Kol tebėra privertos teatro durys… Pokalbis su Šilutės teatro aktoriumi Vygantu Paldausku

Vos prieš trejetą metų UNESCO paskelbė gegužės 16-tą Tarptautine Šviesos diena. Šią dieną – 1960 m. gegužės 16 d. – fizikas bei inžinierius Teodoras Maimanas pirmą kartą sėkmingai pademonstravo lazerio veikimą. Dabar Lietuva ir kitos Baltijos šalys turi dvi Šviesos dienas: pirmoji minima gruodžio 13-tąją – šv. Liucijos dieną – ir gegužės 16-tą.

Liucijos diena susieta su krikščioniškąja tradicija, o Tarptautinė šviesos diena – su modernaus pasaulio, meno ir mokslo vystymusi. Sakytume labai šiuolaikiška ir būtina dabarties gyvenimo apmąstymui ir įprasminimui skirta data. Tądien pravartu prisiminti tuos, kurie vienaip ar kitaip neša šviesą į mūsų kasdieninį gyvenimą.

Kalbamės su Šilutės kamerinio dramos teatro aktoriumi Vygantu Paldausku, bandydami prisiminti tiek mūsų teatro istoriją, tiek teatro raidą aktoriaus darbo jame metu, tiek ateities perspektyvas ir asmenines idėjas.

 

Vygantas – šilutiškis. Čia gimė, augo, mokėsi 1-ojoje vidurinėje mokykloje, įsigijęs aukštąjį aktorinį išsilavinimą, pasiliko gyventi ir dirbti gimtajame mieste. Daug kam jis vaikystės kiemo ir žaidimų draugas, buvęs mokinys, kolega. Kitaip sakant, savas, dėl to dar maloniau jį kalbinti ir šiek tiek praskleisti vieną kitą nereklamuojamą jo gyvenimo puslapį.

 

Šilutės kamerinis dramos teatras buvo įkurtas 1945 m. lapkritį. Iš pradžių  tai buvo nedidelis dramos būrelis, vėliau pelnęs liaudies teatro, miesto teatro vardus. 1991 m. liaudies teatras tampa įstaiga – Šilutės teatru, o 2005 m. kultūros ministro įsakymu Šilutės teatras pripažintas profesionaliu teatru. Tais pačiais metais Šilutės rajono savivaldybės sprendimu teatras pavadintas Šilutės kameriniu dramos teatru. Kada į šio teatro gyvenimą atėjai kaip aktorius? 

1985-1986 metais dar būdamas mokiniu vaidinau Šilutės teatre. Gavau Mėnulio vaidmenį Ibseno dramoje „Pienininkas“. Šį pastatymą nuvežėme į Klaipėdos konservatorijos mokomąjį teatrą. Prisimenu, kad tada buvau pastebėtas – nuskambėjo frazė, kad šis ateis mokytis į Klaipėdos konservatoriją, ir tai mane skatino mąstyti apie teatrą.

Šilutės teatre pradėjau dirbti 1999 metais, sausio 6 dieną. Pirmasis vaidmuo buvo Kosto Ostrausko pjesėje „Gaidžio teismas“. Šį spektaklį tais pačiais metais vaidinome Vokietijoje, dar ir 2000 metais buvome išvykę. Tuo metu režisiere teatre dirbo Monika Plėvytė.

Iki to buvo ilgas kelias. Pradžia buvo Šilutės pirmosios gimnazijos teatre. Pirmoji režisierė buvo Nina Sivochinaitė. Tai ji mumyse su Haroldu Mockumi pamatė aktorių talentą, skatino, perdavė savo žinias. Stojau į choreografiją, bet persigalvojau ir pasirinkau aktorinį fakultetą. Prisimenu, kai pamačiau savo pavardę įstojusiųjų sąraše, iš to džiaugsmo netyčia išmušiau iš rankų raktus dar nepažįstamam dėstytojui. Jo reakcija buvo – tai mes dar pasimatysime… Taip ir buvo. Šviesios atminties dėstytojas Edgaras Savickas buvo mūsų kurso vadovas. 

Turint omenyje, kad esi šilutiškis, pirmosios gimnazijos auklėtinis, įgijęs aktoriaus profesiją, pasilikai Šilutėje. Kas lėmė tokį sprendimą?  

Po konservatorijos baigimo savo diplominį darbą kūriau Šilutės teatre. Režisieriaus Sergėjaus Paciuko paprašiau parinkti pjesę. Tai buvo Haroldo Pinterio „Kvailas padavėjas“. Vaidinau samdomą žudiką. Viskas gerai pavyko, scenografija buvo puiki. Dirbau radijo stotyje „Bumsas“, dalyvavau kituose projektuose. Ta karjera truko neilgai. Netikėtai pamačiau rajoniniame laikraštyje skelbimą, kad Šilutės teatras ieško aktoriaus. Maniau, kad ir šis sustojimas nebus ilgas. Su teatru jau buvau pažįstamas.

Per ilgą laiko tarpą teatrui vadovavo nemažai žmonių, dirbo gabūs režisieriai M. Chomičienė, A. Milinis, S. Paciukas. Nors ir buvo statomi to meto dramaturgų spektakliai, Šilutės teatras turėjo savo veidą: teatrų festivaliuose pelnė ne vieną apdovanojimą (laureato vardą už Dž. Osborno „Atsigręžk rūstybėje”, net keturis apdovanojimus už Korčiako „Karalių Motiejuką”).

Koks jausmas ateiti į teatrą, kuris (tikriausiai) yra vyresnis už tavo tėvus? Kaip jauti jo nuolatinį atsinaujinimą, kuris mums, jūsų žiūrovams, yra pastebimas nuo Sąjūdžio meto? 

Kiekvienas režisierius į teatro gyvenimą įneša ką nors naujo. Sergėjų Paciuką gerbiu už naujas idėjas, kurias jis atnešė į teatrą. Jo parinktos geros pjesės kėlė teatro prestižą. Jo idėja buvo apginti teatro vardą – teatras buvo pripažintas profesionaliu.

Teatro repertuaras labai platus ir įvairus. Aktorių kolektyvas, atrodo, nėra labai didelis. Kaip spėjate fizine prasme sukurti naujus vaidmenis? Koks tavo santykis, gyvenančiam teatre ir teatru, yra su kolektyvu, režisieriumi? Ką labiausiai vertini darbe? 

Man svarbu atsidavimas, supratimas, dėl ko tą darau. Aktorių kolektyvas išties nedidelis, kartu su manim vaidmenis kuria Alma Rimkevičiūtė ir Vytautas Bartuška, todėl mums nelengva per metus paruošti kelias premjeras. Dirbame daug. Žiūrovas nemato, kiek reikia dirbti, siekiant atlikti norimus judesius scenoje, jau nekalbu apie specialius šokio elementus ir kita. Bet nedidelio kolektyvo pranašumų yra daug – mes susiklausiusi komanda, jaučiame, prie ko reikia grįžti repeticijose, ką tobulinti, įveikti.

Labiau intriguojantis, visiškai asmeniškas, klausimas: kaip kuriamas personažas tampa tavo antrąja savastimi? Juk tiek prisimenant jųdviejų su Haroldu Mockumi atliekamus  vaidmenis, tiek miniatiūras mokykliniuose vakaruose ar šventėse, tiek dabar teatre, regime, jog scenoje gyveni labai intensyvų personažo gyvenimą, persikūnijimą į jį. 

Man svarbu susigyventi su personažu – įsivaizduoti jį duotomis aplinkybėmis: susitapatinti, gyventi, kaip jis gyvena, kalbėti, kaip jis kalba, jaučia. Analizuoju pagal poelgius – geras jis ar blogas. Ištrūkti nelengva, bet jei papultum į vaidmens spąstus, tada nebegalėtum personažo vertinti iš šalies, o tada jau jo nei bepažintum, nei besuprastum. Privalai būti ir savimi…

Kurie sukurti vaidmenys yra artimiausi ir brangiausi? Kokio vaidmens vis dar ilgiesi, nori sukurti? Kodėl?

Vienas iš labiausiai įsimintinų vaidmenų Žiliaus vaidmuo Erico-Emmanuelio Shmitt pjesėje „Smulkūs vedybiniai nusikaltimai“. Patinka kurti spalvoto humoro prisodrintus vaidmenis. Šiaip, jei personažas įdomus, tikras, gilinuosi ir bandau į jį įsikūnyti. Neįsivaizduoju savęs Šekspyro dramose, atrodo, esu kitokio plano aktorius.

Vargu, ar tau tiktų oficialus pavadinimas „socialus aktorius”, nes esi labai paslaugus žmogus, neatsisakai padėti nei pristatant knygas bibliotekoje, nei prašomas talkinti paskaitose (kad ir TAU). Visada džiugina Tavo šiltas santykis su prašančiuoju, su auditorija, pagarbus elgesys su žiūrovais. Kas suformavo, gal išugdė, tokią bendravimo kultūrą? 

Man visada smagu bendrauti su auditorija: ar skaityčiau poeziją, ar vaidinčiau gatvėje vaikams. Gyvas ryšys akis į akį man svarbiausias ir brangiausias. Kažkada eiti skaityti poeziją literatūriniuose vakaruose mane paskatino aktorius ir režisierius Albinas Keleris. Šiandien mūsų keliai vėl susitiko. O aš mielai ir šiandien skaitau poeziją, kartu įsigyju didesnį gerbėjų ratą – į mūsų teatrą ateina vis daugiau naujų žmonių.

Kaip sugalvojote miestelėnus ir jų svečius pradžiuginti Gatvės kojūkų vaidinimais, pasivaikščiojimais po gatves švenčių progomis? Tai iš tiesų ne tik originalus, bet ir labai artinantis miestelėnus  prie teatro sumanymas. 

Jau net sunku prisiminti, nuo ko viskas prasidėjo. Kojūkai mus pasiekė iš Panamos, atkeliavo per Prancūziją. Išmokome vaikščioti per savaitę. Sunku buvo, ypač nelengva išsilaikyti, kai pataikai į duobutę gatvėje…

Tačiau džiaugiamės, kad galime papuošti miesto šventes, vaikų  ir kitus renginius. Esame sukūrę daug personažų, kurie tikrai teikia džiaugsmą miestelėnams. Daugybė žmonių nori su mumis nusifotografuoti. Mūsų susikurti drabužiai, instaliacijos, kuriomis pasipuošę vaikščiojome ir vaikščiojame, ir šiandien randa vietą muziejaus ar kultūros ir pramogų centro organizuojamuose renginiuose.

Teatras daug gastroliuoja, draugauja ne vien su mūsų respublikos, bet ir kitų šalių teatrais. Kaip vertinate mūsų miesto žiūrovus, kokius įspūdžius palieka tie kiti teatro mėgėjai?

Mūsų miesto gyventojai nėra aktyvūs teatro lankytojai. Dauguma ateina vieną kitą kartą, tuo ir pasibaigia. Tradiciškai dažnesni būna premjerose, bet premjeriniai spektakliai dar „negroja“ taip, kaip jau kelintas, trūksta dar kai kurių scenų tobulinimo ir kitko. Tiesa, yra ir ištikimų teatro lankytojų, kurie pasidžiaugia mūsų atliktais vaidmenimis, pasako pastabų, pagyrimų, išsako, kas buvo geriau kitą kartą atlikta. Na, o geriausi ir nuoširdžiausi žiūrovai kaime. Būna, kad jie taip įsigyvena į spektaklį, kad ima patarinėti, kaip toliau elgtis, ką sakyti, net kur judėti…

Ir paskutinis klausimas, kurį paprašė paklausti viena nuolatinė teatro lankytojų: ar esate valdomas teatro magijos? 

Be abejo. Tas jausmas apima, kai pajunti, jog tarp tavęs ir žiūrovo nebėra atstumo. 

Dėkojame už pokalbį ir lauksime naujų džiugių ir spalvoto juoko prisodrintų vaidmenų. Sėkmės!

 

P.S. Prašome nesistebėti, kad į aktorių kreipiamės įvardžiu Tu, nes tebejaučiame buvusį šiltą mokinio ir mokytojų santykį. Klausiančiosioms tai labai svarbu.

Su Vygantu Paldausku kalbėjosi Irena Arlauskienė ir Birutė Morkevičienė

 

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Po vandeniu atsidūrusio Vilkyčių automobilių sporto komplekso šeimininkai skaičiuoja nuostolius

Šilutės rajone esantis Vilkyčių automobilių sporto kompleksas – vienintelė Lietuvoje trasa, kurioje jau daugelį metų vyksta Europos automobilių autokroso čempionato etapas. Šios varžybos suplanuotos ir šiemet. Jos vyks birželio 8-9 d. Tačiau organizatorių planus ramiai ruoštis varžyboms sujaukė gamta – dalis Vilkyčių automobilių sporto komplekso nukentėjo nuo potvynio. Kebeliuose, ant Veiviržo upės kranto 1987-ais metais Kazimiero Gudžiūno įkurtas automobilių sporto kompleksas kasmet sutraukia tūkstančius automobilių sporto gerbėjų. Čia per metus organizuojamos mažiausiai trejos tarptautinės automobilių kroso ir ralio kroso varžybos.

Bavarijos princas Luitpoldas papasakojo apie giminystės ryšius su Lietuva

Nedaugelis žino, kad Lietuvą ir Vokietijos Bavarijos žemę nuo seno sieja ypatingi santykiai. Istoriniai šaltiniai byloja apie garsiosios Vitelsbachų dinastijos giminystės ryšius su Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valdovų dinastijomis, Aukštutinės Bavarijos Ingolštato universitete studijavo ne vienas Lietuvos didikas, o ant ilgiausios pasaulyje Burghauzeno pilies vartų iki šiol puikuojasi herbas su Vyčio simboliu.   Glaudų Lietuvos ir didžiausios pagal plotą Vokietijos žemės ryšį patvirtina ir Jo Karališkoji Didenybė Bavarijos princas Luitpoldas. Praėjusiais metais jis lankėsi Lietuvoje, kur aptarė verslo klausimus ir

Katyčiuose rasta granata, Šilutėje – gaisras virtuvėje

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamentas, Tauragės apskrities VPK praneša apie įvykius Šilutės rajone. Vasario 22 d. vakare Skvero g., Katyčiuose, rasta rankinė granata. Įvestas planas „Skydas“. Atvykę išminuotojai rastą rankinę granatą išsivežė. Vasario 21 d. per pietus ugniagesiai gelbėtojai gavo pranešimą apie gaisrą daugiabučiame name H. Zudermano gatvėje, Šilutėje. Pranešta, kad bute gaminant maistą užsidegė aliejus. Gaisro metu apdegė virtuvės baldai ir buitinė technika. Aprūko 30 m² lubų ir sienų. Nuo sausio 24 iki vasario 3 d. vyras, gim. 1986

To nebuvo dešimt metų! Dėl potvynio atidarytos Kauno hidroelektrinės pralaidos

Kauno HES

Kauno hidroelektrinėje (Kauno HE), kurią valdo „Ignitis gamyba“, pirmą kartą per daugiau nei 10 metų dėl potvynio buvo atidarytos pralaidos, kad iš Kauno HE tvenkinio būtų išleidžiamas perteklinis vanduo. Hidroelektrinės pralaidų atidarymas nors retas, bet įprastas procesas. Dažniausiai jis vykdomas tuomet, kai vandens debitas yra didesnis už debitą, kurį galima praleisti per hidroagregatus elektros energijos gamybos proceso metu.  Pralaida keletui dienų buvo atidaryta praėjusią savaitę. Paskutinį kartą dėl potvynio Kauno hidroelektrinės pralaida buvo pakelta 2013 m. Pasak „Ignitis gamybos“ gamybos

Taip pat skaitykite