Kas 2019 metų spalio mėnesį lankėsi pačioje Lietuvos sostinės širdyje, prie įėjimo į Vilniaus rotušę tikriausia matė parodos plakatą intriguojančiu pavadinimu „Žmogus Juodu Liežuviu“. Tai yra kvietimas į dar vieną Martyno Pekarsko personalinę tapybos parodą. Čia Pamario perle, Kintuose, gimęs ir augęs autorius žiūrovą veda iš fikcinio menininko studijos į sapną dviejuose rotušės aukštuose eksponuojamais kūriniais.

Čia erdvėje išbarstyti menininko studijos artefaktai ir įrankiai. Dažais nutaškyta Kėdė, Molbertas, Porėmis, Paletė, pritvirtinti prie drobės, kabo ant sienų, bylodami savą persimainymą iš įprasto studijos rekvizito į meno kūrinius.

„Jaunuolis pagaliau baigė visus darbus, susitvarkė studiją, nebegėrė kavos ir krito į savo porceliano šukėmis nuklotą patalą“. Tokiais žodžiais, Martynas Pekarskas pasitinka žiūrovą, vos įžengusį į ekspoziciją.

Šiuo sprendimu parodos autorius vienu metu byloja ir kintančią tapybos vietą menų hierarchijos atžvilgiu, ir paties brandą save veikiau matyti it menininką, negu tapytoją. Nepaisant šio simbolizmo, eksponatų paviršiai yra prisodrinti turtingos tapybos, netiesiogiai pasakojančios apie darbui paaukotas dienas ir naktis, klaidas ir pergales. Pats Martynas, paprašytas argumentuoti tokį sprendimą, šypsodamasis sako: „Noriu žiūrovui priminti, jog menas nėra uždarytas vien galerijose ar muziejuose. Jis yra visur, tiesiog mes turime norėti šį įžvelgti savo kasdienybėje. Tai nėra paprasta, tačiau, kaip ir visame kame, dalykuose didesnę vertę matome, kai į juos įdedame pastangų“.

Apžvelgus pirmo rotušės aukšto ekspoziciją, trumpam apsimetus detektyvais, tiriančiais iš menininko studijos atvežtus kūrybinius įkalčius, galvoje vis dar kirba klausimas – o kas tas Žmogus Juodu Liežuviu?
Būtent į šį klausimą atsakyti pakviečia du paveikslai, juosiantys tunelį, kuris lydi laiptų link, vedančių į parodos pratęsimą antrame rotušės aukšte. Kopdamas laiptas po laipto, žiūrovas grimzta į Jaunuolio sapną (tokiu vardu prisistato pastarųjų kūrinių autorius). Pasiekęs viršų, kulnu apsisukęs žiūrovas išvysta Žmogaus Juodu Liežuviu pasaulį. Antro aukšto holo sienos nukabintos didžiuliais ryškiaspalviais figūratyviais, aliejiniais dažais tapytais paveikslais. Ironiška, bet šis sapnas yra išreikštas tūlam piliečiui žymiai suprantamesne kalba, negu tai, kas pirmoje parodos dalyje buvo vadinama realybe. Ekspresyviai nutepti veidai, rankos, laikančios puodelius, didžiulės sustingusios akys stebi ratu žengiantį suvokėją.

Parodos anotacijoje Martynas Pekarskas užsimena apie Komediją, kuriamą nuo pat tada, kai paliko gimtuosius Kintus. Išvydus iš paveikslo į paveikslą keliaujančius veikėjus pasidaro aišku, jog minėtoji Komedija tarpsta visai ne spausdintame tekste, o tapytame. Klausiame autorių: apie ką šis naratyvas? O šis, vėl šypsodamasis, atsako: „Klauskite ne manęs, o Žmogaus Juodu Liežuviu. Galiu pasufleruoti tik vieną dalyką: kai mes skaitome tekstą, vaizdiniai savaime randasi mūsų sąmonėje, o čia atvirkščiai – žvelgiant į kūrinius būtina atpalaiduoti sąmonę tam, jog šioje gimtų tekstas. Žmogus Juodu Liežuviu savo paveikslus kuria it realybės koliažus.

Tapydamas siekia sukurti kiek įmanoma iškalbingesnius vaizdus, vėliau juos jungia tarpusavyje paveikslo viduje bei paveiksluose tarp paveikslų. Konkrečiai šių kūrinių motyvai atkeliauja iš išgyvenimų Pamaryje. Visa tai paremta mistiškomis istorijomis apie senąjį žveją Kleopą, kuris gimė vien tam, jog valtele už horizonto perkeltų svečią, už tai it atlygį gaudamas laisvę niekada nebegrįžti iš marių namo. Taip pat potvynio užpiltą pušyną šventąjį Kalną ir draugus, kuriems nepavykus apsispręsti esminės gyvenimo dilemos klausimu, amžiams išskyrė likimas. Visi šie paveikslai nutepti vieno asmens akimis, todėl kiekvienas žiūrovas yra kviečiamas viso labo pačiam sau nusipiešti šio veikėjo portretą vaizduotėje“.

Šilutės rajono gyventojai galės pamatyti Martyno Pekarsko darbų parodą Kintų meno rezidencijoje (Kuršių g. 30) po pastato renovacijos darbų, kitą pavasarį, balandžio–birželio mėn.

Apsukę ratą antroje parodos dalyje leidžiamės laiptais pėda po pėdos atgal iš sapno į realybę. Vėl atsiduriame studijoje, kurioje šį kartą nebekyla klausimų: nei kodėl šie artefaktai čia kabo ant sienų, nei iš kur atsirado visos dažų dėmės. Prieš paliekant parodos erdvę (Vilniaus rotušę), knieti pasinaudoti proga ir užduoti autoriui porą asmeniškų klausimų:
– Martynai, iš Kintų išvykai daugiau negu prieš dešimt metų, pasakodamas apie savo kūrybą dažnai mini Pamarį. Koks tavo, itin jauno žmogaus, santykis su gimtine?

– Kintuose praleidau savo gražiausias gyvenimo dienas. Tiesa, tai supratau tik tada, kai išvykau gyventi į miestą. Tačiau, tikiu, kitaip ir negalėjo būti. Turėti mišką ir marias pašonėje yra didžiulė prabanga, kurios vertę suvokiau šios netekęs. Tai ir išugdė tikrąjį patriotiškumą savam kraštui. Dabar jaučiu stiprią trauką sugrįžti, tačiau žinau, jog dar neatėjo tam metas.
– Ne paslaptis, jog pradėjai dirbti Všį „Kintai Arts“ menininkų rezidencijoje. Kokia menininkų rezidencijos, o kartu ir tavo, misija?

– Rezidencijoje kviečiame apsistoti ir kurti tarptautiniame meno lauke pripažintus menininkus. Tai it pasaulyje migruojančių menininkų susitikimų stotelė. Mūsų tikslas Kintuose sudaryti kuo geresnes sąlygas priimti intelektualines veiklas puoselėjančius žmones. Tokiu būdu pasauliui artikuliuoti unikalų regiono identitetą ir per abipusius kultūrinius mainus vystyti krašto materialaus ir nematerialaus paveldo įgyvinimą. Neretai tokiems tikslams pasiekti būtinas labai asmeniškas bendravimas su meno lauko (ir ne tik) atstovais, todėl save matau it savotišką Kintų ambasadorių Lietuvoje ir pasaulyje (vėl šypsosi).

– O kas toliau?
– Plačiai ištiesti sparnai ir vėjas…

Lukas Vakariškis