Kovo 25-oji – Gandrinės, Blovieščiai

Kovo 25-ąją prasideda šiltasis metų pusmetis. Sugrįžęs gandras tarsi išvaiko paskutinius žiemos ledus. Buvo tikima, kad sugrįžtantis gandras ant uodegos parnešąs „ledspirą“– baltąją kielę, kuri baigia išspardyti nuo balų paskutiniuosius ledokšnius. Dar senoliai sako, kad šią dieną meškos ritasi iš guolio. Jei vėjas neša išplėštus nuo stogo šiaudus, senoliai tardavo: „lekia meškos plunksnos“.  

Baltasis gandras, dar vadinamas busilu, starkumi, gužu, gužučiu, bacionu – Lietuvos nacionalinis paukštis. Jis nuo seno laikomas šventu paukščiu, mitiniu pirmtaku, globėju, kilusiu iš žmogaus, kuris neša laimę, gerovę, teisingumą (dangaus antspaudo saugotojas). Jis galįs žmonių ligas paimti, nulakinti į neįžengiamas pelkes ir ten palikti. Todėl gandras yra mieliausias sodybos kaimynas, atnešantis laimę tiems namams, šalia kurių apsigyveno, o dievdirbių kūryboje tarp šventųjų garbingą vietą užimdavo ir gandro statulėlės.  

Kadaise Gandrinės buvo laikomos prosenoviškais Naujaisiais metais. Tad neveltui šią dieną svarbūs spėjimai ir tikima, kad kokios pirmos naujų metų dienos, tokie ir visi metai. Tikėta, kad pirmą kartą pamatytas gandras gali daug nulemti visiems metams. Labai svarbu, kaip gandrą pirmąkart tais metais pamatysi. Jei skrendantį, – gerai, visus metus darbus spėriai nudirbsi. Tik šeimininkės tais metais daug puodų netyčiomis sudaužys. Jei tupintį, – vangiai viskas seksis. Netekėjusios merginoms pamatytas skrendantis gandras reiškė, kad jos šiemet ištekės, tupintis – kad dar tebetupės savo tėvų namuose. Mokiniui skrendantis gandras – kad sėkmingai “perskris” į kitą klasę, stovintis – kad pasiliks toje pačioje klasėje antrus metus. Dažniausiai pirmieji parskridusį paukštį pasveikina vaikai. Iškart ant pievelės verčiasi per galvą, – bus miklūs per visą ganiavą.

Gandro sugrįžimui ruošdavosi iš anksto, stengdamiesi prisivilioti į savo kiemą. Ir ne bet kokį pagrindą lizdui sukti iškeldavo. Įkeltos į medį akėčios ir ant jų apsigyvenę gandrai – būsiąs geras javų derlius. Kad sektųsi kelionės gandralizdžiui medyje ar ant trobos įtaisydavo seną ratą. Kad nesirgtų, nekristų gyvuliai, pritaisydavo ratą ant tvarto. O kad paukščiai pasirinktų būtent jų kiemą, į iškeltą gandralizdį įdėdavo sidabrinių pinigėlių.  

Dar vienas su švente susijęs tikėjimas – šią dieną gyvatės po žemę savo karalienės karūną ritinėja, taip žadindamos gamtą. O jei šią karūną iš jų pavogsi, viską žinosi ir kitų mintis skaitysi, žinosi, kur turtai paslėpti. Sakoma, kad vienam žmogui pavykę: gudruolis nupynęs iš sausų nendrių vainikėlį, uždegęs ir paritinęs. Tai gyvatės ir nusivijo tą ugnį, tikrąjį savo karalienės vainiką palikusios žmogui. Dar būta tikėjimo, kad ranka išsklaidžius pavasarinį gyvačių kamuolį, pirštai įgyja gebėjimą gydyti (mes nerekomenduojame to daryti). Taip drąsus žmogus galėjo tapti kaimo žiniuoniu.

Šeimininkės nuo šios dienos pradeda duoti pavakarius, – reikia artojus stiprinti. Sakoma, kad gandras pavakarius atneša, o rudenį išskrisdamas (VIII.24) – ir išsineša. Ūkininkai per Gandrinę apžiūri javų sėklą, pažarsto ją rankomis aruoduose. Taip žadinama grūde tūnanti gyvybė. O šeimininkės pakilodavo peržiem išlaikytas kopūstų galvas. Jos stengdavosi tą rytą atsikelti kuo anksčiau, – darbymečiu sveikatos nepritrūks, juosmens neskaudės. Kaip ir kitoms svarbioms kalendorinėms šventėms, Gandrinės dieną yra draudžiamų darbų. Netaisydavo tvorų, nekaldavo žemėn nė kuolo. Negalima nieko skolinti iš namų, nes gyvuliai susirgs. Iš miško neveždavo žabų, kad vasarą gyvačių į kiemą neprišliaužtų.  

Prieš parskrendant baltiesiems gandrams verta pamatyti filmą “Gandrai visada grįžta namo”, kuris buvo nominuotas geriausiu 2011 m. dokumentiniu filmu apie Lietuvos gamtą.

Lietuvos ornitologų draugija

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Svarbiausia žinoti, kad ne plytas mūriji, o statai bažnyčią…“

Šilutės pirmosios gimnazijos direktorė Laima Spirgienė paminėjo asmeninį jubiliejų. Daugiau negu pusė tų gražiai nugyventų metų prabėgo mokykloje, pastarieji 20 – einant direktorės pareigas. Kai rugsėjį į gimnaziją susirinko per 80 naujų moksleivių, direktorė jau spėjo su kiekvienu pasikalbėti. Gimnazistų iš viso yra gal 350. Ketverius metus jie čia auginasi sparnus skrydžiui į savarankišką gyvenimą. Direktorės šeimoje – trys sūnūs. Skaitytojams pateikiame interviu su Laima SPIRGIENE. – Asmeninis jubiliejus – tarsi proga mintimis grįžtelti į prabėgusius metus ir susimąstyti. Ar

2019-ieji – įsimintiniausi Šilutės senelių globos namams

Šiemet Šilutės senelių globos namų direktorė Evelina Balandė už aktyvumą, įvairių projektų skatinimą ir įgyvendinimą nominuota 2019 metų socialine darbuotoja. Šių metų gruodį sukaks 20 metų, kai veikia Šilutės senelių globos namai. Nuo pat įsikūrimo pradžios direktorės pavaduotoja socialiniams reikalams dirba Janina Sadauskienė. Šios moterys dalijasi mintimis apie socialinio darbą džiaugsmus, laimėjimus ir planus su „Pamario“ skaitytojais. Dėkinga gyvenimui Susitikimo metu E. Balandė dar kartą pasidžiaugė įvertinimu, kurį pasiekė tik bendrai su visu kolektyvu ir šių namų gyventojais, kurie, anot

Plinta nauja mada: pirkti mažiau, bet kokybiškų prekių

Jau aštuntą kartą spalio 4-13 d. uostamiestyje vyko Klaipėdos mados savaitė (Fashion Week Klaipėda). Įvairiose miesto erdvėse vyko įvairių projektų pristatymai, buvo galima dalyvauti dirbtuvėse, įsigyti unikalių mados kūrinių, o galiausiai išvysti tarptautinį madų šou. Visų šių renginių metu kalbėta apie ekologišką mados vartojimą. Festivalio dalyvė ir Šilutės išskirtinio dizaino drabužių parduotuvės „Stilinga kišenė“ savininkė Renata Dotienė dalijasi įspūdžiais iš festivalio ir plačiau pasakoja apie tvariąją madą. Kasmet R. Dotienė dalyvauja įvairiuose mados renginiuose. Ne tik Lietuvoje, bet ir Lenkijoje,

Mintys Petro Jakšto 120-ųjų gimimo metinių proga…

Artėja Šilutės rajono „Sidabrinės nendrės“ premijos laureato Petro Jakšto 120-osios gimimo metinės. Į Amžinybę P. Jakštas išėjo Šilutėje iškėlus Lietuvos trispalvę. Palaidotas Šilutės kapinėse. „Kol yra gerų žmonių, žmogus nepražūsta“, – tai P. Jakšto žodžiai, prie kurių dera paminėti ir šiuos: „Aš visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas… Ką labiausiai – sunku pasakyti. Viskas jungėsi kartu“. Garbingiausias Šilutės rajone apdovanojimas – „Sidabrinės nendrės“ premija – kasmet teikiama nuo 1995 m. Pirmieji trys laureatai: Liudas Čičirka – tarptautinės klasės sunkiosios