Laisvės gynėjų dieną – su žvakelėmis, laužais ir filmu apie dainuojančią revoliuciją
Nuo atmintinų 1991 m. sausio 13-osios įvykių prabėgo 23-eji metai. Juos puikiai prisimena anų dienų ir naktų liudininkai, savo įspūdžius, prisiminimus perduodantys iš lūpų į lūpas per tą laiką užaugusiai kartai. Tūkstančiai šilutiškių tuo metu kartu su kitais Laisvės gynėjais stojo ginti Aukščiausios tarybos, Televizijos bokšto ar budėjo kituose objektuose.
Sausio 13-oji Lietuvos Nepriklausomybės istorijoje visiems laikams liks ypatinga data – kai visas pasaulis sužinojo apie taikų mažos valstybės pasipriešinimą galingos imperijos agresijai.
Ir šiųmetė žiema, ir sausio 13-oji visai nepanašios į tą, prieš 23 metus. Gyvename laisvoje, demokratinėje šalyje, tik šiandien gyvename ne dainuojančios revoliucijos, o, anot filosofo Leonido Donskio, prozos laikais.
Šilutiškiai uždegė žvakeles
Šilutiškiai aktyviai dalyvavo pilietinėje akcijoje „Atmintis gyva, nes liudija“ ir 8 val. ryto savo namų ir įstaigų languose uždegė žvakutes. Ryto prietemoje pleveno gyvoji atmintis tiems beginkliams, kurie negalvodami apie save stojo prieš tankus ginti savo Tėvynės.
Pamario pagrindinė mokykla savo bendruomenę pasitiko radijo laida, priminusia sausio 13-osios įvykius. Visuose mokyklos languose supleveno žvakučių liepsnelės, pradinukai su degančiomis žvakelėmis rankose, skambant dainai „Raudoni vakarai“, išėjo iš mokyklos ir vidiniame kiemelyje sustojo ratu. Iš degančių žvakelių sudėjo saulės diską, jame „išrašė“ žodžius „Laisva Lietuva“, susikibę už rankų klausėsi, patys pritardami abejingų nepaliekančiai Eurikos Masytės dainai „Laisvė“.
Vidurdienį Žemaičių Naumiestyje
Pietų metą prie paminklo „Žuvusiems dėl Lietuvos laisvės“ gausiai rinkosi naumiestiškiai. Būdami kartu jie prisiminė ir liudijo tų istorinių dienų patirtį ir svarbą.
Pagerbdami žuvusiuosius už Lietuvos laisvę prie paminklo padėjo gėlių, uždegė žvakutes ir pagerbė tylos minute. Prie degančio laužo susikabinę už rankų, kaip ir 1991-aisiais prie laužų Vilniuje, giedojo himną.
Naumiestiškiai kalbėjo apie 1991-ųjų sausio 13-os įvykių tragizmą, apie tai, kad ši data kalendoriuje nėra pažymėta raudona spalva, nors ir galėtų tą dieną švęsti kaip savo tautos, tikėjimo, pilietiškumo ir žmogiškumo pergalės dieną.
Apie privalumus gyventi laisvoje Lietuvoje kalbėjo seniūnas Jonas Budreckas, Žemaičių Naumiesčio gimnazijos direktorius Liudvikas Genys, mokyklos-darželio direktorė Zofija Lydekienė, o Šilutės žemės ūkio mokyklos Žemaičių Naumiesčio filialo moksleivė Vaida Slunkutė skaitė Sausio 13-osios dalyvio Vilniuje Kazimiero Celestino Almino eilėraštį „Ačiū“.
Minėjime skambėjo Žemaičių krašto etnokultūros ansamblio „Raskila“ atliekamos dainos.
Vakaras prie degančių kelmų
Šilutės katalikų parapijos Šv. Kryžiaus bažnyčioje 12 val. aukotos šv. Mišios, o vakare, po darbo, šilutiškiai skubėjo į Laisvės gynėjams skirtą atminimo vakarą Kultūros ir pramogų centre. Kelią į centrą žymėjo degantys kelmai, kuriuos uždegė Lietuvos liberalų sąjūdžio Šilutės skyriaus partiečiai.
Kultūros ir pramogų centro fojė pasitiko sausio 13-osios barikadas primenanti kompozicija, kurioje eksponuojami Meno mokyklos Dailės skyriaus mokinių darbai. Atminimo vakaro nuotaiką muzikos garsais iliustravo Meno mokyklos styginių instrumentų orkestras, vadovaujamas mokytojos Albinos Kazlauskytės.
Susirinko gausiai. Tarp žilagalvių netrūko jaunimo, ypač gausiai atvyko jaunųjų šaulių. Mišrus choras „Pamario aidas“ užtraukė šalies himną, jiems pritarė visi susirinkusieji.
Kultūros ir pramogų centro direktorė Jūratė Pancerova priminė sudėtingą, vingiuotą ir dažniau skaudžią Lietuvos istorijos kelią, kuriame atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo aišku, kad lengva ir toliau nebus. „Niekas netikėjo, kad sausio 13-osios naktis bus pažymėta tautos laisvės krauju. Ši data žymi beginklių žmonių drąsą ir apsisprendimą ginti savo valstybę, vaikų ateitį, laisvą ir demokratišką žodį. Žmonės iš visos Lietuvos tomis dienomis plūdo į Vilnių, daugiatūkstantinėje minioje galėjai pamatyti ne vien lietuviškas trispalves, Lietuvos miestų ir miestelių vėliavas, herbus. Mūsų palaikyti tada atvyko estai, latviai, ukrainiečiai, baltarusiai. Anuomet daugiatūkstantinę minią vienijo nepakartojamas bendrumo jausmas“, – kalbėjo J. Pancerova.
Susirinkusieji žiūrėjo dokumentinį filmą „Kaip mes žaidėme revoliuciją“, kartu su „Verdainės“ folkloro ansambliu, „Mingės“ vokaliniu ansambliu traukė visiems žinomas dainas.
Šilutiškių prisiminimai
„Mes irgi žaidėme revoliuciją“, – sakė V. Skirkevičius.
Jis prisiminė, kad pirmą kartą trispalvę viešai paėmė į rankas ne Lietuvoje, bet Bulgarijoje, kur jį kartu su šviesios atminties Jurga Ivanauskaite ir kitais aktyvistais nuvedė kelionė Jono Basanavičiaus keliais. Prisiminė, kad revoliuciją „žaidę“ Šilutės sąjūdininkai su ginkluotais kareiviais susidūrė šturmuodami saugumo komitetą, o sužinoję, kad nuo bėgių planuojama nuversti traukinį Maskva – Kaliningradas, bandė jį sustabdyti.
V. Skirkevičius pamena, kad 1991 m. sausio 13-ąją snigo, išaušus rytui, žmonės žinojo apie kruvinąją naktį, bet stovėjo nesitraukdami nuo parlamento: „Tai buvo pergalės diena. Šį vakarą atėjau pabūti su savo bendraminčiais, žmonėmis, kurie anuomet buvo kartu, ir pasakyti, kad ne politikai lemia pergalę, bet žmonės, kurie nepasitraukia“.
Apie patirtus jausmus Vilniuje, prie Ministrų tarybos rūmų, kalbėjo šilutiškis Adas Nausėda. Jis pamena, kad minia žmonių saugojo televizijos bokštą, parlamentą, o prie tuometinės Ministrų tarybos rūmų buvo visai nedaug žmonių. „Minioje jautiesi lyg ir saugesnis, o kai mūsų buvo tiek nedaug, supratau, koks stiprus baimės jausmas slypi manyje…“
R. Ambrozaitis sakė pasigendantis pagarbos Tėvynei. Kad ir kaip būtų sunku, jis kvietė visus susitelkti: „Laisvė yra ypač brangus turtas, o laisvės apribojimas – pati didžiausia bausmė“.
Aistringą kalbą rėžė Regina Kulpienė-Jaunienė.
* * *
Prie kultūros ir pramogų centro dar ruseno kelmai, niekas neskubėjo namo, ragavo laisvės gynėjų košės. Šįkart plovo meistras Jonas Purlys ir jo talkininkė Eglė išvirė grikių košės, kurios ragavusieji ją didžiai gyrė. Ir prie košės netrūko kalbų. Šilutiškė Vaclova Šarliokienė pasakojo, kad 1991 m. jos pusbrolis siuvo trispalves ir dalijo budėjusiems prie laužų…
Laima PUTRIUVIENĖ