Literatūriniai rudens skaitymai švėkšniškių „Tėviškėje“
Vėjuotą lapkričio 9–osios vakarą jaukioje Švėkšnos seniūnijos salėje į literatūrinius rudens skaitymus rinkosi švėkšniškiai, „Tėviškės“ draugijos nariai. Buvo kalbama apie dviejų vakaro viešnių knygas: prozininkės Irenos Arlauskienės – „Kuris į Tolminkiemį?“ ir Birutės Morkevičienės poezijos – „Būties namai“. Dainavo etnogafinė grupė iš Gargždų „Dainužė“. Apie knygas kalbėjo mokytojos Elvyra Rimkienė ir Rasvita Kundrotaitė.
Viešnių žodis
„Tėviškės“ draugijos pirmininkė, vakaro moderatorė Violeta Astrauskienė, pasidžiaugusi visais susirinkusiais, supažindino su vakaro viešniomis: „Gyvenime atsitiktinumų nebūna, visi vienaip ar kitaip esame vienas su kitu susiję. Štai su mokytoja Irena esame abidvi švėkšniškės, baigusios tą pačią mokyklą. Su Birute esame bendramintės kūryboje, fotografijoje, literatūroje. Su Irena iš grupės „Dainužė“ abi esame bendrapavardės, Andrijauskaitės, abi tos pačios Švėkšnos mokyklos mokinės“.
Po to „Dainužės“ dainininkės užtraukė pirmąją dainą.
Kristijono Donelaičio keliais
Apie I. Arlauskienę, švėkšniškę, dažną viešnią gimtajame krašte, buvo pasakyta, kad Irena – mokytoja ekspertė, knygų ir straipsnių autorė, gimusi Jurgaičiuose, pradinę mokyklą baigusi Inkakliuose.
„Baigusi tuometinį Vilniaus valstybinį pedagoginį institutą, Irena praktiką atliko Alytaus rajone. Grįžusi į Šilutės rajoną mokytojavo, dirbo direktore, direktoriaus pavaduotoja, vėl mokytoja. Yra išleidusi penkias prozos knygas“, – papasakojo V. Astrauskienė ir pakvietė savo įspūdžiais apie penktąją knygą „Kuris į Tolminkiemį?“ pasidalinti Irenos klasės draugę mokytoją Elvyrą Rimkienę.
„Jau mokykloje Irena buvo ne tik klasės žodžio meistrė, bet ir pripažinta mokyklos literatė. Jos kalba buvo sklandi, žodžiai liete liejosi. O jau kaip gražiai buvo aprašiusi kelią į savo namus…“ – prisiminimais dalijosi E. Rimkienė. Pasvarstė apie knygos pavadinimo prasmę. Kokia ji? „Tolminkiemis – tai Donelaitis, Donelaitis – tai mes, o „Metai“ – tai gyvenimas. Su vertybėmis bendrumas, atsakingumas, kūrybiškumas, atsakingumas, drąsa, tautiškumas, dorovingumas. Irena visas tas vertybes stengėsi įteigti mokiniams pradėjusi vesti srautines pamokas, į kurias susirinkdavo kelių klasių mokiniai“, – kalbėjo E.Rimkienė. Paskaitė jai patikusią ištrauką iš knygos ir palyginusi Ireną su bitele, kuri dirba, bet sau medaus neneša, padovanojo gardaus medaus.
V. Astrauskienė, kreipdamasi į I. Arlauskienę, klausė: „Kodėl ne Simonas Daukantas, ne Martynas Mažvydas, ne Simonas Stanevičius?“ I. Arlauskienė pažadėjo atsakyti į šį klausimą. Pasakodama, apie tai, kaip rašė knygą, autorė pasakojo: „Pradėjusi rašyti, tiesiog nerte pasinėriau į „Metų“ nagrinėjimą, rėmiausi medžiaga, kuria naudojausi pamokose, kėliau sau klausimų ir ieškojau atsakymų į juos“. Kalbėjo, kad netikėtai atrado sau, kad Donelaitis yra be galo šiuolaikiškas.
„Mes augome Paprūsėje, kur skambėjo žemaičių dūnininkų tarmė, kuri buvo primaišyta Klaipėdos krašto žodžių. Tad skaitydama „Metus“ nedaug rasdavau neaiškių žodžių. Donelaičio tekstuose yra net slaviškų žodžių, pavyzdžiui „sopagai“, „viernai“. Žavi „Metuose“ aprašomų valstiečių ir mano kaime gyvenusių valstiečių panašumas: ir apranga, ir švenčių šventimu, ir darbais. Kai daug kartų skaitai, pamatai, kas yra už eilučių. Kiekviename kūrinyje yra rašytojo aplinka. Donelaičio žmona Ana Regina buvo vokietė, tačiau aš įsivaizduoju, kokia ji buvo drąsi, kad ji galėjo susirinkusiems vyrams pasakyti tai, ko nedrįso pasakyti Donelaitis“, – pasakojo I. Arlauskienė.
Skambėjo dar ne viena daina: ir žemaitiška, ir rami vienbalsė Klaipėdos krašto. Ir visiems kartu padainuoti teko.
Žvilgsniai į „Būties namus“
„O dabar pereisime prie poezijos“, – kalbėjo V. Astrauskienė ir trumpai papasakojo, kad su B. Morkevičiene susipažino šiai dar dirbant mokykloje, kad ji yra išleidusi dvi poezijos knygeles, kad mėgsta fotografuoti, organizuoja parodas, kad kolekcionuoja knygų skirtukus, kurių yra sukaupusi net kelis šimtus. Pasakė, kad jai ypač malonu, jog knyga „Būties namai“ iliustruota jos piešiniais.
Apie „Būties namus“ savo pastebėjimais pasidalijo mokytoja Rasvita Kundrotaitė: „Pirmą kartą perskaičiusi Birutės Morkevičienės eilėraščių knygą „Būties namai“, pagalvojau, apie kokius paprastus ir kasdieniškus dalykus joje rašoma. Vėliau dar skaitydama pradėjau suvokti, kad tie paparasti dalykai ir yra svarbiausi: buvimas su savimi, ryšys su kitais, santykis su pasauliu. Kokie mes esame, tokia ir mūsų gyvenimo kokybė: patiriame laimę savo buvime ar ne“.
R. Kundrotaitė papasakojo, kaip sau aiškinosi knygos pavadinimą: „Būtis – tai buvimas, gyvenimas, namai – vieta, kurioje esame savimi, tikri, atvira širdimi. „Būties namai“ – visa tai, kas žmogui svarbiausia: aplinka, gamta, kuri mus supa, mintys, kurios užplūsta, kurias kartais reikia apvalyti malda, artimas žmogus, vaikai, kiti gyvenime sutikti žmonės, kasdienė duona, tėviškė, Lietuva. Viskas, kas ateina į mintis, užkliūva už žvilgsnio, įsismelkia į širdį, viskas, ką jauti, ir yra gyvenimas. Prasidedantis nuo namų, gimtosios žemės, dangaus lopinėlio virš galvos, bręstantis savyje, pažinime, patyrimuose ir besitęsiantis į amžiną laiką, į pilnatvę“. Užbaigdama pasakė, kad perskaičiusi knygelę pati panoro kurti. Taip gimė akrostichas: Buvimas žemėje gražus, tačiau nelengvas / Ir mums dažnai neatneša sėkmės. / Ruduo spalvotai dažo dangų: / Už lango greitai lapai nubyrės… / Tebus namai pilni palaimos, / Ėjimo gėrin amžinos būties.
Birutė Morkevičienė paskaitė knygelėje išspausdintų ir naujų eilėraščių.
Poezijos posmai išjudino ir draugijos nares – ne viena panoro paskaityti savos kūrybos eilių, dalijosi prisiminimais apie I. Arlauskienės tėvelius.
Vakaro viešnios buvo apdovanotos padėkomis, skirtukais, Ingritos Riterienės suspaustais sūriais, gėlėmis. I. Arlauskienė padovanojo švėkšniškiams savo knygų. Gražiu žodžiu buvo paminėta Savivaldybės tarybos narė Daiva Žebelienė, kurios dėka į svečius galėjo atvykti gargždiškės dainininkės, o seniūnas Alfonsas Šeputis, dovanodamas lankstinukų apie Švėkšną, pašmaikštavo, kad anksčiau į Švėkšną veždavo, o dabar patys atvažiuoja…
Pokalbiai tęsėsi prie arbatos puodelio, ragaujant gardžių švėkšniškių sūrių ir saldumynų.
Biruta Jakštytė