Menininkas Eduardas Juchnevičius įmynė pėdą ir mūsų žemėje

Simboliška, kad miesto šventės išvakarėse į gimtąjį miestą sugrįžta būrys šilutiškių. Eduardas Juchnevičius, dailininkas, poetas ir pedagogas, gyvenęs Šiauliuose, keletą metų gyveno ir mokėsi Šilutėje. Į tėčio ir senelio parodos „Prūsų nukariavimas“ ir dailės albumo „EdJuchna“ pristatymą atvyko žmona Dalia, sūnūs: Martynas, Julius ir Saulius. Jų žmonos ir būrys anūkų. Apie Eduardo kūrybinį kelią pasakojo sūnus Martynas, kuris yra ir albumo sudarytojas. Eiles skaitė Dalia Juchnevičienė.

Apie menininką
Eduardas Juchnevičius gimė 1942.01.13 Vanaginėje, Šaukėnų valsčiuje, mirė 2011.08.19 Šiauliuose. E. Juchnevičius aktyviausiu laikotarpiu kūrė įvairiausiomis priemonėmis, išbandė įvairią techniką: tapė, piešė, kūrė monumentaliosios dekoratyvinės dailės kūrinius, dirbo taikomosios ir knygų grafikos srityse, kartu kūrė poeziją. Vis dėlto lietuvių dailės kontekste labiausiai žinomas kaip estampų–linoraižinių kūrėjas. Parodose dailininkas dalyvavo nuo pat 8 dešimtmečio pabaigos. Yra pelnęs nemažai apdovanojimų. Vilniuje virusį dailės gyvenimą dailininkas mėgdavo patraukti per dantį – miesčionišką didmiesčio didybę, susiniveliavusį bei ankštą dailininkų bei dailės kritikų pasaulį. Pats Juchnevičius nevengė dėmesio, mėgo viešai pasisakyti kūrybos ir to meto dailės realijų klausimais.

Jo darbe „Prūsų nukariavimas“ ryški aiškiai apibrėžta istorinė tematika. Dailininkas per visą savo kūrybinę biografiją nuosekliai gvildeno tas pačias tautos istorijos, žmonių santykių ir jų būties problemas. Šilutė dailininkui – svarbi kaip vaikystės miestas, kuriame baigė beveik tris klases, kaip dvasiškai artima Pamario krašto ir Mažosios Lietuvos teritorija. Pamario krašto ženklų yra daugelyje jo grafikos darbų.

Apie save
Kalbėdamas apie savo kūrybą, E.Juchnevičius yra sakęs: „Mene mus nuolat riboja tai, kas jau padaryta anksčiau. Talentingi kūriniai ne tik įkvepia, bet ir gniuždo, tačiau kelies, eini – prigimtis neleidžia sustoti. Blaškaisi tarp metaforos ir dokumento, cituoji, nuolat grįžti prie senų tiesų, kurias maitina stipriausi jaunystės įspūdžiai, vidiniai įsitikinimai ir gyvenimo patirties logika. O pastarąją dažnai tenka apeiti, kad motyvas neatrodytų per daug kasdieniškas. Kartu su motyvais atsiranda ir bręsta cikluose herojai, jų tipažas, traktavimas. Kategoriškumas. Aš už jį, nes tik toks požiūris leidžia užčiuopti pagrindinę kūrybos liniją, atsikratyti suvenyrinės atributikos spindesio. Idealus giname ne gležnais grožio sentimentais, kuriems lemta likti patogiais apmušalais miesčionio bute…“

Apie parodą
Nors ir negausiai į parodos pristatymą susirinkę šilutiškiai, kaip ir visada, buvo maloniai pasitikti bibliotekininkių, lubinų puokštėmis papuošti stalai dvelkė ateinančia vasara, o smagiausia buvo tai, kad visi norintieji galėjo pasiimti dovanų tris gerbiamo Eduardo knygeles: „Grafika“, poezijos: „Švento Roko šuo“ (1996) ir „Prūsijos krikštai. Treblinka -2“ (1999). Jaukią nuotaiką kūrė tarp senelio paveikslų bėgioję anūkai.

Dalia Juchnevičienė su ašaromis akyse eilėmis išreiškė džiaugsmą, susijusį su grafikos darbų albumo pasirodymu: „Kai kita albumo sudarytoja Laima Kanopkienė paskambino, kad knyga jau išleista, pajutau didelį džiaugsmą ir gimė tokios eilės: „Eikš, Eduardai, duokš ranką, eime. … Buvai tu man šventas, ir aš tau šventa. Eikš, Eduardai, nuplausiu tau kojas marių puta, nuvesiu aš ten, kur laukia knyga. Gimė knyga, laukta, išsvajota, puiki, neprasta. Ji ir Lietuvai, ir pasauliui skirta“. Pridūrė, kad Eduardas labai mylėjo Pamario kraštą ir Mažąją Lietuvą.

Vėliau renginio vedėjo vairą į savo rankas perėmė menininko sūnus Martynas. Jis trumpai papasakojo, kad jo tėvas Eduardas domėjosi istorija. „Šią aistrą perėmė iš savo tėvo Vlado, kuris dėstė istoriją Šilutėje (gal kas iš senesnės kartos žmonių jį dar prisimena). Vladas Juchnevičius tarnavo „Prezidento Smetonos“ laive, vieninteliame tarpukario Lietuvos kariniame laive, trejus metus studijavo jūreivystę Italijoje“, – apie savo senelį pasakojo M. Juchnevičius, pridurdamas, kad jaunystėje Eduardas svajojęs būti skulptoriumi, lipdė iš molio, tačiau vėliau paviliojo grafika. Martynas papasakojo apie šauniai praleistą laiką plaukiojant Kuršių mariose.
„Kartą beplaukiodamas Eduardas aptiko Gilijos kaimą. Jame buvo daug apleistų sodybų. Tada, dar prieš Sąjūdį, jas įsigyti nebuvo sunku. Taip, ten įsikūrė bene dešimt menininkų šeimų. Eduardas turėjo savo viziją, ką nori nuveikti taip brangiame, senove dvelkiančiame krašte“, – prisiminimais dalijosi Martynas. Jis parodė ir trumpą tėvo nufilmuotą siužetą apie Gilijos kaimą.

Dar viena aistra
E.Juchnevičius mėgo filmuoti. Su paprasta filmavimo kamera fiksuodavo akimirkas iš pasiplaukiojimų Kuršių mariose, po Karaliaučiaus kraštą, Gilijos kaimą. Susirinkusiems buvo įdomu pasižiūrėti trumpą filmuką apie E.Juchnevičiaus viešnagę Šilutėje ir Juknaičiuose 1980 metais. Demonstruotas net vaidybinis filmas apie Kuršių marių piratus, apie tai, kaip menininkas dirbo savo dirbtuvėje. Baigęs Šiaulių J. Janonio vidurinę mokyklą, net svajojo studijuoti režisūrą, tačiau įstojo į Valstybinį dailės institutą.

Birutė Morkevičienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Pagėgiams gresia tiesioginis valdymas. Ministrė A. Bilotaitė ragina Pagėgių savivaldybę ieškoti politinio kompromiso

Vidaus reikalų ministrė Agnė Bilotaitė, nuotoliniu būdu susitikusi su Pagėgių savivaldybės meru, valdančiosios daugumos ir opozicijos atstovais bei Vyriausybės atstovu, paragino kuo greičiau paskirti administracijos direktorių, kad būtų išvengta tiesioginio valdymo savivaldybės teritorijoje. Ministrės A. Bilotaitės teigimu, politikai turi elgtis atsakingai rinkėjams ir susitarti dėl Pagėgių savivaldybės administracijos direktoriaus paskyrimo. „Tarybai trūksta gebėjimo…“ „Matome, kad Pagėgių savivaldybės tarybos veiklai trūksta gebėjimo per įstatyme nustatytą terminą priimti būtinus sprendimus ir paskirti administracijos direktorių. Susidariusi situacija pažeidžia ir vietos bendruomenės, ir valstybės

Birželio 29-ąją – Petrinės ir Povilinės

Petrinės ir Povilinės – viena iš plačiai minimų ir gerbiamų apaštalų šventųjų Petro ir Povilo šventė, kasmet švenčiama birželio 29 d. Šv. Petras laikomas Dangaus karalystės raktininku. Simbolinę jo vardo prasmę (gr. petros – uola) atskleidžia jo mokytojo Jėzaus žodžiai, kad Petras būsiantis uola, ant kurios jis pastatysiąs savo bažnyčią. Petro svarbą pabrėžia ir kitas Jėzaus posakis: „Aš tau duosiu raktus nuo dangaus karalystės; kas bus sujungta ant žemės, bus sujungta danguje“. Poroje su šv. Petru šv. Povilas (dar pavadinamas

Nacionalinis šienpjovių čempionatas sugrįžta: šienpjoviai į Rupkalvių kaimą rinksis rugpjūčio 6 dieną

Nacionalinis šienpjovių čempionatas kviečia visus, šienaujančius dalgiais, rungtis dėl metų šienpjovio ir metų šienpjovės titulų. Entuziastai, puoselėjantys šį seną amatą, vienintelėms metuose varžytuvėms rinksis rugpjūčio 6 dieną. Antrą kartą vyksiančio čempionato vieta išlieka ta pati: Nemuno deltos pievos, esančios Rupkalvių kaime, Šilutės rajone. Čempionatas vyks meldinės nendrinukės perimvietėse „Šis šiuolaikiniam žmogui egzotiškas renginys neatsitiktinai vyksta Nemuno deltoje. Viena vertus, Nemuno deltos ir Pamario kraštas garsus savita pievininkų kultūra, garsinusia Mažąją Lietuvą ruošiant šieną kaip strateginės reikšmės kurą. Pavyzdžiui, paštas ir

Iš Žemaitijos dvarų kolekcijų

Vilniaus paveikslų galerijoje birželio 30 d., ketvirtadienį, 17 val. atidaroma paroda iš Žemaitijos dvarų kolekcijų. Minima ir Švėkšna.   Iš Žemaičių muziejaus „Alka“ Ši paroda – pirmasis Žemaičių muziejuje „Alka“ saugomų Žemaitijos dvarų kolekcijų pristatymas Lietuvos sostinėje. Kūriniai parodoje eksponuojami pagal dvarus ir savininkus, kuriems kadaise priklausė. Tai eksponatai iš Oginskių, Pliaterių, Šuazelių-Gufjė, Gorskių bei kitų Žemaitijos didikų ir bajorų dvarų. Ekspoziciją papildo įdomesnių kūrinių komentarai, jų restauravimo ir tyrimų medžiaga, į laikus, kai šios vertybės puošė senųjų dvarų interjerus,

Taip pat skaitykite