Lazduonėnuose po vienu stogu glaudžiasi du ūkininkai
Lazduonėnuose (Vainuto sen.), kaip ir daugelyje Lietuvos kaimų, gyventojų sumažėja kasmet. Jauni žmonės retai ryžtasi imtis ūkininkauti, manydami, kad tam nėra tinkamų sąlygų. Užtat Lazduonėnuose, kur gyvena ne viena ūkininkų šeima, yra gražus pavyzdys – Gečų sodyboje po vienu stogu sutelpa net du ūkininkai – tėvas Petras ir sūnus Tadas. Aplankėme juos.
Darbą dirbti įpratę ūkininkai kalboms laiko daug neskiria. Apie viską kalba konkrečiai, be išvedžiojimų, postringavimų. Vis dėlto ir juos stebina kai kurie valdžios sprendimai. Pavyzdžiui, Šilutės rajono žemių priskyrimas užliejamoms teritorijoms. Maža to, kad dėl tokio sprendimo ūkininkai prarado dideles sumas tiesioginių išmokų. „Apie kokias užliejamas teritorijas galima kalbėti, jei dabar, lapkričiui baigiantis, kanalai tebėra sausi…“ – stebisi Petras Gečas.
Saulės spalvomis šviečianti sodyba
Gečų sodybos gyvenamieji namai nudažyti saulės spalvomis – geltona ir oranžine – su raudonais stogais. Spalvų nepagailėta ir žemės ūkio technikai laikyti skirtam garažui. Ši spalvinga sodyba palei Lazduonos upelį matoma iš tolo.
Šioje sodyboje gyvenimas verda jau senai. Nuo seno čia gyveno Eleonoros Gečienės tėvai Kazlauskai, čia prabėgo Eleonoros vaikystė. Čia iš Balčių kaimo Kazlauskaitė parviliojo ir savo gyvenimo draugą Petrą. Eleonora ir Petras nesidairė į užsienius, tvarkė tėvų sodybą, ją atstatė, pradėjo ūkininkauti.
Dabar ūkininkas valdo bemaž 60 ha žemės, verčiasi pienininkyste. Iš ganyklų jau pargintos karvės šiltai įsitaisė tvarte. Tarp 34 melžiamų juodmargių išsiskiria viena – ugninės spalvos. Bandai atnaujinti ūkininkas laiko telyčių. Karvėms melžti talkos neieško, ūkininkas pamelžia pats.
Per metus vidutiniškai iš karvės primelžia 6,3 tonos pieno. Parduoda akcinei bendrovei „Žemaitijos pienas“. Tiesa, už pieno litrą tegauna po 15,5 ct. Ūkininkas pripažįsta, kad gyvenimas būtų lengvesnis, jei už litrą gautų bent po 20 centų.
P. Gečas turi visą ūkiui reikalingą žemės ūkio techniką. Jos prireikia javams užauginti, nukulti, pašarams ruošti. Šienainis ir šienas – seniai rulonuose, grūdai – sandėlyje, kuris su gyvenamųjų pastatų kompleksu sudaro vientisą ansamblį.
Būrys specialistų
Prie visų ūkio, statybos, remonto darbų ūkininkui Petrui į talką skuba jo sūnūs. Modestas yra Kauno technikos universiteto transporto inžinerijos magistras. Darbo ieškančiam jaunam specialistui kol kas jo pakanka ir tėvų namuose. Modestas kimba ne tik prie remontuojamos technikos ar ūkininkavimo darbų. Jis prie namų atstatė senelių statytą koplytstulpį. Modesto sumanymu net garažo durų sklendė primena tautodailininko darbą iš medžio.
Namiškiai tikisi, gal Lietuvos sveikatos mokslų akademijoje veterinariją studijuojantis sūnus Paulius irgi sugrįš į tėvų namus. O jei ir Jurgita, besimokanti programavimo Kauno technikos universitete? Namuose būtų gausu specialistų.
Tėvo pėdomis pasuko vyriausias sūnus Tadas, kuris pernai spėjo įregistruoti jaunojo ūkininko ūkį. Pradedančiam jaunajam ūkininkui tėvas padovanojo žemės, davė penkis veršius. Antrus metus ūkininkaujantis Tadas dabar augina 30 mėsinių galvijų. Pasinaudojęs jaunajam ūkininkui skiriama europine parama, nusipirko traktorių. Juo dirba visus žemės ūkio darbus – ir sėja, ir derlių surenka, ir pašarus ruošia.
Taigi, viename kieme, po vienos sodybos stogais sutelpa du ūkininkai. Nei tėvas, nei sūnus nėra kalbūs, už juos kalba darbai…
Silvija
O štai jauniausia šeimos atžala Silvija nepailsdama pasakoja apie gyvenimą kaime. Ar ji paseks vyriausiojo brolio Tado pėdomis, ar liks gyventi Lazduonėnuose, dar anksti kalbėti. To nežino ir pati Silvija, Vainuto gimnazijos ketvirtokė. Užvis labiau jai patinka piešti. Silvija nupiešė tolumoje stūksančius kalnus, jų atspindį vandenyje, tačiau, prisipažįsta, kalnų nemačiusi.
Silvija yra pagrandukė 7 vaikų Eleonoros ir Petro Gečų šeimoje. Į mokyklą keltis ją žadina mama, kelios minutės po septintos Silvija jau būna kaimo kelyje, kur sustoja į mokyklą vaikus vežantis autobusas. Kelis šimtus metrų iki kelio Silviją lydi ištikimas kiemsargis Dikas. Dažnai jis jos ir sugrįžtančios laukia.
Kas rytą autobusu važiuoti susirenka apie 10 mokyklinio amžiaus vaikų, nors kažkada didelis Lazduonėnų kaimas nė 100 gyventojų nebepriskaičiuoja. Silvija nėra jauniausia, kartu su ja laukti autobuso ateina ir kaimynystėje gyvenantis Zigmas, kuris lanko vadinamąją „nulinukų“ klasę. Silvija nesibodi ir karvę pašerti, ir apkabinti mamos užaugintą didžiulį moliūgą, ir šunį palepinti viščiukus palesinti, malkų parnešti, grindis išplauti. Ką gali žinoti, gal užaugusi ir specialybę įgijusi jaunoji Gečaitė panorės grįžti į gimtąjį kaimą, kur nuo seno ūkininkavo jos seneliai, tas tradicijas tęsia tėvai.
Laima PUTRIUVIENĖ