Kas apkartina mero dienas?

Trečiadienį po pietų sutartas susitikimas su Šilutės rajono meru Vytautu Laurinaičiu vyko išsyk po sunkios diskusijos su Kultūros paveldo departamento direktore Diana Varnaite. Jeigu kalbomis ir pažadais būtų tvarkytos Švėkšnos ir Žemaičių Naumiesčio žydų sinagogos, jos dabar atrodytų puikiai. Tačiau pažadai – ne pinigai, kurių, panašu, norima pasisemti iš rajono biudžeto. Meras mano kitaip. Nuo to Vytautas LAURINAITIS ir pradėjo pokalbį su „Pamario“ žurnaliste.

Gretos Ulevičiūtės nuotr

– Švėkšnos žydų sinagogą buvome įtraukę į privatizuojamų objektų sąrašą. Gal po mėnesio sinagoga būtų parduota, tačiau Kultūros ministerija tą daryti uždraudė. Kartu su Kultūros paveldo departamentu parengėme tvarkybos projektą, mokėdami už tai po pusę sumos. Keitėsi valdžia. Pinigų darbams neskirta. Mūsų pozicija – tvirta: jeigu ministerija nori sinagogą išsaugoti ir renovuoti, tegul taip ir daro. Savivaldybė turi kuo rūpintis: reikia tvarkyti mokyklas, bibliotekas, kitus savivaldybės pastatus. Atvyko ne tie asmenys, kuriuos kvietėme, ne ministrė, ne viceministras, bet mes gerbiame visus svečius. Jų siūlymas finansuoti dalimis po 100 tūkstančių eurų, prie to Savivaldybei kiekvieną kartą pridedant po 30 tūkstančių eurų, mums netinka. Už 50 tūkstančių eurų mes įrengiame dvi gražias grupes vaikų darželyje, kuo vaikai, jų tėvai ir darbuotojai džiaugiasi kiekvieną dieną. Lyg ir sutinka skirti 150 tūkstančių eurų Švėkšnos sinagogos stogo remontui, o 2019 metais skirtų visą būtiną sumą pastatui renovuoti. Jeigu taip bus, mums tinka. Laukiame atsakymo.
– Amžinojo poilsio atgulė Savivaldybės tarybos narys Algimantas Čeponis, Anapilin iškeliavę ankstesnių kadencijų Tarybos nariai Algis Bulsis, Izidorius Vaičiulis, Irena Čižauskienė…
– Liūdna. Algimantas neseniai buvo užėjęs, kalbėjomės, sakė, kad vyksta operuotis. Net pajuokavau, kad būtų atsargus, neprarastų budrumo, nors ir Kaune… Sakė, viskas bus gerai. Operacija išties pavyko, po jos Algimantas skambino draugams, juokais prašė ruošti vaišių stalą, greitai grįšiąs, tačiau… antradienio vakare sulaukiau liūdnos žinios, kad netekome Algimanto.
– Nuotaikos netaiso ir vaizdas pro langą – jau trečią parą lyja be sustojimo. Ar kitąmet beturėsime duonos, kiek už ją mokėsime?
– Dalis derliaus buvo nuimta. Tik kokios kokybės tie grūdai? Manau, brangs duona ir visa kita, kas gaminama iš grūdų. Gamta kirto iš peties. Kas galėjo to tikėtis. Neturėsime žiemkenčių, jau spalis, vis tebelyja, žemdirbiai nebepasės jų. Rajone paskelbėme ekstremaliąją situaciją, anksčiau tai derėjo padaryti visoje Lietuvoje. Juk ūkininkai turi įsipareigojimų bankams, įvairių prekių pardavėjams, tiekėjams, Nacionalinei mokėjimų agentūrai ir kitiems. Grūdų augintojams – sunkus metas. Ir ne tik jiems. Visi turi finansinių įsipareigojimų, visi patyrė nuostolių. Tai neabejotinai turės įtakos ir šių, ir kitų metų pajamoms iš žemės ūkio.
– Lietuvos automobilių kelių direkcijos vadovas Egidijus Skrodenis atsistatydina. Neseniai buvo atvykęs į Šilutę, pristatė kelių tvarkymo programą. Ar šis atsistatydinimas jums buvo netikėtas?
– Šį tą žinojau. Tačiau tai, kad Egidijus Skrodenis atsakingai dirbo savo darbą ir apsisprendė palikti pareigas, – daug pasako. Gal kitas vadovas tokiu atveju būtų nė nevažiavęs į Šilutę, kažkaip išsisukęs. Tačiau Egidijus Skrodenis atvykti buvo pažadėjęs jau vasarą. Tą ir padarė. Buvau su juo susitikęs Vilniuje prieš dvi savaites. Patikino, kad tai, apie ką kalbėjomės Savivaldybėje, kas sutarta, turėtų būti padaryta – įtraukta į tvarkytinų kelių sąrašą ir asfaltavimo darbai kelyje Žemaičių Naumiesčio kryptimi, kelio atkarpą nuo Juknaičių iki Usėnų jau asfaltuoja, nedaug beliko. Kelių tvarkymo programa iki lapkričio turi būti pateikta Vyriausybei, o patvirtintą ir naujas vadovas turės vykdyti.
Jau parengti techniniai projektai ir statybos leidimai tvarkyti kelią Žemaičių Naumiesčio, Saugų link. Sutarta išasfaltuoti žvyrkelį nuo Povilų į Minijos kaimą. Šis direktorius buvo nuoseklus, objektyviai vertino ir Seimo narių prašymus, merui jo kabineto durys buvo atviros ir per pietų pertrauką.
– Visi keturi Savivaldybės vadovai su didele dovana vyko pasveikinti Šilutės policijos komisariato pareigūnų jų profesinės šventės proga. Kokių dovanų įteikta?
– Savivaldybė yra pažadėjusi policijos pareigūnams perduoti du išnuomotus naujus automobilius, vienas buvo perduotas prieš dvejus metus, kitą naują pailgintos formos, paaukštintą, keturiais ratais varomą „VW Golf“ perdavėme šįkart. Apsidžiaugė ir viršininkas Artūras Mikalauskas, ir kiti pareigūnai. Jie dabar turi greitam reagavimui tris automobilius, bet vienas jau labai susidėvėjęs. Būtent vykti į iškvietimus ir atiteks perduotas golfas.
– Valstybės kontrolė paskelbė, kad Europos Sąjungos fondų parama Lietuvoje panaudota netikslingai, pinigai teko pastatams, aplinkai tvarkyti, o ne verslui steigti, darbo vietoms kurti.
Ar sutinkate su tokiomis išvadomis?
– Kiekviename miestelyje ar kaime reikalinga gerinti gyvenimo kokybę. Ir vietos gyventojui tai svarbu, patrauklu žmonėms, kurie nori ten kurtis, gyventi, dirbti. Trūksta jau ne darbo vietų, bet darbininkų. Lietuvoje įsidarbina atvykėliai iš Ukrainos, Baltarusijos. Štai „Žibų“ bendrovės direktorius Steponas Kazlauskas skelbėsi ieškąs nekvalifikuotų darbininkų – nesurado.
Yra išvykusių dirbti į užsienį, yra įsidarbinusių Klaipėdoje, kituose Lietuvos miestuose. Ten gal ir uždarbis didesnis. Gražiai sutvarkyta aplinka, vaikų žaidimo, sporto aikštelės, lauko treniruokliai, baseinas – nebėra prabangos dalykas. Jeigu rūpi šeimos, ypač jaunos šeimos su vaikais, senjorų sveikata ir ramybė, dirbančių žmonių geras poilsis ir sąlygos tam – visur ir visko reikia. Ir Šilutei reikia šiuolaikiškų sporto rūmų, modernaus kultūros ir pramogų centro. Manau, kai įgyvendinsime visus projektus, kuriuos esame parengę, gyventi rajone ir Šilutėje bus dar patogiau ir maloniau. Savivaldybė nestato gamyklų, fabrikų, įmonių. Tačiau ji turi ruošti infrastruktūrą, būtiną verslui: gatves, aikšteles, apšvietimą, parkus ir visa kita, apie ką pasakojau. Esame paruošę žemės sklypų, bendravome su „Investuok Lietuvoje“ įstaigos darbuotojais, tariamės dėl investuotojų, esame atviri jų pasiūlymams, jeigu pageidaus pagalbos, padėsime tiek, kiek ir priklauso Savivaldybei.
Radome bendrą kalbą ir su investuotojais, kurie stato Šilutės autobusų stotį, parką. Estai stato suskystintų dujų kolonėlę su nauja technologija, tieks dujas „Žemaitijos pieno“ bendrovei. Domimės, kuo galėtume padėti. Sakyti, kad iš Europos Sąjungos fondų paramos turi būti kuriamos darbo vietos, lyg ir nebeatitinka šių dienų realybės. Darbo vietas kuria privatus sektorius – verslininkai. Mes turime netrukdyti ir padėti tiek, kiek savivaldai leidžia įstatymai.
– Tačiau bendruomenės susiremontavo didelių patalpų, retai ten besirenka, o iš Savivaldybės prašo pinigų komunaliniams mokesčiams mokėti…
– Savivaldybė džiaugiasi, kad bendruomenės ėmėsi iniciatyvos. Priešingu atveju pastatai galėjo būti privatizuoti ir galbūt riogsotų kaip kažkieno nupirkti, apleisti ir griūvantys fermų pastatai. Yra rajone tokių pavyzdžių. Kas būtų nupirkęs Ramučiuose buvusios dviejų aukštų mūrinės mokyklos pastatą? Nežinau. Gardamo mokykloje taip pat mažėja mokinių, ten beliks tik pradinė mokykla. Buvau nuvykęs, ten planuojame turėti bendruomenės namus. O išlaikymas? Pernai Savivaldybės taryba priėmė sprendimą, kad už elektrą bendruomenės mokėtų pačios, kompensuojame 80 proc. šildymo išlaidų ir sumokame už 12 kubų vandens, komunalines atliekas išveža seniūnija. Pernai tai sudarė 2500 eurų. Tai nėra daug. Parama yra bendruomenėms, kur vyksta gyvenimas, organizuojama įdomių renginių. Jei prireikia, bendruomenės namuose šarvoja mirusį žmogų.
Per bendruomenių asociaciją „Lamatos žemė“ bus finansuojama jau bendruomenių veikla. Domimasi. Tarkim, gal organizuoti senelių priežiūrą ar kažką panašaus. Jeigu bendruomenių nebūtų, jeigu jos būtų pasyvios, Savivaldybė turėtų daugiau rūpesčių.
Kiek metų esate meras?
– Ketvirti metai.
– Neatsibodo?
– Ne.
– Kai tarėmės dėl šio interviu, girdėjau, kad jūsų dienos suskirstytos minutėmis. „Tas gyvenimo tempas yra toks…“ – tokius žodžius pasakėte pokalbio pradžioje, kai kalbėjote apie kolegos Algimanto netektį. Ar nepavargstate, ar visai savęs nesaugote, ar nuo stresų širdis geriau dirba?
– Prieš trejus metus esu pasakęs: jeigu Sigitas Šeputis eis dirbti administracijos direktoriumi, sutinku tapti meru. Viskas priklauso nuo koalicijos, daug – nuo ją sudarančių partijų lyderių. Mes turime koalicijoje kolegų, turinčių tvirtą savo nuomonę. Natūralu. Tačiau mūsų vadovų komanda yra gera. Būna ginčų, nuomonės išsiskiria, ypač dėl projektų. Ketinu susitikti su Seimo Pirmininku, gal ir su Seimo nariu Ramūnu Karbauskiu dėl įvairių biurokratinių reikalavimų, jų keitimo. Pavyzdžiui, sakykite, kuo skiriasi visuomeninės paskirties žemė nuo bendruomeninės paskirties žemės?
– Manau, esmė ta pati, tik pavadinimai skiriasi.
– Norime prie pastato Liepų gatvėje, kur veikė Jaunimo ir suaugusiųjų mokymo centras, įrengti treniruoklių, vaikų žaidimo aikštelę, nutiesti pėsčiųjų takus ir kita, nes erdvė didelė, beveik miesto centre, būtų gera vieta pasportuoti, pailsėti, vaikams pažaisti. Tai vietoj visuomeninės paskirties žemės jie reikalauja pakeisti bendruomeninės paskirties žeme. Dėl to gauname papildomų darbų, stringa projektas.
– Lietuva yra Vilnius ir likusi valstybės dalis. Vilniuje darbo gauna visi, biurokratijos daugėja ne valandomis, bet minutėmis, o kiekvienas biurokratas turi vaizduoti dirbantį, turėti popierių, juos derinti, siųsti, reikalauti atsakymo. Ar ne?
– Taip neturėtų būti. Ko siekiama? Ar kad niekas nevyktų Lietuvoje, kad nieko nedarytume? Ar visi nori, kad Lietuvoje būtų geriau? Dalis žmonių, taip pat ir jauni specialistai, emigruoja ir dėl vešinčio biurokratizmo. Net gerą atlyginimą gavusi jauna moteris išėjo iš darbo. Sakė, pavargusi nuo biurokratizmo valstybės institucijose. Ji išėjo dirbti ten, kur mokės mažesnį atlyginimą, tačiau nebus tokio tampymo, kai ką nors reikia suderinti. Kur benueisi, visur biurokratiniai apribojimai…
Kalbėjausi su kolega Skuodo meru, skambinau Kretingos merui. Nesuvokia, gal tiesiog pinigų nenori skirti, todėl prigalvoja biurokratinių užduočių? Tiek turime parengę projektų, o darbai nejuda – neskiria finansavimo…
– Jeigu du kartus privertė taisyti dokumentus, pataisysite ir dar kelis kartus, kai žemės sklypui pavadinimą surasite, prisikabins prie kitko…
– Kantrybė baigia išsekti… Nekaltinu nei ministro, nei viceministrų. Taisykles, aprašus kuria ir teikia klerkai, o gal nė neskaitę pasirašo ministrai ar dar kas turintis tokią teisę. Savivaldybei reikia vadovautis tomis taisyklėmis, tais aprašais. Būtini politiniai sprendimai lengvinti sąlygas, mažinti biurokratizmo naštą. Pavyzdžiui, Viešųjų pirkimų įstatyme numatyta, kad nuo liepos 1 d. jau ne nuo 150 tūkstančių eurų, bet nuo 10 tūkst. eurų vertės paslaugai pirkti būtinas viešas konkursas. Tačiau kai įvyksta avarija, staigiai reikia tvarkytis, iš kur rasti laiko konkursui paskelbti, pasiūlymams įvertinti ir pasirinkti nugalėtoją, kai konkursas gali būti ir apskųstas, dar vyktų teismai… Viešasis pirkimas trunka mažiausiai pusantro mėnesio. Sutinku, kad tokios priemonės nukreiptos kovai su korupcija. Tačiau pasigendu proto balso.
– Ar planuojate dalyvauti tiesioginiuose Šilutės rajono mero rinkimuose? Juk artėja Vietos savivaldos diena, gera proga pateikti ir tokį klausimą.
– Kandidatus į mero postą paprastai siūlo partijos Šilutės skyrius. Todėl atsakysiu diplomatiškai: jeigu partiečiai pasiūlys, dalyvausiu rinkimuose. Prieš dvejus metus pasitikėjimą parodė ir rinkėjai. Be to, labai svarbu ir tai, kiek pavyks nuveikti iki rinkimų, kiek padarysime konkrečių darbų, nes žmonėms nereikia kalbų, pažadų, jie vertina atliktus darbus. Saugose buvome nuvykę, ten šiemet atidarėme vaikų ikimokyklinio ugdymo grupę. Sakiau, kad nėra svarbu už tai padėkoti, svarbu, kad tai, ką pažadėjome 2014 metais, darome. Per trejus metus visos mokyklos pajuto, kad mūsų įsipareigojimas rūpintis švietimo įstaigomis yra vykdomas.
Neliko rajone mokyklos, kitos švietimo įstaigos, kurioje nebūtų vykę vidaus remonto darbai. Ir tai darysime nuolat. Bet kokio amžiaus vaikas, mokinys turi būti mokomas, ugdomas gražioje aplinkoje. Neužauginsi gero žmogaus, jeigu jam neskirsi dėmesio.
– Tai nuskambėjo tarsi savotiškas sveikinimas Mokytojų dienos proga. Ar nepasiilgstate darbo mokykloje?
– Su mokytojais bendrauju dažnai, daug, domiuosi ir žinau mokyklų gyvenimą. Nuolat sakau, kad esu mokytojas. Ir juo jaučiuosi, kai nueinu į bet kurią mokyklą. Mokytojas. Žinote, šio žodžio skambėjimas atsako, kad bendrauti su mokytojais nėra lengva. Su manimi – irgi, nes esu mokytojas. Kaip ir su žurnalistais. Mokytojas tegauna menką atlyginimą. Užuot susitelkęs į vaikų mokymą, jis turi galvoti, iš ko nusipirks būtiną daiktą, ar užteks pinigų iki atlyginimo… Jeigu klasė suremontuota, stalai ir suolai nauji, mokymo priemonių netrūksta, kaip prie to tiktų nepriteklių nejaučiančio mokytojo ramybė, gerumas vaikui, šypsena. Jau ką ir kalbėti, kai Vilniuje atsirado tokie kvalifikacijos vertintojai, kad mūsų pedagogai važiuoja kelis kartus ir vis negauna teigiamo įvertinimo, o trys vaikų lopšeliai–darželiai ilgai neturi direktorių. Ir į gimnazijos direktorius, ir į vaikų darželio vadovus, pasirodo, kvalifikacijos reikalavimai yra vienodi. Sugrįžtu prie to, ką aptarėme: baisi biurokratų savivalė. To negalėtų būti…
Kalbėjosi
Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Į Graikiją – pasaulio kultūros lopšį

Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai. Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų…

„Visada jauni“ – su Vydūno žodžiu…

„Didžiausias rūpestis yra tautą išlaikyti. Kad nėra tokio supratimo, matyti iš tuščio raginimo pasilikti lietuviais, mylėti savo tautą, kalbą, tėvynę. Tautos išlaikyti vien kalbomis negalima“, – šie Vydūno žodžiai nuskambėjo Juknaičių šventėje „Visada jauni“. Šiemet minimas Vydūno gimimo 150–metis. Ar filosofo žodžiai prarado prasmę? Parke prie Juknaičių ežerėlio puslankis suolų – su geltonais, žaliais ir raudonais balionais. Atvykusieji į šventę ir prisėdę ant suolelio, netrukus atrišo baliono raištelį ir visi vienu metu paleido į padangę Lietuvos trispalvės spalvų balionų –

Rusnės estakados statyba pradėta laišku ateities kartoms…

Šiandien, 2018 m. birželio 22 d., 11.00 val. kelio Nr. 206 Šilutė–Rusnė 6,56 kilometre buvo iškilmingai įbetonuota simbolinė Rusnės estakados statybos darbų pradžios kapsulė su laišku ateities kartoms. „Pamarys“ skelbia šio laiško turinį ir jį pasirašiusių garbingų asmenų pavardes. (Istorinių iškilmių akimirkas užfiksavo Petras Skutulas.) LAIŠKAS PAMARIO KRAŠTO ATEITIES KARTOMS Rusnė – vienintelis Lietuvos miestelis, esantis saloje Nemuno deltoje ir viena seniausių gyvenviečių, garsėjanti gamtos grožiu, paukščių įvairove, medine architektūra, senosiomis žvejų tradicijomis ir potvyniais. Didžiausia Lietuvoje Rusnės sala pelnytai

Nepažinta Italija: per Jonines vyrai valgo sraiges, moterys prausiasi šv. Jono eliksyru

  Poilsiautojų iš Lietuvos pamėgtos Italijos didybė atsiskleidžia gerokai kitaip atokiau nuo lankytinų objektų esančiuose šalies miesteliuose. Juose vyrauja paprastumas, kuklumas, minimalizmas ir verda tikras itališkas gyvenimas. Pavyzdžiui, jei šį savaitgalį lankysitės Italijos paslaptimi pramintame Abrucų regione įsikūrusioje L’Akviloje, didelė tikimybė, kad pakliūsite į Joninių, arba La notte di San Giovanni, sūkurį. Kai kur šią šventę italai vis dar švenčia pagal senąsias tradicijas. Tikisi meilės ir sveikatos Nuo seno Italai tiki, kad trumpiausią vasaros naktį galima apsisaugoti nuo ligų, blogų