Iš spaudai ruošiamos S. Mėlinausko knygos „Rusnės skaitiniai“

Senąjį Šlažų tiltą pastatė 1867 metais. Jis buvo apie 270 m ilgio. 1906-1907 m. bendrovė „Liebold & Co“ šį statinį prailgino iki 292 m 60 cm. Tilto perdangą laikė 11 plytinių atramų. Kitos konstrukcijos dalys buvo medinės. Tiltą sugriovė galingas 1924 m. pavasario ledonešis, prasidėjęs staiga po labai gilios ir ypač šaltos žiemos. Tačiau esama ir kiek kitokios tos nelaimės versijos. Savo atsiminimų knygoje „Po Rusnės dangumi“ Kazimieras Banys rašė, jog kadaise senas Rusnės žvejas Erčius Jurgenaitis jam papasakojo, kaip sugriuvo minėtas tiltas: iš Kauno atsiųsti kariškiai, norėdami apsaugoti tiltą nuo grėsmingos ledų grūsties, sprogdinę besiveržiančias lytis. Per vieną sprogimą tiltas ir nukentėjęs. Tačiau tas pasakojimas gali būti ir netikslus, mat perskaičiau 1924 -1926 m. Klaipėdoje leistus lietuviškus laikraščius: „Klaipėdos žinias“, „Lietuvos keleivį“, „Klaipėdos garsą“, tačiau juose neradau jokios žinutės apie ledonešio metu prie tilto įvykusį incidentą.

1924 m. balandžio 18 d. laikraštis „Klaipėdos žinios“ (Nr. 66) išspausdino tokią informaciją: „Šlažų tiltą manoma visai pašalinti ir pastatyti per Vorytos pelkę stiprų kelią, per kurį potvyniai galėtų viršu nueiti. Per Vorytos grabę (griovį) būtų ištiestas nedidelis tiltas – kurį prieš potvynius galima pašalinti“. (Citatose stilius ir klaidos netaisyta dėl autentiškumo.)

Vadinasi, iš pradžių lyg ir nemanyta statyti didelio kapitalinio tilto – tokio, koks išliko iki mūsų dienų. Buvo aišku, kad toks statinys kainuotų didžiulius pinigus – šimtus tūkstančių litų. Lietuvos valstybė gyvavo tik šeštuosius metus, ekonomiškai buvo silpna. Tačiau naujo, tvirto tilto statyba buvo svarbi ne vien dėl komplikuoto susisiekimo tarp Šilutės ir Rusnės. Tilto statyba turėjo ir politinę svarbą. Prieš vienerius metus Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos. Jos valdžia siekė akivaizdžiai parodyti, kad ji, priešingai negu varė vokietininkų propaganda, rūpinasi šio krašto žmonių reikalais.

1924 m. gruodžio 31 d. Klaipėdos krašto direktorija nutarė nugriauti Šlažų tilto liekanas ir tam tikslui paskyrė 10 000 litų, su sąlyga, kad į šį darbą apskrities valdžia priims bedarbių („Klaipėdos žinios“ 1925 m. sausio 6 d., Nr. 4).

1925 m. gegužės 28 d. Susisiekimo ministerija patvirtino Klaipėdos krašto direktorijos sprendimą pastatyti naują Šlažų tiltą. Jo statybai Lietuvos valdžia direktorijai suteikė 200 000 litų pašalpą, antrą tokio pat dydžio sumą paskolino. Šilutės apskrities valdyba pridėjo savo 200 000 litų (leidinio “Įdomiausi Lietuvos technikos paminklai“ duomenys).

Šiandien galima tik stebėtis, kokia sparta buvo tvarkomi organizaciniai tilto statybos dalykai. Statybos darbai prasidėjo tuoj po Susisiekimo ministerijos pritarimo. Juos vykdė „Siemens“  statybos bendrovė. Darbams vadovavo (neaišku, ar visą laiką) inžinierius Giuncė (Günze). Lietuvos susisiekimo ministerija savo atstovu Šlažų tilto statybai paskyrė inžinierių Gabrielių Voronicą („Klaipėdos žinios“ 1925 m. rugpjūčio 27 d. Nr. 196.).

1925 m. rugpjūčio 27 d., iškilmingai buvo padėtas kertinis naujojo tilto akmuo. Iki to laiko statybos darbai jau buvo  įsibėgėję. Kertinio akmens padėjimo proga susirinko daug žiūrovų, statybos aikštelę puošė girliandos, plevėsavo Lietuvos vėliava. Iškilmėse dalyvavo apskrities viršininkas Oselies, Klaipėdos krašto direktorijos pirmininkas Endrius Borchertas, krašto gubernatorius Jonas Budrys (iki 1922 m. – Jonas Polovinskas), nemažai kitų svečių. Istoriko Dariaus Barasos teigimu, į vieną iš tilto atramų renginio organizatoriai įbetonavo metalinę dėžutę su vidun įdėtu dokumentu – vokiškai ir lietuviškai parašyta senojo ir naujai statomo tilto istorija. Dokumentą pasirašė valdžios atstovai, statybos bendrovės vadovai, svečiai, jį susirinkusiems perskaitė krašto direktorijos pirmininkas E. Borchertas. Į minėtą dėžutę taip pat įdėjo ir senojo bei tuomet statomo tilto nuotraukų ir keletą monetų. Po iškilmių svečiai nuvyko į vaišes Šilutės „Germanijos“ viešbutyje, o statybininkai vėl kibo į darbą.

Rugsėjo mėnesį prasidėjo didžiulės liūtys. 1925 m. rugsėjo 17 d. „Klaipėdos žinios“ rašė, jog „paskutiniu laiku kilę patvinimai buvo ne menkesni už pavasario potvynius, jie buvo apsėmę vietomis net plentus“. Žuvo daug derliaus. Liūtys bei potvynis smarkiai trukdė ir Šlažų tilto statybą. Kai kuriomis dienomis statybininkai negalėjo dirbti jokio darbo. Spalio mėnesį laikinai, iki pagerės oro sąlygos, buvo atleista apie 100 darbininkų. Dirbti liko apie 50 žmonių. Prieš akis laukė  irgi statybai nepalankus metas – žiema. Spaudoje pradėta abejoti, ar projekte numatytą 13 arkų,

289 m ilgio gelžbetoninį tiltą pavyks užbaigti iki 1926 m. m. vasaros. Tą vasarą laukta į Šlažus atvykstant labai garbingų svečių.

1926 m. birželio 30 d. „Klaipėdos žinios“ (Nr. 100) išspausdino tokį pranešimą: „Vakar gavome žinią, kad ketvirtadienį, liepos 1 d. į Klaipėdą atvyksta  J. E. Respublikos Prezidentas d-ras K. Grinius. Klaipėdiškiai jau ruošėsi jį tinkamai sutikti, nes tai pirmas atsitikimas, kad Respublikos Prezidentas būtų oficialiai atvykęs Klaipėdon. Vienok pranešama, kad atvykimas, gaila, atidėtas“.

Į Klaipėdą su dviejų dienų oficialius vizitu K. Grinius atvyko traukiniu rugpjūčio 29 d., sekmadienį. Jį lydėjo ministras pirmininkas M. Šleževičius, krašto apsaugos ministras pulkininkas J. Papečkys, vyriausiasis kariuomenės inspektorius generolas S. Žukauskas, vyriausiojo štabo viršininkas pulkininkas leitenantas K. Škirpa, III karo apygardos viršininkas pulkininkas J. Gricius it kiti aukštieji karininkai. Po labai iškilmingo sutikimo, apsilankymo gubernatoriaus rezidencijoje, miesto bažnyčiose ir po karinio parado apžiūros Prezidentas bei jį lydintys asmenys automobiliais išvažiavo į Šilutę ir Rusnę.

Šią K. Griniaus kelionę Klaipėdoje leistas laikraštis „Lietuvos keleivis“ rugpjūčio 31 d. (Nr.104) aprašė taip: „Priekulė ir tūli kiti kaimai buvo vėliavomis pasipuošę. Prie Šilutės apskrities rubežiaus palaukė aukštąjį svečią landrotas (apskrities viršininkas) Dr. Oselis su apskrities tarybos nariais. Toliau ant Šilutės buvo daugel pynių skersai kelio su sveikinimo žodžiais. Šilutėj buvo paroda Macikų garnizono. /…/ Prezidentą sutiko lietuviškas choras „Daina“ ir užgiedojo Lietuvos himną. Prezidentas pasišaukė poną Vaičiūną (Vaičiūnas buvo dirigentas – S. M.) ir jam padėkavojo. Tada nuėjo į apskrities valdybos posėdžių salę, kur jį landrotas Dr. Oselis  ir Dr. Scheu pasveikino. Tada tapė jam tūli įžymesni vyrai privesti tarp jų valdyba Raud. Kryžiaus, atstovas Šilutės lietuvių, kurių vardan pons Lėbarts kelis pasveikinimo žodžius kalbėjo, paskui valdininkų ir kupčių (pirklių) atstovai, kurių paskutinysis akcyzės (akcizo) sumažinimo prašė.

Iš Šilutės važiavo į Rusnę, kur pakeliui Šlažių tiltą apžiūrėjo. Rusnėj pasveikino Prezidentą amtsforšteris  (valsčiaus viršaitis) Kitell ir lietuviškos organizacijos, kurių priešakyj poną V. Gailių iš Pokalnos (Pakalnės) matėm. Lietuviškai rėdyta mergaitė padavė Prezidentui gražią puokštę dėl pasveikinimo. Tada susirinko svečiai į Ušpurvio namą (viešbutį) kur lietuviškas koras Lietuvos himną pagiedojo ir mažos vaišės nusidavė. Po tų sugrįžo Prezidentas prie savo lietuvių ir leidos jų priešakyj nusifotografuoti. Atstojant (išvykstant) nuskambėjo garsingas valio. Visur didžiausias širdingumas.

Iš Rusnės grįžo atgal į Šilutę, idant pono Landšaftsrato Dr. Scheu didžiu rūpestingumu įtaisytą muziejų aplankytų. Senasis pons daktars ir jo ne jaunesnis sūnus davė išguldymus (paaiškinimus), o paskutiniojo žiuponė (ponia) pavaišino svečius stiklu šampano. Muziejus sukėlė didžiausį padabojimą (pasigėrėjimą) akštųjų svečių, ypačiai paties Prezidento. Atstojant apdovanojo ponas Dr. Scheu poną Prezidentą retomis knygomis, poru lietuviškų pirštinių ir juosta.

Tada susirinko svečiai pono landroto Ozelio privatiškuose namuose kur pono landroto žmona  užkandžius pataisiusi buvo ir apsukri gaspadinė pasirodė. Kitoj salėj susirinko „Daina“ ir padainavo himną bei kelias daineles. Prezidentas Dr. Grinius paėmė vieną mažutę jį sveikinančią mergutę ant rankų ir visą laiką palaikė, o mažutė laikė apsikabinusi kaip kūdikis tėvą. Buvo tai vaizdas, kurs visiems mačiusiems neužmirštinas pasiliks.

Pirm atstojimo iš Šilutės davės (sutiko) Prezidentas taipjau tarpe susirinkusiųjų nusifotografuoti.

Iš Šilutės važiavo Prezidentas su palydovais į Petrelius pas poną krašto direktorių Baldžių, idant jo pavyzdingąjį ūkį aplankius“.

Panašiai K. Griniaus atvykimą į Pamarį aprašė ir savaitraštis „Klaipėdos garsas“, dienraštis „Lietuvos žinios“. Pastarasis leidinys pažymėjo (Nr.199), kad „tiltas jau baigiamas statyti ir aukštiesiems svečiams padarė labai gero įspūdžio“.

Iki prezidento atvykimo visų darbų statybininkai nespėjo atlikti, nors šiaip dirbo labai sparčiai. Tiltą atidarė vėliau –  praėjus dviem savaitėms po K. Griniaus išvykimo. Laikraštis  „Klaipėdos garsas“ 1926 m. rugsėjo 17 d. publikacijoje „Mingės nusausinimo darbų pabaiga ir Šlažų tilto atidarymas“ (Nr. 36) tą įvykį aprašė: „Rugsėjo mėn. 15 d. įvyko iškilmingas Mingės nusausinimo darbų užbaigimas ir Šlažų tilto atidarymo iškilmės. Iškilmėse dalyvavo: Krašto prezidentas Simonaitis, Gubernatorius Žalkauskas, Susisiekimo ministeris Domaševičius, Seimelio pirmininkas Kraus, vyr. burmistras Dr. Grabov, Krašto Direktorius Šarfetter, p. Jankevičius, keli susisiekimo ministerijos atstovai, Krašto tarėjas Dr.Ozelys, Dr. L. agr. Sheu, Šilutės apskrities tarybos nariai ir dar keli atstovai.

/…/ Trumpai prieš 2 val. vyko visi į Šilutę prie Šlažų tilto. Prie tilto buvo didelis pulkas žmonių susirinkęs ir patsai tiltas buvo juosta uždarytas. Statybos meisteris v. Heine perdavė tiltą Krašto Prezidentui, kad jis jį atiduotų viešam susisiekimui. Krašto Prezidentas Simonaitis laikė prakalbą nurodydamas į visokias kliūtis, kurios statant tiltui pasidarė. Krašto Prezidentas  Simonaitis nurodydamas tilto svarbumą ir einant (vadovaujantis) Direktorijos nutarimu iš š. m. rugsėjo 13 d. pakrikštijo jį Valstybės Prezidento Griniaus vardu „Prezidento Griniaus tiltas“. Valstybės Prezidentas Grinius, sakė Krašto Prezidentas, yra tas vyras, kuris stengsis statyti tiltą kuris jungs Didžiąją su Mažąją Lietuva. Apžiūrėjus tiltą svečiai vyko į Šilutę, kur „Germanijos“ viešbutyje buvo surengti pietūs“.

E. Simonaičiui pasiūlius, pietų dalyviai K. Griniui pasiuntė sveikinimo telegramą. Netrukus gavo ir atsakymą: „Nuoširdžiai dėkoju visiems dalyvavusiems Prezidento Griniaus tilto įšventinime ir už pareikštą man pasveikinimą.

Grinius

Respublikos Prezidentas“.  

Taigi iš šios publikacijos, be kita k, sužinome, kas ir kada Šlažų tiltui suteikė Prezidento K. Griniaus vardą – tai padarė Klaipėdos krašto direktorija 1926 m. rugsėjo 13 d. Toliau minėtoje publikacijoje rašoma: „Pievų nusausinimo darbų atlikimą ir Šlažos tilto pastatymą tik dabar teisingai teįvertino ir nenuginčijamai pareiškė, kad tai nuopelnas buvusios Borcherto Direktorijos.

Dar visiems žinoma, kad šių darbų vedimą vokietininkai rinkimų laikais pavartojo agitacijai prieš buvusią Direktoriją ir kartu prieš lietuvius. Jie tuomet sakė, kad tai bereikalingas lėšų eikvojimas ir netinkamas darbo atlikimas. Žinoma tik dėl to, kad nužeminti garbę tiems žmonėms, kuriems jį prigulėjo už šių darbų atlikimą“.

Nušviesdamas K. Griniaus sutiktuves uostamiestyje, „Klaipėdos garsas“ rašė, kad „Prezidentas  savo paprastumu darė prie visų labai gerą įspūdį. Dėvi jis paprastą minkštą juodą kepurę. Ir visas jo apsiėjimas labai meilingas“. Kitoje to paties numerio publikacijoje („Valstybės Prezidento dovana“) pranešama, jog K. Grinius labdaros tikslams krašto direktorijai perdavė 1000 litų, iš kurių  krašto prezidentas 400 litų paskirs Klaipėdos miestui, o likusius pinigus lygiomis dalimis perduos Klaipėdos, Šilutės ir Pagėgių apskritims vargšams šelpti.

Klaipėdoje leisti vokiečių laikraščiai „Morgenstimme“ („Ryto metas“) „Memeler Dampfboot“ („Klaipėdos garlaivis“) plačiai aprašė Prezidento K. Griniaus vizitą. Pirmasis net įdėjo pasveikinimą lietuvių kalba, tačiau apie Prezidento atvykimą visiškai nutylėjo Šilutėje leistas vokiečių laikraštis „Memellandische Rundscchau“ („Klaipėdos krašto apžvalga“).

Vienais duomenimis (Vikipedija, laisvoji enciklopedija) prezidento K. Griniaus tilto statyba kainavo 616 000 litų. Istorikas Darius Barasa nurodo, kad bendra tilto statybos sąmata siekė 650 000 litų. Leidinys „Įdomiausi technikos paminklai“ nurodo, kad viršutinėje tilto dalyje buvo pritvirtinta marmurinė lenta su lietuvišku ir vokišku tilto pavadinimu.

Prezidento K. Griniaus  tiltas yra įtrauktas į Lietuvos technikos paminklų sąrašą. Per Antrąjį pasaulinį karą tiltas nenukentėjo. Tačiau minėtą marmurinę lentą kažkas sunaikino, tikriausiai – pokario metais.

1990 m. lapkričio 23 d. Šilutės sąjūdiečių iniciatyva buvo pritvirtinta nauja informacinė lenta su užrašu, nurodančiu, kad tai yra Prezidento K. Griniaus tiltas. Ta proga ant tilto įvyko didelės iškilmės: pasipuošę tautiniais drabužiais, su dainomis ir vėliavomis atėjo Rusnės bei Šilutės kultūros namų saviveiklininkai, susirinko būrys kitų žmonių. Atvyko rajono Tarybos ir Valdybos nariai, Šilutės ir Rusnės merai. Į susirinkusius kreipėsi Šilutės rajono valdytojas Vladas Sturys. Informacinę lentą atidengė kovų už Klaipėdos krašto prijungimą prie Lietuvos dalyvis šilutiškis Jurgis Plonaitis ir Vilniaus  miesto Tarybos narys, šilutiškių kraštietis Alfonsas Brazas. („Pamarys“ 1990 m. Nr. 111). Deja, ta lenta ilgai nekabojo. Vagys ją nulupo. Matyt, todėl, kad buvo metalinė…

___________

1926 m. gruodžio 17 d. Lietuva ruošėsi paminėti K. Griniaus 60 metų sukaktį. Tačiau tą dieną, per prezidento gimtadienį,  įvyko karinis perversmas ir K. Grinius buvo nušalintas nuo valdžios. Nuo apsilankymo Klaipėdos krašte buvo praėję vos trys su puse mėnesio.

Lietuvos Respublikos Seimas 2016 metus paskelbė Prezidento Kazio Griniaus metais. Šiais metais  sukanka 150 metų nuo jo gimimo. Ta proga tiltą papuošė naujas užrašas, informuojantis, kad tai yra Prezidento Kazio Griniaus tiltas.

Prezidentas  K. Grinius mirė 1950 m. birželio 4 d. Čikagoje. Pagal profesiją buvo gydytojas. Politikoje vadovavosi demokratijos principais.