis, mergaitės vilkėjo ilgais gėlėtais sijonais. Buvo ir ožių, ir giltinių, ir velniukų.
Tradicinė Užgavėnių šventė kiekvienais metais sutraukia daugybę žiūrovų ir šventės dalyvių. Graži buvusi diena nežadėjo greitai subjurti, tačiau šventės pradžioje jau teko išsitraukti skėčius. Besirenkančius į šventę žmones pasitiko aukštai iškėlusi galvą nuo Užgavėnių tradicijų neatsiejama Morė. Nosį malonino gardus verdamo šiupinio kvapas. Laukiančių paskanauti šio skanėsto netrūko, mat blynų šiemet čia niekas nekepė.
Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova pasakojo, kad susirinkusius linksmino kapela „Šilo aidai“ (vadovas Antanas Kmita), kantri muzikos grupė „Karčema“ (vadovas Vygantas Stoškus) ir folkloro ansamblis ,,Verdainė“ (vadovė Regina Jokubaitytė). Kiekvienas kolektyvas buvo paruošęs po trumpą programą: dainų, šokių, burtų ir žaidimų su Užgavėnių papročiais.
Vyko Lašininio ir Kanapinio varžytuvės, jie nuožmiai tvatino vienas kitam šonus ir nė katras nusileisti nenorėjo. Šventės gaspadorius ragino atsikratyti savo blogybių, o šeimininkė Onutė virė klaipėdietišką šiupinį – tradicinį lietuvininkų valgį, kurio paragauti galėjo visi norintieji.
Nuo uždegtos Morės aukštai pakilo žiežirbos, nušviesdamos Šilutės padangę. Susirinkusieji ėjo rateliu apie šį šventės simbolį, tikėdamiesi, kad pavasaris nugalėjo žiemą ir ši nebegrįš.

Birutė Morkevičienė

Konteineris blogybėms išmesti.

Skambėjo linksma muzikikė.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia