Leono Balčėno kelias iki Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardo

Šilutės ligoninės 125-erių metų sukakties iškilmėse gydytojui dermatovenerologui Leonui Balčėnui suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas, įteiktas tai liudijantis Garbės ženklas. Visą savo gyvenimą Šilutėje dirbantis gydytojas, kilęs iš Vilkų kampo (Švėkšnos sen.), neslėpė nuostabos – tokio įvertinimo nesitikėjęs.

Šilutės ligoninės gydytojas Leonas Balčėnas garbingo įvertinimo proga gavo sveikatos apsaugos ministro Aurelijaus Verygos pasirašytus ir įrėmintus du dokumentus – Nusipelniusio Lietuvos gydytojo diplomą ir Garbės ženklo pažymėjimą.
Mariaus Bartkaus nuotr.

„Nusipelnę visi…“
„Nusipelnę yra visi Lietuvos medicinos darbuotojai, kurie šiuo metu lieka dirbti Lietuvoje. Visi, kurie už tokią algą dirba Lietuvoje, turėtų gauti tokius ženklus. Visi verti Nusipelniusių vardo. Visi, kurie čia yra, neišvyko. Juk konsultacinės poliklinikos gydytojo mėnesio atlyginimas tėra 500-600 eurų į rankas. Jeigu gydytojai dirba ligoninėje, dar ten ir budi, jų atlyginimai didesni, tačiau koks tai krūvis! Žinote, jaunimui dabar dar sunkiau. Mes jau turime būstą, o jauniems su šeima… Tačiau ir mano darbo pradžia buvo tokia: autobusu iš Vilkų kampo į Šilutę“, – atvirai ir nuoširdžiai pasakojo L. Balčėnas, kuris yra ir Šilutės ligoninės konsultacinės poliklinikos vedėjas.
Kiek pensijos užsidirbo, neklausėme, tačiau ji yra tokia, kad nepatogu net skelbti. Už tiek metų darbo! „Bet kai nerūkau, į kirpyklą eiti nebereikia…“ – pajuokavo pašnekovas.
„Apdovanojimas buvo labai netikėtas, tas jausmas – dvejopas: iš vienos pusės labai smagu, tačiau jaučiuosi ir tarsi kolegas apvogęs. Kuo aš esu geresnis? Galėjo taip apdovanoti kitą gydytoją, būčiau džiugiai paplojęs. Visi yra nusipelnę, visi dirba, visi reikalingi. Matyt, man norėjo šį vardą suteikti dar gyvam… Prieš kelerius metus mano kurso draugui Aduliui Valodskai buvo suteiktas Nusipelniusio Lietuvos gydytojo vardas. Mudu esame ilgiausiai Šilutėje dirbantys gydytojai. Jis vadovauja Šilutės ligoninės Traumatologijos skyriui “, – kalbėjo L. Balčėnas.

Gydytojui Leonui Balčėnui buvo įteiktas šis Nusipelniusio Lietuvos gydytojo Garbės ženklas, kurio Nr. 261. Ženklas įteiktas dėžutėje su autentiškumo sertifikatu. Jame nurodyta, kad metalas – sidabras 925 laipsnių, danga – 24 karatų auksas, juvelyrinis emalis. Masė – 18,80 gramo.

Pasirinkimas
Kilęs iš Vilkų kampo, baigė tuometę Švėkšnos vidurinę mokyklą ir pusantrų metų tarnavo sovietų kariuomenėje. Grįžo rugpjūčio 27 d., kai studentai, jau užmiršę stojamųjų egzaminų baimes, savo studijų miestuose išsikrovė lagaminus. Leonas suprato, kad studijuoti eis po metų. Švėkšnos mokykloje susirgo trečiokų mokytoja, tad jis sulaukė pasiūlymo pakeisti ją. Kolegos mokytojai nė neabejojo, kad vaikų labai mylimas vaikinas rinksis pedagogo kelią. Nebuvo nė abejonių, mat pašaukimas mokyti vaikus buvo akivaizdus. Jie kartu eglutę puošdavo, tai į žygį traukdavo. Leonas prisimena nebuvęs geras valgio gamintojas, tačiau su vaikais ant piliakalnio virė rūgštynių sriubą. „Stebėjausi, bet visi vaikai ją valgė…“ – su šypsena prisimena.
Kai jaunasis mokytojas išsiruošė studijuoti, niekas neabejojo, kad į pedagoginį. L. Balčėnas išvyko, nieko kolegoms mokykloje nepaaiškinęs. Dešimčia metų vyresnis pusbrolis, jau gydytojas, paragino…
1968 m. 21-erių metų jaunuolis tapo Kauno medicinos instituto studentu. Žodžiu, už kurso draugus buvo pora metų vyresnis. Tad išrinko grupės seniūnu – prabuvo juo visus šešerius studijų metus. Lankė stalo teniso, krepšinio treniruotes. Tiesą sakant, stalo teniso komanda su šios sporto šakos žvaigždėmis Kaune užėmė trečią vietą, o L. Balčėnas su draugais – ketvirtą. Matyt, sportuota ne šiaip sau. Studijų metais rudenį tekdavo mėnesį padirbėti kokiame nors kolūkyje – būdavo tokia talkininkavimo praktika. Žinoma, grupei vadovaudavo koks nors kabineto žmogus iš instituto katedros, o rikiuoti visus žemės ūkio darbus tekdavo… Leonui. Smagu būdavę.
Nors penktakursių į kolūkius nebeveždavo, jų kursas išvyko ir pusantro mėnesio dirbo labai atsilikusiame Kelmės rajono kolūkyje. „Mus ten labai mylėjo. Gyvenome mokyklos bendrabutyje. Grįžęs į institutą, gavau rektoriaus padėką už gerą darbų organizavimą“, – mena pašnekovas su šypsena.
„Kurse buvome tik du, pasirinkę dermatovenerologo specialybę. Internatūra – Kauno odos ir venerinių ligų dispanseryje. Tais laikais odos ligonių praktiškai nebūdavo, dispanseryje gydėsi tik sergantys sifiliu. Tarybų Lietuva pagal sergamumą sifiliu pirmavo tuometinėje Sovietų sąjungoje. Tai buvo 1974–1975 metai. Darbą galėjau rinktis Vilkaviškyje ar Plungėje“, – pasakojo L. Balčėnas, Vilkaviškį išsyk atmetęs ir nuvykęs į Plungę. Paaiškėjo, jog ten jau stažuojasi saviškė gydytoja, naujokas nebereikalingas. Pasiūlė Rietavą, kur nuvykęs išgirdo nuostabą: ką čia veiksiąs, gal rudenį profesinėje mokykloje aptiksiąs 5 niežus…
Vėl derybos Plungėje, ministerijoje, pagaliau Kauną pasiekė prašymas iš Šilutės – reikia gydytojo dermatovenerologo. L. Balčėno žmona buvo baigusi tris medicinos instituto kursus, mat vedė būdamas šeštame kurse, kauniečiai ragino pasilikti.
Tačiau Šilutė – savas kraštas. Nuo 1975 m. liepos – Šilutėje. Jau 42 metai.
Žmona Virginija – gydytoja odontologė, turi privatų kabinetą. Kartu jau 43-ji metai. Dukra Aušra – psichologė, dirba Klaipėdos apygardos teisme. Sūnus Kęstutis – gydytojas odontologas, dirba ir gyvena Vokietijoje, su žmona Asta augina septynerių Patriciją, kuri rudenį eis į mokyklą. Mažoji lietuviškai jau kalba su akcentu. Marti Asta Vokietijoje dar stažuojasi klinikoje, tačiau atlyginimas šešis kartus didesnis už Leono… Dukros Aušros šeimoje anūkė Gabrielė auga Braitone, Jungtinėje Karalystėje, jau baigia universitetą.
Šilutėje
Iš Vilkų kampo autobusu į darbą ir atgal – tokia buvo pradžia. Poliklinika buvo pastate Rusnės gatvėje, netoli geltonojo tilto, ten buvo sanitarijos ir epidemiologijos stotis, rentgenas, moterų konsultacija, poliklinika. „Nė pats nesuprantu, kaip ten visi sutilpdavome. Juk rajonas tuomet buvo labai didelis“, – stebisi prisimindamas L. Balčėnas. Erdviau radosi po statybų, kai ligoninė išsiplėtė.
Ir Šilutėje nestigo sportavimo. Rajono medikų profsąjungos komitete L. Balčėnas buvo atsakingas už sportą. Moterų krepšinio komandą globojo gydytojas Gediminas Vaičiūnas, krepšinį žaidė gydytojai Kastytis Giedrikas, Jonas Venckus, kiti. Pergalių iškovota daug, abi komandos nuolat kaudavosi finale, laimėdavo ir šalies turnyrus. Tuometinį ligoninės vyr. gydytoją Stasį Alantą ministras labai vertino už aktyvų medikų sportą. Orientavimosi varžybos, daugiakovė, slidinėjimas, stalo tenisas, šaškės, šachmatai ir t. t. Net sunku patikėti, kad taip yra buvę. L. Balčėnui už sportinę veiklą buvo suteiktas LTSR sporto žymūno vardas.
Praėjus metams po atvykimo į Šilutę, L. Balčėnas tapo medžiotoju. Žvejyba masino nuo vaikystės, kai Ašvoje vaikai būdami gaudydavo lydekas. Dar mėgsta grybauti. Tarsi geriausias kulinaras gydytojas vardijo patiekalus, kur tinka džiovinti grybai – ogi, beveik visur. Tenka rūpintis sodyba Macikų kaime. Ten visko yra: ir retesnių augalų, ir vešlios žolės, kurią tik spėk pjauti. Tie 40 arų atima daug laiko ir jėgų. Iš L. Balčėno pasodintų pušų per dešimtmečius suaugo pušynas. Turi anais laikais uoliai kauptą šeimos biblioteką: „Pradėjęs dirbti, kaupiau knygas. Tiek prikaupėme… Deja, skaityti laiko nelieka…“
Ar L. Balčėnas – laimingas žmogus?
„Manau, kad taip. Nėra baisiai didelių bėdų. Šeimoje ir vaikams viskas gerai, anūkės labai protingos ir gražios. Tai ko daugiau reikia?“ – šypsojosi 261–asis Nusipelnęs Lietuvos gydytojas L. Balčėnas.
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Teatro vadovė ir dvasinio konsultavimo specialistė

Rugsėjo pradžioje Šilutės kamerinio dramos teatro direktorė Ramunė Kiniulytė gimtadienio proga sulaukė dėmesio – ne šiaip gimtadienis, jau 40 metų. Kilusi iš Tauragės, jau 18 metų Šilutėje. Po teologijos mokslų studijų bendrakursė pakvietė į Šilutę, dirbo versle. Teatre – jau keturiolikti metai, jam vadovauja 12 metų. Baigė magistrantūrą, nenutolo nuo religijotyros, papildomai įgijo dvasinio konsultavimo žinių. Šilutės kultūros ir pramogų centre jau triūsia statybininkai – šį pastatą pradedama renovuoti. Šilutės kamerinis dramos teatras prisiglaudė buvusiame vaikų darželyje (Liepų 16, Šilutėje).

Žuvienės virimo čempiono žiedą išsivežė dzūkai

Tokia žinia vainikavo šeštadienį Šilutėje surengtą vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą. Lazdijų komanda „Dzūkų jūros piratai“, čempionate dalyvavę devintą kartą, šventė pergalę: vyr. virėjas Ramūnas Zdanevičius gavo tik nugalėtojui skirtą raudonos spalvos prijuostę, specialią plaketę, čempiono vėliavą ir žiedą. Nugalėtojų bėgimą katilų alėja lydėjo sveikinimo šūksniai. Šiemet į vienuoliktąjį tarptautinį Žuvienės virimo čempionatą Šilutės senojo turgaus aikštėje suvažiavo 55 komandos. Prie žuvienės ir žuvies sriubos katilų sukosi ne tik Šilutės rajono, bet ir iš visos Lietuvos, taip pat Latvijos, Lenkijos,

Patarimai žmonėms, kurie nori kurti verslą

Vos prieš keletą metų, bene įtakingiausias pasaulyje finansų rinkos žurnalas Forbes, Lietuvą įvertino kaip penkioliktą geriausią valstybę pasaulyje naujo verslo kūrimui. Tokia aplinka čia yra dėl puikios geografinės padėties, mažos geopolitinio konflikto rizikos, gana palankios mokestinės politikos ir sparčiai augančios ekonomikos. Lietuviams, kurie savo gimtojoje šalyje nori kurti verslą, nėra geresnio laiko daryti tai, nei dabar. Tuo metu, kai technologinės inovacijos užima vis didesnę mūsų gyvenimo dalį, atsiranda galybė unikalių nišų, kuriose galite įsitvirtinti, ir kur galite uždirbti. Tačiau svarbu

Seniūnė Dalia Drobnienė – apie kelių statybas ir… žiniasklaidos sąžinę

Dalia Drobnienė – tikra Rusnės salos dukra, čia gimusi ir užaugusi, čia jau septinti metai einanti seniūnės pareigas. Apie jau pastatytą estakadą kelyje į Rusnę, apie kelio nuo Prezidento Kazio Griniaus tilto iki estakados tvarkymo darbus D. Drobnienė kalba kaip solidžią darbo patirtį sukaupusi kelių ir tiltų statybos inžinierė. Premjerą Saulių Skvernelį gerbia ir to neslepia, šalies žurnalistus peikia žodžių neparinkdama… Pokalbį su Rusnės seniūne Dalia DROBNIENE pradėjome nuo Rugsėjo 1–osios proga saloje vykusių švenčių. – Buvau abiejose mokyklose. Rusnės