Kaip kovo 9-ąją Staliną laidojo

Šiek tiek suglumau anądien išgirdęs klausimą: „Gal žinote, kurią dieną laidojo Staliną?“

Stalino laidojimo dienos aš nežinojau. Nebuvau pasidomėjęs, nes ji man nerūpėjo… Žinojau tik jo gimimo datą: gruodžio 21-oji. Tačiau nutariau išsiaiškinti ir „tautų vadu“ sovietmečiu vadinto žiauriojo  diktatoriaus palaidojimo dieną.

Ir štai randu: Josifas Stalinas (tai netikra jo pavardė, o slapyvardis, sukurtas nuo rusiško žodžio сталь – plienas), iš tikrųjų tai Josifas Džiugašvilis (gim. 1879 m. gruodžio 21 d. Gruzijoje) mirė 1953 m. kovo 5 d. Maskvoje. „Didžiuoju Vadu“ laikyto diktatoriaus mirtį medikai konstatavo kovo 5 d. 21.50 val., tačiau tarybinei liaudžiai ši žinia buvo paskelbta tik kitos dienos rytą – 6.00 val. Per radiją apie tai pranešė legendinis ano meto diktorius Jurijus Levitanas.

Laidojo kovo 9 dieną

Kadras iš filmo „Valstybinės laidotuvės“.

Laidojo Staliną 1953 m. kovo 9 d. Pasirodo, laidotuvių išvakarėse pačiame Maskvos centre įvyko siaubinga katastrofa, apie kurią iki Perestroikos laikų viešai niekas nekalbėjo.
Kovo 6 dieną velionis buvo pašarvotas Sąjungų rūmų Kolonų salėje, kad visi norintieji su juo atsisveikinti galėtų praeiti pro karstą. Buvo pranešta, kad laidoti Staliną planuojama kovo 9-osios rytą.

Skelbiama, kad pamatyti mirusįjį panoro keliasdešimt tūkstančių žmonių. Antrą atsisveikinimui skirtą dieną eiliniai piliečiai į Kolonų salę patekti negalėjo – buvo įleidžiamos tik oficialios delegacijos, tad norintiesiems pamatyti J. Stalino kūną kitą dieną vėl teko stovėti įspūdingo ilgio eilėje.

Kovo 8-os dienos (tai buvo sekmadienis) vakare prie Maskvos Sąjungų rūmų plūstelėjo ypač galinga minia panorusiųjų paskutinį kartą pažvelgti į Staliną.

Minioje žmonės sutrypė vieni kitus

Spėjama, kad šį reginį išvysti norėjusiųjų buvę tūkstančių tūkstančiai. Žinoma, Maskvos centre niekaip negalėjo tilpti tokia galybė žmonių. Sostinės valdžia nepasirūpino, kad srautai būtų ribojami miesto centro prieigose, užtat pagrindinės gatvės buvo apsuptos aklinai: šoninius skersgatvius užblokavo kariniai sunkvežimiai, tad minia neturėjo jokių galimybių išsklisti į šalis. Kolonos gale be perstojo telkėsi naujai atvykusieji. Jie prasigrūsdavo į nuo aplinkkelių atkirstas centrines gatves ir taip atsidurdavo tarsi spąstuose.

Kadangi žmonių daugėjo, susidarė didžiulė spūstis. Nemažai į ją patekusiųjų gyvi nebeištrūko: vieniems buvo suknežinta krūtinės ląsta, kiti – sutrypti kojomis…

Prisiminė liudininkai

Ten buvęs jaunas poetas Jevgenijus Jevtušenka vėliau rašė: „Minia virto siaubingu sūkuriu. Suvokiau, kad mane neša tiesiai šviesoforo link. Jis nenumaldomai artėjo. Staiga pamačiau mergaitę, kurią minia spaudė prie stulpo. Jos veidas buvo iškreiptas ir ji klykė. Tačiau raudanti ir dejuojanti minia jos riksmų negirdėjo. Vieną akimirką minia mane nešė link jos. Negirdėjau, tačiau savo kūnu jaučiau, kaip lūžta jos trapūs kaulai. Iš siaubo užsimerkiau, nes jos beprotiškai išsprogusių mėlynų vaikiškų akių vaizdas man buvo nepakeliamas… Ir mane pranešė pro ją. Kai vėl atsimerkiau, mergaitės jau nebemačiau. Minia veikiausiai ją sutrypė. Tuo metu pajutau, kad lipu ant kažko minkšto. Tai buvo žmogaus kūnas“.

BBC rusų tarnybai literatūrologė Jelena Pasternak (g. 1936 m.) pasakojo: „Gera mūsų pažįstama, Irina Glebovna Glinka, svečiavosi pas draugus, gyvenančius name, stovinčiame prie Dmitrovkos ir Stolešnikovo gatvių sankryžos. Netrukus paaiškėjo, kad iš namo neįmanoma išeiti, kadangi vartai į kiemą uždaryti. Ji net kelias dienas buvo ten įkalinta. Pro buto langus ištisą dieną girdėjosi triukšmas, traiškomų žmonių klyksmai. Vėliau, kaip ji sako, iš tos vietos vežė krūvas kaliošų, batų, net žmonių kūnų gabalus…“

Po 8 metų išėmė iš mauzoliejaus

Kovo 9 d. balzamuotas J. Stalino kūnas buvo paguldytas mauzoliejuje šalia Vladimiro Lenino. Tačiau ten jis išgulėjo neilgai. 1961 metais per 22-ąjį Komunistų partijos suvažiavimą viena senyva moteris – viena iš pirmųjų bolševikų, lageriuose praleidusi 17 metų, buvo atvesta į tribūną ir pranešė, kad… sapne jai pasirodė Leninas ir pasakė, kad jam nepatinka tokia kompanija.

Nikita Chruščiovas nurodė J. Stalino kūną paimti iš mauzoliejaus ir palaidoti prie Kremliaus sienos.

Ankstesnė tragedija

Pasirodo, analogiška tragedija Rusijos sostinėje yra įvykusi ir anksčiau – 1896 m. gegužės 18 d. Chodynkos lauke, per paskutiniojo Rusijos caro karūnavimą. Tada ir Nikolajus II, ir jo žmona Aleksandra Fiodorovna sulaukė kaltinimų dėl užuojautos tragedijos aukoms stokos, mat užuot paskelbę šalyje gedulą, net iškilmių nenutraukė. Vis dėlto tos tragedijos nebuvo bandoma nutylėti: imperatoriškoji pora lankė ligoninėse paguldytus sužeistuosius, o visoms žuvusiųjų šeimoms buvo nuspręsta išmokėti po 100 rublių kompensaciją – eiliniams žmonėms tais laikais tai buvo didžiuliai pinigai.

Kiek aukų pareikalavo Chodynkos tragedija, žinoma tiksliai: ten mirė 1389, o sužalojimų patyrė 1301 žmogus.

Komunistų valdžia apie aukas Stalino laidotuvių dienomis paprasčiausiai nuslėpė. Nebuvo jokio tyrimo, neišsiaiškinta net apytiksli žuvusiųjų ir sužeistųjų skaičiaus. Įvairūs šaltiniai teigia, kad tokių galėjo būti nuo šimto iki poros tūkstančių.

Filmas „Valstybinės laidotuvės“

Apie Stalino laidotuvių ceremoniją garsus Ukrainos (tos pačios, kurią šiandien siaubia Rusijos kariuomenė!..)  kino režisierius Sergejus Loznica 2019 m. sukūrė dokumentinį filmą „Valstybinės laidotuvės“.

Šio filmo pagrindą sudaro beveik nematyta archyvinė medžiaga, filmuota Sovietų Sąjungoje 1953-iųjų kovo 5–9 dienomis, kai laidojo Josifą Staliną.

Pats režisierius 2019 metais apie savo filmą kalbėjo: „Šį filmą regiu kaip vizualinę Stalino kulto studiją ir bandymą dekonstruoti ritualą, formavusį kruvino režimo pamatus. Nesuvokiamas dalykas, bet šiandien, praėjus 66 metams po Stalino mirties, tūkstančiai žmonių jo mirties dieną tebelanko kapą, neša gėles, gedi. Tikiu, kad mano, kino režisieriaus, pareiga yra išnaudoti dokumentinio vaizdo įtaigą, kreiptis į savo amžininkus ir siekti tiesos“.

„Tautų tėvo“ nuopelnai

Vienoje filmo anotacijoje rašyta apie situaciją mirus Stalinui: „Atrodytų pasaulis trumpam nustojo suktis ir sustingo. Milijonų žmonių akyse tvenkėsi ašaros, o pavargusiuose jų veiduose tvyrojo liūdesys.

Niekas tada nežinojo statistikos kraupumo, tik jautė plieninę „tėvo“ ranką ant savo pečių…

Didžiojo tautos „genijaus“ įsakymu 27 milijonai žmonių buvo nužudyti, kankinami lageriuose, kariami, palikti pūti kalėjimuose, mirė badu už ne vietoj ir ne laiku pasakytą žodį. „Tautų tėvas“ niekada viešai nerodė savo tikrojo veido…

Genealus psichopatas sugebėjo sukurti krauju pažymėtą įvairiasluoksnę armiją, fanatiškai jam paklūstančią, net po jo mirties… Milijoninė minia, lipdama vieni kitiems per galvas, traiškydama silpnuosius, palikdama juos mirti užplūdo gatves, trokšdama nors akies krašteliu pamatyti savo „skaistųjį švyturį… Tris ilgas paras trukęs, puikiai surežisuotas stalinistinės imperijos siaubo reginys, tapo visuotine absurdo meditacija apie kurią būtina papasakoti“.

Iš elektroninės žiniasklaidos parinko Petras Skutulas

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Nuvilnijo 18-oji Pagėgių literatūrinio pavasario šventė

Iškeliaujant kalendoriniam pavasariui, 2022 m. gegužės 25 d., Vydūno viešoji biblioteka kvietė į 18-ąją Pagėgių literatūrinio pavasario šventę „Atidengsiu Tau žodį it širdį…“. Paliesti meno Sveikindama gausiai Vydūno viešojoje bibliotekoje susirinkusius svečius bibliotekos direktorė Milda Jašinskaitė-Jasevičienė kalbėjo, jog „tiems, kurie į save neįsileidžia poezijos, muzikos, meno patirčių, labai sunku nusakyti, ką reiškia būti paliestam meno, būti įkvėptam, kaip kažkokia nematoma jėga užpildo sielą iki pat kraštų ir po to būna taip lengva matyti tik grožį… aplink save skleisti tik gėrį…

Pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas

Šilutės šventė šiemet prasidėjo gražiu veiksmu – miesto širdyje pasodintas Mažosios Lietuvos rožynas. Naujajame gėlyne prie Šilutės kultūros ir pramogų centro (Lietuvininkų g. 6) vasarą galėsime gėrėtis žalia, balta, raudona spalvomis   (Mažosios Lietuvos istorinės vėliavos spalvos).  Akcijos dalyviai atstovavo skirtingiems laiko tarpams: praeičiai, dabarčiai ir ateičiai. Visi kartu, nuotaikingai,  dalyvaujant Savivaldybės administracijos direktoriui, direktoriaus pavaduotojai, miesto mokyklų atstovams, Šilutės kultūros ir pramogų centro ir Šilutės kamerinio dramos teatro vadovėms, Šilutės seniūnui, istorinėms asmenybėms – lietuvininkei ir  dvarininkui Hugo Šojui – 

Kodėl verta naudoti ketaus keptuves maisto gamybai?

Ketus kaip gamybos medžiaga turi daug privalumų. Pavyzdžiui, ilgas tarnavimo laikas, atsparumas deformacijai ir korozijai, taip pat šiluminė talpa. Vienintelis ketaus indų trūkumas gali būti didelis svoris. Tačiau ketaus virtuvės reikmenys turi daugybę privalumų, paaiškinančių šio tipo virtuvės reikmenų populiarumą tarp šiuolaikinių namų šeimininkių, daugiau informacijos ir platų pasirinkimą rasite pardavėjo puslapyje. Ketaus keptuvę verta naudoti maisto gamybai dėl kelių priežasčių: Pirmoji priežastis – ketaus keptuvė itin patikima. Ji tikrai patvari, savo savininkams tarnauja ne tik metus, bet ir dešimtmečius.

Saulės poveikis plaukams. Patarimai, kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo

Kone kiekvienas žino, kad vasarą būtina pasirūpinti odos apsauga nuo saulės. Tačiau kur kas rečiau susirūpinama savo plaukais. Jų priežiūra vasarą yra ypatingai svarbi, todėl šiandien žeriame patarimus kaip juos apsaugoti nuo išsausėjimo ir kitų bėdų. Saugus dažymas Saulė – tai laimės šaltinis. Jos dėka žmogaus organizme gaminasi vitaminas D, gerėja nuotaika ir bendra savijauta. Nors grožio specialistai gali nepagailėti karčių žodžių saulei dėl jos žalos odai ir plaukams, visgi svarbiausia čia – ne vengti saulės, o išmokti saugiai ja

Taip pat skaitykite