Lenktynėse su senatve

Napalio daina.

Ar Senatvė turi pavidalą? Ne seno žmogaus įvaizdį, kuriuo Ji dažniausiai prisidengia mūsų vaizduotėje, o savo tikrąjį veidą? O ne, Ji nei sena, nei sukriošusi, Senatvė beamžė, stipri ir negailestingai gudri – juk Jai reikia tiek žmonių, kiek jų gimsta, nuvarginti, susargdinti, prilenkti prie žemės ir pagaliau tai žemei juos atiduoti. Sakoma, kad senatvė išmintinga, gerbtina (tiesa, ne visų ir ne visada), kad senatvė – užtarnauto poilsio metas. Gudru, sėdėkit senukai pavėsy, geriau saulutėje, ir laukite, kol Ji atves paskutinę gyvenimo viešnią…
Ir vis dėlto. Ne vienus metus stebiu užsienio senukus: vaje, kaip jie moka linksmintis, susėdę būreliais pajūrio kavinėse, baruose po palmėmis… Ir spėk tu taip susibičiuliauti. Kalbasi, juokauja, maišydami kelių kalbų žodžius, skimbčioja apyrankės ant pavytusių rankų, blykčioja žiedai ant suplonėjusių pirštų… Na, ir kas? Gražios šukuosenos, madingos suknelės – ir aukščiau, ir žemiau kelių. Vyrukai – nė kiek ne blogiau, donelaitiškai sakant, „susiglamžę“. Jie iš tiesų gyvena tai, ką per veiklųjį gyvenimą užsitarnavo. Džiugų poilsį. Ir kokie jie žingeidūs: atidūs viduramžių senamiesčio gatvelėse, muziejuose, bažnyčiose ir katedrose… Pamatyti, pasigrožėti, išgyventi gaunamą įspūdį. Ir nematyti jų veiduose lietuviams įprasto sielvartingo atodūsio – paskutinį kartą…
Nesipiktinkime, žinau, kad mūsų galimybės kitokios. Tiek per kuklios „pagrabinės“ santaupos, tiek liesos pensijos, tiek fizinės galios – „nusivarėm“ besiplėšydami dėl geresnio duonos kąsnio, dėl vaikų ateities, paveikti ir nuo mūsų nepriklausiusių istorinių aplinkybių. Nesigailėkime, kas buvo, pražuvo, pabandykime bent dabar palenktyniauti su Senatve, pasitelkdami tai, ką dar turime, kuo galime pasinaudoti.
Sukrečianti akimirka, kai žiūri muziejaus vitrinoje į Dantės „Dieviškąją komediją“ ar Ovidijaus „Metamorfozių“ studiją, išleistą keliais dešimtmečiais anksčiau už mūsų Pirmąją lietuvišką knygelę. Ne data sukrečia, o tų knygų, nenusileidžiančių šiandieninėms, kokybė. Gėriesi viduramžių statinių architektūra, bažnyčių puošyba ir pritari XII amžiaus Saint Denis abatui Sugerijui, kuris, kontempliuodamas bažnyčių puošybą, sako: „Jaučiuosi esąs kažkokiame keistame pasaulio pakraštyje, kuris nepriklauso nei visiškam žemės purvui, nei visiškai dangaus skaistybei, ir galiu su Dievo padėjimu ekstazės būdu persikelti iš šio žemesniojo į aną aukštesnį pasaulį“ (kn. U. Eko „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“).
Paprašykime vaikų, gyvenančių užsienyje ar turinčių galimybių, pakviesti savo tėvus į šalis, kur galėtume išgyventi panašų jausmą. Nors ir be prašymo jiems tai bent kartą privalu. Ir nedovanotina, jei tokia galimybė yra, o mes tik dėl vidinės stagnacijos tam nesiryžtame. Išties pravartu sugretinti savo ir kitų šalių kultūros lygmenį atitinkamu laikotarpiu. Stovi sau didingų šimtamečių rūmų šešėlyje ir girdi, kaip kažkur viduje suskamba nostalgiška melodija „Kur bakūžė samanota…“ ar eilutės iš J. Aisčio „Peizažo“: „Bėga kelias, ir berželiai / Linksta vėjo pučiami; / Samanotas stogas žalias / Ir šuns balsas prietemy“. O jei kas paklaustų: „Iš kur tamstos?“, juk atsakytume su prideramu orumu: „Iš Lietuvos“. Nes mes – šita senatvėn grimztanti karta – tebeturime gyvą gamtinės prigimties jausmą, savitą meno suvokimą, vienio su Visata pojūtį ir atmintį. Tai išskirtiniai mūsų, kaip tautos, bruožai ir drauge ginklai su Senatve.
Gal tik truputį reiktų atsirišti nuo turkiškų ar kokių ten kitokių serialų ir virtualiai – juk televizorius mūsų paslaugoms – pasidairyti po kitas šalis, gyvūnijos pasaulį. Pabėgti nuo laidų, kurios su pasigardžiavimu perša kaimynų ar šeimos nesantaiką, nuopuolius. Kam mums tai, kai anot A. Marčėno, vienoje žydinčio medžio šakelėje gali pamatyti pasaulio stebuklą. Svarbu įsižiūrėti, o jei nematai? Gyveni tamsoje?
Susirašinėju su aklu studijų draugu. Rašytoju, psichologu, pridursiu – filosofu. „Patikėk, – rašo jis, – rytais išeinu su mikrofonu į kiemą (gyvena nuosavoje sodyboje Vilniaus pakraštyje) ir ne tik klausausi, bet ir įsirašau paukščių giesmes. Koks skambesys!“ Kitame laiške: „Dabar gyvenu daugiau prisiminimais…“ Be jokio liūdesio, nes ten, tuose prisiminimuose, studijos ne vienoje aukštojoje, pažintis su mylinčia žmona, metai auginant gražuoles dukterį ir anūkę, pažintys su įvairiausiais žmonėmis… Visai neblogi patarimai, kaip atsikratyti Senatvės. „Škic! Pasitrauk, noriu pasiklausyti, kaip prasideda rytas, kokios dangaus spalvos…“ Ir taip toliau. Žiū, jau ir dingo iš širdies pagieža, kad sensti, kad kaimynė jauniau ir sveikiau atrodo. O jei dar gatvėje ne dūsavai ir centus, grįždama iš parduotuvės, skaičiavai (juk nuo to jų nepadaugės), o prisėdai ant suoliuko alėjoje ir užkalbinai ten kitą tokią pat besėdinčią…
Tik nepradėkim dejuoti. Papasakok, kad vakar savo katinėliui nunešei pietus į lovą (tiek to, nesakyk, kad jis savinasi tavąją), o jis, tinginys, tik ištiesė koją, pasiėmė su letena kąsnelį ir gurkt… Patikės, ir dar kaip, o paskui papasakos, ką jos augintinis krečia. Kaip giedra! Neseniai perskaičiau tokią Malkolmo Gladvelo knygutę „Išskirtys“. Iš tiesų sieloje pragiedrės, jei pasikalbėsi su kaimyne, gatvėje sutiktu pažįstamu, jei vaikai aplankys ne tik pensijos ar švenčių proga, tada ir gyvensime ilgiau, nes stipresnė bus širdis. O jei dar subursi draugų ratelį ar prisijungsi prie bendraminčių, skubančių į renginius bibliotekoje, į teatrą (daugelis jų senjorams daro bilietų nuolaidas), į ekskursiją – išvis pajaunėsi.
Pasvarstykim, kuo dar galėtume atstumti Senatvę? Meile.

Žiūrėjau į pagyvenusią porą lėktuve iš Bergamo į Vilnių. Kaip paėmė vyro ranką prieš kylant lėktuvui, taip ir nepaleido iki nusileidome Lietuvoje. Ir per snieguotas Alpių viršūnes, ir Suvalkų ežeryną, ir Dzūkijos Metelius… Kokia laimė šitaip poroje visą gyvenimą. O jei širdis jau suskurdus, gal verta iš naujo pamilti tą, su kuriuo gyvenimas gyventas? Prisiminkim pirmosios meilės virpesį, juk jis dar glūdi ten, širdies saugykloje. Meilės, šitos sielų tvirtovės, jokia Senatvė neįveiks. Čia Ji bejėgė.
Iš meilės visa: gyvenimo, šeimos, draugų, pasaulio grožio ir įvairovės meilės. Iš troškimo būti ir nesenti.
Irena Arlauskienė

Hits: 137

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Juokas gydo ir stiprina imunitetą! Rekomenduojame tris knygas, kurios privers kvatotis

Apie juoko naudą girdėjo kiekvienas: gaminasi vitaminas C, atsipalaiduoja raumenys ir mažėja patiriamo streso žala! Sutikite, to reikia kiekvienam šiuolaikiniam žmogui, kuris kartais pamiršta stabtelėti ir pasidžiaugti viena kita smagia akimirka. Gerų progų pasijuokti toli ieškoti nereikia. Visada verta pažiūrėti komediją ar perskaityti nuotaikingą knygą. Rekomenduojame tris romanus, kuriuos skaitydami prunkščiosite ir šluostysite juoko ašaras. Knygas parinkome labai skirtingas, tad tikime, kad jos įtiks įvairių skonių žmonėms.    Fredrik Backman „Gyveno kartą Uvė“ Švedų rašytojas Fredrik Backman garsus tuo, kad

Sveikatą gerinantys pirkiniai visai šeimai

Labai dažnai galima išgirsti žmones sakant, kad šeima jų gyvenime – didžiausias turtas. Ir tai – tiesa, tačiau taip pat nereikėtų pamiršti ir dar vienos, labai svarbios laimingo bei kokybiško gyvenimo sudedamosios dalies. Tai – sveikata. Tik šeima, kurios visi nariai yra visiškai sveiki, gali jaustis labai laiminga bei gyventi visavertį gyvenimą. Taigi, peršasi išvada, kad kiekviena šeima turi atsakingai galvoti apie sveikatą gerinančius sprendimus. Nešvaistykite laiko veltui ir savo dienotvarkę planuokite taip, kad bent valandą per dieną, visi kartu

Lėlių namas: nuo ko priklauso jo kaina?

Nereikia ir sakyti – gražus, erdvus, spalvingas ir stilingas lėlių namas yra kone kiekvienos mergaitės svajonė. Taigi, na, o tėveliams, seneliams, tetoms ar dėdėms, belieka tik įgyvendinti šią svajonę. Vis dėlto, suaugusieji, kurie nusprendžia pradžiuginti mažąsias princeses šiuo drįstume sakyti kilnojamu–nekilnojamu turtu, ne juokais suglumsta: pastebi, kad kainos skiriasi net kelis kartus. Tad atsakykime į klausimą, kodėl egzistuoja tokie didelį skirtumai? Kambarių skaičius Viena iš priežasčių, kodėl lėlių namų kainos yra tokios skirtingos, tai – kambarių skaičius. Šiandien galite savo

Kaip iškepti puikaus skonio šašlykus?

Atšilus lietuviai prisimena mėsos kepimo ant žarijų tradiciją ir mėgaujasi galimybe ruošti mėsą po atviru dangumi naudojasi vis daugiau žmonių.  Prekybos tinklo „Iki“ atstovai pastebi, kad vis daugiau pirkėjų į krepšelius deda ant žarijų kepti tinkamos mėsos paketus. „Populiariausi iš kepti ant žarijų tinkamų gaminių yra kiaulienos ir vištienos šašlykai. Šiltuoju sezonu jų parduodama iki 80 proc. daugiau. Pagal populiarumą po kiaulienos šašlykų rikiuojasi kiaulienos dešrelės – jas pirkėjai taip pat renkasi kepti ant grotelių. Į populiariausių trejetuką patenka ir

Taip pat skaitykite