Lenktynėse su senatve

Napalio daina.

Ar Senatvė turi pavidalą? Ne seno žmogaus įvaizdį, kuriuo Ji dažniausiai prisidengia mūsų vaizduotėje, o savo tikrąjį veidą? O ne, Ji nei sena, nei sukriošusi, Senatvė beamžė, stipri ir negailestingai gudri – juk Jai reikia tiek žmonių, kiek jų gimsta, nuvarginti, susargdinti, prilenkti prie žemės ir pagaliau tai žemei juos atiduoti. Sakoma, kad senatvė išmintinga, gerbtina (tiesa, ne visų ir ne visada), kad senatvė – užtarnauto poilsio metas. Gudru, sėdėkit senukai pavėsy, geriau saulutėje, ir laukite, kol Ji atves paskutinę gyvenimo viešnią…
Ir vis dėlto. Ne vienus metus stebiu užsienio senukus: vaje, kaip jie moka linksmintis, susėdę būreliais pajūrio kavinėse, baruose po palmėmis… Ir spėk tu taip susibičiuliauti. Kalbasi, juokauja, maišydami kelių kalbų žodžius, skimbčioja apyrankės ant pavytusių rankų, blykčioja žiedai ant suplonėjusių pirštų… Na, ir kas? Gražios šukuosenos, madingos suknelės – ir aukščiau, ir žemiau kelių. Vyrukai – nė kiek ne blogiau, donelaitiškai sakant, „susiglamžę“. Jie iš tiesų gyvena tai, ką per veiklųjį gyvenimą užsitarnavo. Džiugų poilsį. Ir kokie jie žingeidūs: atidūs viduramžių senamiesčio gatvelėse, muziejuose, bažnyčiose ir katedrose… Pamatyti, pasigrožėti, išgyventi gaunamą įspūdį. Ir nematyti jų veiduose lietuviams įprasto sielvartingo atodūsio – paskutinį kartą…
Nesipiktinkime, žinau, kad mūsų galimybės kitokios. Tiek per kuklios „pagrabinės“ santaupos, tiek liesos pensijos, tiek fizinės galios – „nusivarėm“ besiplėšydami dėl geresnio duonos kąsnio, dėl vaikų ateities, paveikti ir nuo mūsų nepriklausiusių istorinių aplinkybių. Nesigailėkime, kas buvo, pražuvo, pabandykime bent dabar palenktyniauti su Senatve, pasitelkdami tai, ką dar turime, kuo galime pasinaudoti.
Sukrečianti akimirka, kai žiūri muziejaus vitrinoje į Dantės „Dieviškąją komediją“ ar Ovidijaus „Metamorfozių“ studiją, išleistą keliais dešimtmečiais anksčiau už mūsų Pirmąją lietuvišką knygelę. Ne data sukrečia, o tų knygų, nenusileidžiančių šiandieninėms, kokybė. Gėriesi viduramžių statinių architektūra, bažnyčių puošyba ir pritari XII amžiaus Saint Denis abatui Sugerijui, kuris, kontempliuodamas bažnyčių puošybą, sako: „Jaučiuosi esąs kažkokiame keistame pasaulio pakraštyje, kuris nepriklauso nei visiškam žemės purvui, nei visiškai dangaus skaistybei, ir galiu su Dievo padėjimu ekstazės būdu persikelti iš šio žemesniojo į aną aukštesnį pasaulį“ (kn. U. Eko „Menas ir grožis viduramžių estetikoje“).
Paprašykime vaikų, gyvenančių užsienyje ar turinčių galimybių, pakviesti savo tėvus į šalis, kur galėtume išgyventi panašų jausmą. Nors ir be prašymo jiems tai bent kartą privalu. Ir nedovanotina, jei tokia galimybė yra, o mes tik dėl vidinės stagnacijos tam nesiryžtame. Išties pravartu sugretinti savo ir kitų šalių kultūros lygmenį atitinkamu laikotarpiu. Stovi sau didingų šimtamečių rūmų šešėlyje ir girdi, kaip kažkur viduje suskamba nostalgiška melodija „Kur bakūžė samanota…“ ar eilutės iš J. Aisčio „Peizažo“: „Bėga kelias, ir berželiai / Linksta vėjo pučiami; / Samanotas stogas žalias / Ir šuns balsas prietemy“. O jei kas paklaustų: „Iš kur tamstos?“, juk atsakytume su prideramu orumu: „Iš Lietuvos“. Nes mes – šita senatvėn grimztanti karta – tebeturime gyvą gamtinės prigimties jausmą, savitą meno suvokimą, vienio su Visata pojūtį ir atmintį. Tai išskirtiniai mūsų, kaip tautos, bruožai ir drauge ginklai su Senatve.
Gal tik truputį reiktų atsirišti nuo turkiškų ar kokių ten kitokių serialų ir virtualiai – juk televizorius mūsų paslaugoms – pasidairyti po kitas šalis, gyvūnijos pasaulį. Pabėgti nuo laidų, kurios su pasigardžiavimu perša kaimynų ar šeimos nesantaiką, nuopuolius. Kam mums tai, kai anot A. Marčėno, vienoje žydinčio medžio šakelėje gali pamatyti pasaulio stebuklą. Svarbu įsižiūrėti, o jei nematai? Gyveni tamsoje?
Susirašinėju su aklu studijų draugu. Rašytoju, psichologu, pridursiu – filosofu. „Patikėk, – rašo jis, – rytais išeinu su mikrofonu į kiemą (gyvena nuosavoje sodyboje Vilniaus pakraštyje) ir ne tik klausausi, bet ir įsirašau paukščių giesmes. Koks skambesys!“ Kitame laiške: „Dabar gyvenu daugiau prisiminimais…“ Be jokio liūdesio, nes ten, tuose prisiminimuose, studijos ne vienoje aukštojoje, pažintis su mylinčia žmona, metai auginant gražuoles dukterį ir anūkę, pažintys su įvairiausiais žmonėmis… Visai neblogi patarimai, kaip atsikratyti Senatvės. „Škic! Pasitrauk, noriu pasiklausyti, kaip prasideda rytas, kokios dangaus spalvos…“ Ir taip toliau. Žiū, jau ir dingo iš širdies pagieža, kad sensti, kad kaimynė jauniau ir sveikiau atrodo. O jei dar gatvėje ne dūsavai ir centus, grįždama iš parduotuvės, skaičiavai (juk nuo to jų nepadaugės), o prisėdai ant suoliuko alėjoje ir užkalbinai ten kitą tokią pat besėdinčią…
Tik nepradėkim dejuoti. Papasakok, kad vakar savo katinėliui nunešei pietus į lovą (tiek to, nesakyk, kad jis savinasi tavąją), o jis, tinginys, tik ištiesė koją, pasiėmė su letena kąsnelį ir gurkt… Patikės, ir dar kaip, o paskui papasakos, ką jos augintinis krečia. Kaip giedra! Neseniai perskaičiau tokią Malkolmo Gladvelo knygutę „Išskirtys“. Iš tiesų sieloje pragiedrės, jei pasikalbėsi su kaimyne, gatvėje sutiktu pažįstamu, jei vaikai aplankys ne tik pensijos ar švenčių proga, tada ir gyvensime ilgiau, nes stipresnė bus širdis. O jei dar subursi draugų ratelį ar prisijungsi prie bendraminčių, skubančių į renginius bibliotekoje, į teatrą (daugelis jų senjorams daro bilietų nuolaidas), į ekskursiją – išvis pajaunėsi.
Pasvarstykim, kuo dar galėtume atstumti Senatvę? Meile.

Žiūrėjau į pagyvenusią porą lėktuve iš Bergamo į Vilnių. Kaip paėmė vyro ranką prieš kylant lėktuvui, taip ir nepaleido iki nusileidome Lietuvoje. Ir per snieguotas Alpių viršūnes, ir Suvalkų ežeryną, ir Dzūkijos Metelius… Kokia laimė šitaip poroje visą gyvenimą. O jei širdis jau suskurdus, gal verta iš naujo pamilti tą, su kuriuo gyvenimas gyventas? Prisiminkim pirmosios meilės virpesį, juk jis dar glūdi ten, širdies saugykloje. Meilės, šitos sielų tvirtovės, jokia Senatvė neįveiks. Čia Ji bejėgė.
Iš meilės visa: gyvenimo, šeimos, draugų, pasaulio grožio ir įvairovės meilės. Iš troškimo būti ir nesenti.
Irena Arlauskienė

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Tegul sklando Vydūno mintys tarp mūsų

Šią penktadienio pavakare prie Bitėnų (Pagėgių sav.) kapinių, kartais pavadinamų Mažosios Lietuvos panteonu, vartų susirinko būrelis žmonių. Jie iš M. Jankaus muziejaus, Rambyno regioninio parko, Pagėgių savivaldybės, Vydūno bibliotekos. Proga susirinkti – prieš 30 metų šioje smėlio kalnelio viršukalnėje amžinojo poilsio buvo paguldyti iš Vokietijos pargabenti garsiojo Vydūno (Vilhelmo Storosto) palaikai. Vydūno bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė, lyg atsiprašydama susirinkusiųjų, sakė, kad renginys nebus toks, kokį planavo dėl tądien ir naktį siautusios vėtros. Prieš žengiant per vartus į jaukias kapinaites, M.

Spalio 22-oji. Griežtesnė tvarka Šilutės prekybos centruose

Lietuvoje nuo spalio 22 d. dėl sparčiai plintančio COVID-19 įsigaliojo griežtesnė tvarka aptarnaujant pirkėjus prekybos centruose bei mažose parduotuvėse. Vienur aptarnauja tik turinčius galimybių pasą, kitur reguliuoja pirkėjų srautus pagal į parduotuvę įsinešamų krepšelių ar vežimėlių prekėms kiekį. Prekybos centre IKI Dariaus ir Girėno g., Šilutėje, veikiantis prekybos centras „Iki“ spalio 22 d. aptarnavo pirkėjus, tik gavusius su ištraukiama rankena didokus krepšius prekėms susidėti. Prie įėjimo į prekybos salę budinti centro darbuotoja pirkėjui primindavo, kad paimtų šį krepšį. Patogus, nes

Naktį audra talžė ir Šilutės rajoną

Jau spalio 21-oji, ketvirtadienis, su vėju ir dažnu lietumi neleido užmiršti Hidrometeorologijos tarnybos ir Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo tarnybos paviešintų ir net gyventojams išsiųstų pranešimų, kad bus audra, siautės stiprus vėjas. Šilutėje orai buvo keistai permainingi: štai Pagryniuose, Šilutės priemiestyje, stiprus vėjas plėšė medžių lapus, padange greitai slinko debesys, tai nušvisdavo saulė, tai staiga prapliupdavo lietus, o pavakare padangėje pasirodė vaivorykštės puslankis, greta – mažiau ryškus antras. Vėjas vis stiprėjo. Tačiau ir toks pabjuręs oras šalčio neatnešė. Naktis jau buvo

„Mano VMI“ jau galima rasti žemės mokesčio deklaracijas

žemės mokesčio

Klaipėdos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (Klaipėdos AVMI) informuoja, kad nuo spalio 21 d. privačios žemės savininkai prisijungę prie Mano VMI jau gali sužinoti mokėtiną žemės mokesčio sumą už 2021 m. ir iš karto ją apmokėti. VMI e. paslaugomis nesinaudojantieji žemės mokesčio deklaracijų sulauks paštu iki lapkričio pradžios. Žemės mokestį šiais metais reikia sumokėti iki lapkričio 15 d. Šilutės rajono savivaldybėje šiais metais žemės mokestis apskaičiuotas 11,5 tūkst. privačios žemės savininkų, kurie į savivaldybės biudžetą sumokės beveik 646,2 tūkst. eurų: apie

Taip pat skaitykite