Simboliška, kad miesto šventės išvakarėse į gimtąjį miestą sugrįžta būrys šilutiškių. Eduardas Juchnevičius, dailininkas, poetas ir pedagogas, gyvenęs Šiauliuose, keletą metų gyveno ir mokėsi Šilutėje. Į tėčio ir senelio parodos „Prūsų nukariavimas“ ir dailės albumo „EdJuchna“ pristatymą atvyko žmona Dalia, sūnūs: Martynas, Julius ir Saulius. Jų žmonos ir būrys anūkų. Apie Eduardo kūrybinį kelią pasakojo sūnus Martynas, kuris yra ir albumo sudarytojas. Eiles skaitė Dalia Juchnevičienė.

Apie menininką
Eduardas Juchnevičius gimė 1942.01.13 Vanaginėje, Šaukėnų valsčiuje, mirė 2011.08.19 Šiauliuose. E. Juchnevičius aktyviausiu laikotarpiu kūrė įvairiausiomis priemonėmis, išbandė įvairią techniką: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityse, kartu kūrė poeziją. Vis dėlto lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų–linoraižinių kūrėjas. Parodose dailininkas dalyvavo nuo pat 8 dešimtmečio pabaigos. Yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Vilniuje virusį dailės gyvenimą dailininkas mėgdavo patraukti per dantį – miesčionišką didmiesčio didybę, susiniveliavusį bei ankštą dailininkų bei dailės kritikų pasaulį. Pats Juchnevičius nevengė dėmesio, mėgo viešai pasisakyti kūrybos ir to meto dailės realijų klausimais.

Jo darbe „Prūsų nukariavimas“ ryški aiškiai apibrėžta istorinė tematika. Dailininkas per visą savo kūrybinę biografiją nuosekliai gvildeno tas pačias tautos istorijos, žmonių santykių ir jų būties problemas. Šilutė dailininkui – svarbi kaip vaikystės miestas, kuriame baigė beveik tris klases, kaip dvasiškai artima Pamario krašto ir Mažosios Lietuvos teritorija. Pamario krašto ženklų yra daugelyje jo grafikos darbų.

Apie save
Kalbėdamas apie savo kūrybą, E.Juchnevičius yra sakęs: „Mene mus nuolat riboja tai, kas jau padaryta anksčiau. Talentingi kūriniai ne tik įkvepia, bet ir gniuždo, tačiau kelies, eini – prigimtis neleidžia sustoti. Blaškaisi tarp metaforos ir dokumento, cituoji, nuolat grįžti prie senų tiesų, kurias maitina stipriausi jaunystės įspūdžiai, vidiniai įsitikinimai ir gyvenimo patirties logika. O pastarąją dažnai tenka apeiti, kad motyvas neatrodytų per daug kasdieniškas. Kartu su motyvais atsiranda ir bręsta cikluose herojai, jų tipažas, traktavimas. Kategoriškumas. Aš už jį, nes tik toks požiūris leidžia užčiuopti pagrindinę kūrybos liniją, atsikratyti suvenyrinės atributikos spindesio. Idealus giname ne gležnais grožio sentimentais, kuriems lemta likti patogiais apmušalais miesčionio bute…“

Apie parodą
Nors ir negausiai į parodos pristatymą susirinkę šilutiškiai, kaip ir visada, buvo maloniai pasitikti bibliotekininkių, lubinų puokštėmis papuošti stalai dvelkė ateinančia vasara, o smagiausia buvo tai, kad visi norintieji galėjo pasiimti dovanų tris gerbiamo Eduardo knygeles: „Grafika“, poezijos: „Švento Roko šuo“ (1996) ir „Prūsijos krikštai. Treblinka -2“ (1999). Jaukią nuotaiką kūrė tarp senelio paveikslų bėgioję anūkai.

Dalia Juchnevičienė su ašaromis akyse eilėmis išreiškė džiaugsmą, susijusį su grafikos darbų albumo pasirodymu: „Kai kita albumo sudarytoja Laima Kanopkienė paskambino, kad knyga jau išleista, pajutau didelį džiaugsmą ir gimė tokios eilės: „Eikš, Eduardai, duokš ranką, eime. … Buvai tu man šventas, ir aš tau šventa. Eikš, Eduardai, nuplausiu tau kojas marių puta, nuvesiu aš ten, kur laukia knyga. Gimė knyga, laukta, išsvajota, puiki, neprasta. Ji ir Lietuvai, ir pasauliui skirta“. Pridūrė, kad Eduardas labai mylėjo Pamario kraštą ir Mažąją Lietuvą.

Vėliau renginio vedėjo vairą į savo rankas perėmė menininko sūnus Martynas. Jis trumpai papasakojo, kad jo tėvas Eduardas domėjosi istorija. „Šią aistrą perėmė iš savo tėvo Vlado, kuris dėstė istoriją Šilutėje (gal kas iš senesnės kartos žmonių jį dar prisimena). Vladas Juchnevičius tarnavo „Prezidento Smetonos“ laive, vieninteliame tarpukario Lietuvos kariniame laive, trejus metus studijavo jūreivystę Italijoje“, – apie savo senelį pasakojo M. Juchnevičius, pridurdamas, kad jaunystėje Eduardas svajojęs būti skulptoriumi, lipdė iš molio, tačiau vėliau paviliojo grafika. Martynas papasakojo apie šauniai praleistą laiką plaukiojant Kuršių mariose.
„Kartą beplaukiodamas Eduardas aptiko Gilijos kaimą. Jame buvo daug apleistų sodybų. Tada, dar prieš Sąjūdį, jas įsigyti nebuvo sunku. Taip, ten įsikūrė bene dešimt menininkų šeimų. Eduardas turėjo savo viziją, ką nori nuveikti taip brangiame, senove dvelkiančiame krašte“, – prisiminimais dalijosi Martynas. Jis parodė ir trumpą tėvo nufilmuotą siužetą apie Gilijos kaimą.

Dar viena aistra
E.Juchnevičius mėgo filmuoti. Su paprasta filmavimo kamera fiksuodavo akimirkas iš pasiplaukiojimų Kuršių mariose, po Karaliaučiaus kraštą, Gilijos kaimą. Susirinkusiems buvo įdomu pasižiūrėti trumpą filmuką apie E.Juchnevičiaus viešnagę Šilutėje ir Juknaičiuose 1980 metais. Demonstruotas net vaidybinis filmas apie Kuršių marių piratus, apie tai, kaip menininkas dirbo savo dirbtuvėje. Baigęs Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, net svajojo studijuoti režisūrą, tačiau įstojo į Valstybinį dailės institutą.

Birutė Morkevičienė