Lenktynėse su senatve

Napalio daina.

Ar Senatvė turi pavidalą? Ne seno žmogaus įvaizdį, kuriuo Ji dažniausiai prisidengia mūsų vaizduotėje, o savo tikrąjį veidą? O ne, Ji nei sena, nei sukriošusi, Senatvė beamžė, stipri ir negailestingai gudri – juk Jai reikia tiek žmonių, kiek jų gimsta, nuvarginti, susargdinti, prilenkti prie žemės ir pagaliau tai žemei juos atiduoti. Sakoma, kad senatvė išmintinga, gerbtina (tiesa, ne visų ir ne visada), kad senatvė – užtarnauto poilsio metas. Gudru, sėdėkit senukai pavėsy, geriau saulutėje, ir laukite, kol Ji atves paskutinę gyvenimo viešnią…
Ir vis dėlto. Ne vienus metus stebiu užsienio senukus: vaje, kaip jie moka linksmintis, susėdę būreliais pajūrio kavinėse, baruose po palmėmis… Ir spėk tu taip susibičiuliauti. Kalbasi, juokauja, maišydami kelių kalbų žodžius, skimbčioja apyrankės ant pavytusių rankų, blykčioja žiedai ant suplonėjusių pirštų… Na, ir kas? Gražios šukuosenos, madingos suknelės – ir aukščiau, ir žemiau kelių. Vyrukai – nė kiek ne blogiau, donelaitiškai sakant, „susiglamžę“. Jie iš tiesų gyvena tai, ką per veiklųjį gyvenimą užsitarnavo. Džiugų poilsį. Ir kokie jie žingeidūs: atidūs viduramžių senamiesčio gatvelėse, muziejuose, bažnyčiose ir katedrose… Pamatyti, pasigrožėti, išgyventi gaunamą įspūdį. Ir nematyti jų veiduose lietuviams įprasto sielvartingo atodūsio – paskutinį kartą…
Nesipiktinkime, žinau, kad mūsų galimybės kitokios. Tiek per kuklios „pagrabinės“ santaupos, tiek liesos pensijos, tiek fizinės galios – „nusivarėm“ besiplėšydami dėl geresnio duonos kąsnio, dėl vaikų ateities, paveikti ir nuo mūsų nepriklausiusių istorinių aplinkybių. Nesigailėkime, kas buvo, pražuvo, pabandykime bent dabar palenktyniauti su Senatve, pasitelkdami tai, ką dar turime, kuo galime pasinaudoti.
Sukrečianti akimirka, kai žiūri muziejaus vitrinoje į Dantės „Dieviškąją komediją“ ar Ovidijaus „Metamorfozių“ studiją, išleistą keliais dešimtmečiais anksčiau už mūsų Pirmąją lietuvišką knygelę. Ne data sukrečia, o tų knygų, nenusileidžiančių šiandieninėms, kokybė. Gėriesi viduramžių statinių architektūra, bažnyčių puošyba ir pritari XII amžiaus Saint Denis abatui Sugerijui, kuris, kontempliuodamas bažnyčių puošybą, sako: „Jaučiuosi esąs kažkokiame keistame pasaulio pakraštyje, kuris nepriklauso nei visiškam žemės purvui, nei visiškai dangaus skaistybei, ir galiu su Dievo padėjimu ekstazės būdu persikelti iš šio žemesniojo į aną aukštesnį pasaulį“ (kn. U. Eko „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“).
Paprašykime vaikų, gyvenančių užsienyje ar turinčių galimybių, pakviesti savo tėvus į šalis, kur galėtume išgyventi panašų jausmą. Nors ir be prašymo jiems tai bent kartą privalu. Ir nedovanotina, jei tokia galimybė yra, o mes tik dėl vidinės stagnacijos tam nesiryžtame. Išties pravartu sugretinti savo ir kitų šalių kultūros lygmenį atitinkamu laikotarpiu. Stovi sau didingų šimtamečių rūmų šešėlyje ir girdi, kaip kažkur viduje suskamba nostalgiška melodija „Kur bakūžė samanota…“ ar eilutės iš J. Aisčio „Peizažo“: „Bėga kelias, ir berželiai / Linksta vėjo pučiami; / Samanotas stogas žalias / Ir šuns balsas prietemy“. O jei kas paklaustų: „Iš kur tamstos?“, juk atsakytume su prideramu orumu: „Iš Lietuvos“. Nes mes – šita senatvėn grimztanti karta – tebeturime gyvą gamtinės prigimties jausmą, savitą meno suvokimą, vienio su Visata pojūtį ir atmintį. Tai išskirtiniai mūsų, kaip tautos, bruožai ir drauge ginklai su Senatve.
Gal tik truputį reiktų atsirišti nuo turkiškų ar kokių ten kitokių serialų ir virtualiai – juk televizorius mūsų paslaugoms – pasidairyti po kitas šalis, gyvūnijos pasaulį. Pabėgti nuo laidų, kurios su pasigardžiavimu perša kaimynų ar šeimos nesantaiką, nuopuolius. Kam mums tai, kai anot A. Marčėno, vienoje žydinčio medžio šakelėje gali pamatyti pasaulio stebuklą. Svarbu įsižiūrėti, o jei nematai? Gyveni tamsoje?
Susirašinėju su aklu studijų draugu. Rašytoju, psichologu, pridursiu – filosofu. „Patikėk, – rašo jis, – rytais išeinu su mikrofonu į kiemą (gyvena nuosavoje sodyboje Vilniaus pakraštyje) ir ne tik klausausi, bet ir įsirašau paukščių giesmes. Koks skambesys!“ Kitame laiške: „Dabar gyvenu daugiau prisiminimais…“ Be jokio liūdesio, nes ten, tuose prisiminimuose, studijos ne vienoje aukštojoje, pažintis su mylinčia žmona, metai auginant gražuoles dukterį ir anūkę, pažintys su įvairiausiais žmonėmis… Visai neblogi patarimai, kaip atsikratyti Senatvės. „Škic! Pasitrauk, noriu pasiklausyti, kaip prasideda rytas, kokios dangaus spalvos…“ Ir taip toliau. Žiū, jau ir dingo iš širdies pagieža, kad sensti, kad kaimynė jauniau ir sveikiau atrodo. O jei dar gatvėje ne dūsavai ir centus, grįždama iš parduotuvės, skaičiavai (juk nuo to jų nepadaugės), o prisėdai ant suoliuko alėjoje ir užkalbinai ten kitą tokią pat besėdinčią…
Tik nepradėkim dejuoti. Papasakok, kad vakar savo katinėliui nunešei pietus į lovą (tiek to, nesakyk, kad jis savinasi tavąją), o jis, tinginys, tik ištiesė koją, pasiėmė su letena kąsnelį ir gurkt… Patikės, ir dar kaip, o paskui papasakos, ką jos augintinis krečia. Kaip giedra! Neseniai perskaičiau tokią Malkolmo Gladvelo knygutę „Išskirtys“. Iš tiesų sieloje pragiedrės, jei pasikalbėsi su kaimyne, gatvėje sutiktu pažįstamu, jei vaikai aplankys ne tik pensijos ar švenčių proga, tada ir gyvensime ilgiau, nes stipresnė bus širdis. O jei dar subursi draugų ratelį ar prisijungsi prie bendraminčių, skubančių į renginius bibliotekoje, į teatrą (daugelis jų senjorams daro bilietų nuolaidas), į ekskursiją – išvis pajaunėsi.
Pasvarstykim, kuo dar galėtume atstumti Senatvę? Meile.

Žiūrėjau į pagyvenusią porą lėktuve iš Bergamo į Vilnių. Kaip paėmė vyro ranką prieš kylant lėktuvui, taip ir nepaleido iki nusileidome Lietuvoje. Ir per snieguotas Alpių viršūnes, ir Suvalkų ežeryną, ir Dzūkijos Metelius… Kokia laimė šitaip poroje visą gyvenimą. O jei širdis jau suskurdus, gal verta iš naujo pamilti tą, su kuriuo gyvenimas gyventas? Prisiminkim pirmosios meilės virpesį, juk jis dar glūdi ten, širdies saugykloje. Meilės, šitos sielų tvirtovės, jokia Senatvė neįveiks. Čia Ji bejėgė.
Iš meilės visa: gyvenimo, šeimos, draugų, pasaulio grožio ir įvairovės meilės. Iš troškimo būti ir nesenti.
Irena Arlauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Žvejokime atsakingai: nespėjusias išneršti žuvis reikėtų paleisti

Pavasaris yra žuvų neršto metas, todėl žvejus mėgėjus raginame būti ypač atidžius – šiuo metu galioja nemažai konkrečių žuvų rūšių žvejybos draudimų, taikomų tam tikrą laikotarpį. Kartu atkreipiame dėmesį, kad neršto laikas gali šiek tiek pasislinkti priklausomai nuo klimato sąlygų. Todėl draudimui vos pasibaigus dar ne visos žuvys gali būti išneršusios. Jas sugavus reikėtų paleisti. Siekiant sudaryti palankesnes žvejybos sąlygas, Mėgėjų žvejybos vidaus vandenyse taisyklėse yra išimtis, numatanti, kad kai pirmoji draudimo diena yra savaitgalis ar valstybinė šventė, draudimas įsigalioja

Pasirinktą verslą plėtoti bus kur kas paprasčiau, jei…

Drąsiai galima sakyti, kad sprendimas pradėti verslą, yra vienas geriausių. Tai atveria labai daug nuostabių galimybių: realizuoti sumanymus bei siekti svajonių; savo darbais keisti pasaulį; kurti darbo vietas. Žinoma, ir pelnas nėra išimtis – būtent verslas atveria galimybę siekti  finansinės nepriklausomybės. Visgi, svarbu pabrėžti, kad ir verslo plėtojimas neretai kelia tam tikrų iššūkių. Taip pat labai dažnai tenka susidurti su ypač didelėmis laiko, energijos ar finansų sąnaudomis. Gera žinia yra ta, kad jei tik bus priimami tinkami sprendimai, tai pasirinktą

Šiemet automobilių stovėjimas Palangoje kainuoja brangiau

Rinkliava už automobilių stovėjimą dalyje Palangos gatvių renkama nuo gegužės 15 d. iki rugsėjo 15 d. imtinai. Tad sekmadienį, gegužės 15 d., įsigaliojo gerokai padidinti mokesčiai, kuriuos nustatė Palangos miesto savivaldybės taryba. Praėjusiais metais rinkliavos sezono metu už vieno automobilio stovėjimą pusvalandį raudonojoje zonoje reikėjo mokėti 0,6 euro, viena valanda buvo įkainota 1,2 euro. Pusvalandį palikti geltonojoje zonoje kainavo 0,3 euro, o valandą – 0,6 euro. Žaliojoje zonoje už vieno automobilio stovėjimą pusę valandos tekdavo atseikėti 1 eurą, o už

Ką madingo ir patogaus turėtų dėvėti vyras šią vasarą?

Vasara jau visai čia pat! O tai reiškia, kad daugelis vyrų, kurie domisi vyriška mada ir nori išlikti stilingais, suka galvą dėl to, kuo reikėtų papildyti savo garderobą. Greitai sužinosite karščiausias vyrų vasaros mados tendencijas. Juk nėra nieko geriau, nei prieš atsinaujinant spintos turinį, žinoti, kokie drabužiai, batai ir aksesuarai yra madingi šią vasarą. Papasakosime, kokie marškinėliai, šortai, aksesuarai, sportbačiai ar kiti dalykai turėtų papildyti Jūsų garderobą, jei norite madingos ir patogios aprangos. Madingi ir patogūs drabužiai – ką dėvėti

Taip pat skaitykite