Kaip atsirado Nepriklausomos Lietuvos pinigai

 

 

Praūžus Pirmojo pasaulinio karo, kuris dar vadinamas Didžiuoju karu (1914-1918 m.) audroms, kaip feniksas iš pelenų kilo Lietuvos valstybė. Anot istorikų, pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės mėnesiais ir metais nebuvo nė kalbos apie savų pinigų turėjimą. Iš pradžių jaunai valstybei buvo daug svarbesnių neatidėliotinų reikalų. Bet viskam savas laikas.

Savų pinigų nebuvo

1918 m. vasario 16 d. Lietuvos Tarybai paskelbus nepriklausomybę, šalyje dar šeimininkavo vokiečiai, o krašte cirkuliavo specialiai okupuotiems kraštams leisti ostrubliai.

Lietuvos valstybė savos valiutos iš karto įsivesti negalėjo – iki vėlyvo rudens ji neturėjo net vyriausybės, kuri buvo sudaryta tik lapkričio 11-ąją. Tačiau įkurti Centrinį banką, turintį teisę leisti ir kontroliuoti savus pinigus, Lietuva pajėgė tik po 4 metų.

1918 m. lapkričio 14 d. Valstybės tarybos posėdyje ministras pirmininkas prof. Augustinas Voldemaras kalbėjo: „Valdžia nei sau, nei visuomenei neslepia, kad finansinis jos stovis yra sunkus. Ar gyvenimą pradėjome su skolomis, ar ne, šiandien nė to negalime pasakyti…“

1918 m. gruodžio 30 d. sutartimi Lietuvos pinigų emisijos banku buvo pasirinkta Vokietijos kredito įstaiga – Rytų skolinamoji kasa. Tai buvo nenaudinga Lietuvai sutartis, bet kitos išeities nebuvo.

Nepriklausomos Lietuvos valstybės pradžioje kursavusios ostmarkės iš Petro Skutulo rinkinio. Daugiau šio ir vėlesnio laikotarpio banknotų ir monetų galima pamatyti šiuo metu Šilutės H. Šojaus muziejuje eksponuojamoje parodoje.

Pražūtingieji ostrubliai ir ostmarkės

1915 m. rytiniuose Vokietijos okupuotuose kraštuose – Lietuvoje, Kurše, Baltstogės, Suvalkų ir Gardino srityse – buvo sudaryta karinė administracija. Ši teritorija buvo tiesiogiai pavaldi Rytų kariuomenės vadui (Oberbefehlshaber Ost) ir sutrumpintai vadinama Oberosto kraštu (das Land Ober Ost).

1916 m. šiai teritorijai vokiečių okupacinė vadovybė nutarė išleisti specialią valiutą. Rytų fronto vado Paul von Hindenburg 1916 m. balandžio 17 d. įsakymu 1916 m. birželio 26 d. buvo įkurtas Rytų skolinamosios kasos Kauno skyrius, įpareigotas išleisti į apyvartą naujųjų pinigų 100 mln. rublių sumai. Rugpjūčio 6 d. ostrubliai buvo paskelbti vienintele teisėta valiuta Lietuvoje. Ostrublis buvo prilygintas vokiečių markei santykiu 1:2. Apyvartoje šalia popierinių ženklų kursavo geležinės kapeikos: 1, 2, 3.

Buvo išspausdinti dideli tiražai 1, 3, 10, 25 ir 100 rublių banknotų. Ant šių rublių yra įrašai keturiomis kalbomis: averse – vokiečių, reverse – lietuvių, lenkų ir latvių. Anot leidinio „Pinigų istorija“ autoriaus Stanisovo Sajausko, tai tik patvirtina, kad pinigai buvo skirti užkariautiems kraštams. Okupacinė valdžia nustatė nerealiai aukštą jų keitimo kursą: 1 ostrublis buvo prilygintas 1 sidabriniam Rusijos rubliui.

1917 m. Rytų skolinamoji kasa buvo atskirta nuo Rytų prekybos ir pramonės banko ir reorganizuota į atskirą kredito įstaigą. Perkelta iš Poznanės į Kauną, ji toliau tęsė popierinių pinigų emisiją: iš pradžių ostrublių, o nuo 1918 m. ostmarkių (ostmarkė buvo prilyginta Vokietijos markei santykiu 1:1).
1919 m. vasario 26 d. Lietuvos vyriausybė specialiu įsakymu pakeitė oficialų pinigų pavadinimą: ostmarkė buvo pavadinta auksinu, pfenigas – skatiku.

Milžiniški ostmarkių (auksinų) kiekiai sukėlė neregėtą hiperinfliaciją: pinigų kursas dolerio atžvilgiu labai smuko, o prekių kainos sparčiai kilo. Pavyzdžiui, 1918 m. sausio 2 d. 1 doleris prilygo 5,09 ostmarkės, o 1922 m. lapkričio 1 d. – jau 4550 ostmarkių.
Apytikriai apskaičiuota, jog bendri pinigai ir vokiečių markės kritimas padarė Lietuvai nuostolių už 400 mln. litų arba už 40 mln. dolerių.

Negalima pamiršti ir to, kad Lietuvoje buvusieji auksiniai pinigai atiteko Vokietijai, ir atsiųstus iš JAV dolerius, ir iš Anglijos svarus sterlingų Lietuvos gyventojai buvo priversti keisti į ostus ir Vokietijos markes. Šios aplinkybės vertė būtinai įvesti nacionalinę valiutą.
Įvedus litą, ostrubliai ir ostmarkės turėjo būti iki 1923 m. sausio 1 d. pakeisti į litus, tačiau keitimo terminas buvo pratęstas.

Osto rublių ir popierinių kapeikų vienoje pusėje buvo vokiškas pavadinimas, o kitoje – lietuvių, lenkų ir latvių kalbomis. Ant ostmarkių jų pavadinimas buvo užrašytas trimis kalbomis.

Pinigą norėta pavadinti muštiniu

Priėmus sprendimą įvesti nacionalinę valiutą, pereita prie svarstymų, kaip ją vadinti. 1919 m. pirmieji nacionalinės valiutos šaukliai planavo ją pavadinti muštiniu. Dar siūlyta vadinti pinigus ruginiais, kiti siūlė kirstuku, lietu, vytimi, o viena to meto politikos elito dama siūlė lyrišką pavadinimą – lyra.

Muštinio variantą siūlė ir vyriausybės atstovai. Tas žodis tuomet reprezentavo tautinės valstybės vertybes. Istoriko N. Černiausko teigimu, Lietuvoje muštiniu vadintas XVIII a. piniginis vienetas. Būtent muštinis labiausiai tiko tautininkų interesams, tautiškumui ir valstybingumui. Pasirinkus jį, būtų pabrėžiama Lietuvos valstybingumo tąsa. Antai Motiejus Valančius savo raštuose mini pinigą muštinį, o „kožnas muštinis, – anot jo, – nešė 35 berlinkas“.

Nugalėjo litas

Po ilgų diskusijų Seime liko du pagrindiniai konkurentai: litas ir muštinis. Nors šiandien lito pavadinimas skamba kaip Lietuvos vizitinė kortelė, jo krikštytojams taip neatrodė. Taip atsitiko ne dėl tautinių, patriotinių, o veikiausiai dėl tarptautinių interesų. Pinigo pavadinimo skambesys buvo suvoktas kaip suprantamesnis užsieniečiams, kuriems būtų sunku ištarti muštinio pavadinimą.

Tiesa, pats žodis „litas“ tuomet neskambėjo labai lietuviškai. Jis Seimo nariams priminė trumpinį iš vokiečių ar jidiš kalbos (pvz., jidiš kalboje Lietuva yra „Lita“). „Tuo metu atrodė, jog tai – visiškai nesavas, kompromisinis variantas. Nugalėjo ekonominiai ir pragmatiniai argumentai. Tautiniai liko pralaimėjusio muštinio pusėje“, – teigia istorikas N. Černiauskas.

Greičiausiai litą įkvėpė prieš keletą metų Latvijoje įvestas „latas“. Tuo metu buvo kuriamos daugelio Europos valstybių nacionalinės valiutos. Litas – tai modernios valstybės ženklas, pabrėžiantis Lietuvos dalyvavimą tarptautiniuose procesuose. Pirmasis litas niekuomet nebuvo laikomas lietuviškumo, tautiškumo šerdimi.

1922 m. rugpjūčio 9 d. Steigiamasis seimas priėmė piniginio vieneto įstatymą, paskelbusį auksu paremtos lito valiutos įvedimą. Vyriausybė suteikė bankui 20–čiai metų banknotų leidimo koncesiją ir pervedė pradiniam banknotų padengimui 2 mln. aukso rublių, gautų iš Sovietų Rusijos pagal 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartį.

1922 m. spalio 1 d. buvo įvestas naujas piniginis vienetas – litas. Jis buvo lygus 0,150462 g gryno aukso (t. y. litas buvo prilygintas JAV doleriui santykiu 10:1).

Laikinieji pinigai

Iki pasirodant nuolatiniams banknotams, užsakytiems A. Hasės spaustuvėje, Prahoje, buvo nutarta skubiai išleisti laikinuosius pinigus. Rugpjūčio 30 d. prasidėjo finansų ministro V. Petrulio ir Oto Elsnerio spaustuvės direktoriaus F. Lindenau (Fritz von Lindenau) derybos dėl skubaus laikinųjų banknotų spausdinimo. Kitą dieną sutartis buvo pasirašyta. Pirmoji laikinųjų banknotų partija turėjo pasiekti Eitkūnus (dabar Černyševskoje, Kaliningrado sr.) iki rugsėjo 27 d., antroji – iki rugsėjo 30 d.
Oto Elsnerio spaustuvė Berlyne, spausdinusi Vokietijos ir Estijos markes, turėjo banknotų piešinių, pagrindo raštų bei kitų detalių atsargą. Taigi reikėjo tik pasirinkti norimus piešinius, papildyti juos tekstu ir Vyčiu. Klišės buvo pagamintos per tris dienas. Rugsėjo 20 d. laikinieji banknotai jau buvo atgabenti į Kauną. Skubus užsakymas lėmė mažą banknotų formatą ir piešinių paprastumą.

Keisti pinigų nesiskubino

1922-ųjų spalio 2 d., auksinais vadintas ostmarkes pradėta keisti į litus, už 175 ostmarkes mokėta po vieną litą. Deja, niekas Lietuvoje neskubėjo nešti vokiškų pinigų ir mainyti juos į lietuvišką valiutą. Iš pradžių atsargūs lietuviai savais pinigais nepasitikėjo. Baigiantis nustatytam trijų mėnesių keitimo terminui paaiškėjo, kad laikiusieji ostmarkes kojinėse, smarkiai pralošė: nuvertėjant Vokietijos markei, metų pabaigoje už litą jau teko mokėti net 850 ostmarkių.

Norėdamas padidinti pasitikėjimą naująja valiuta Lietuvos bankas priėmė nutarimą neišleisti į apyvartą nė vieno lito, 100 proc. nepadengto aukso ar užsienio valiutos atsargomis. Šio nutarimo buvo griežtai laikomasi.

Įdomumo dėlei galime pateikti skaitytojams rastos informacijos apie 1930 m. Lietuvoje egzistavusius atlyginimus ir kainas. Šiaip taip sudurti galą su galu vienam žmogui buvo galima už 90 litų per mėnesį, o tai buvo gerokai mažiau, negu uždirbdavo kiemsargis ar valytojas, kurių pagrindinė alga sudarė 150 litų. Ketvirtosios kategorijos tarnautojai – raštininkai, policininkai, sodininkai, elektrikai per mėnesį uždirbdavo po 180 litų. Vidurinių ir aukštesniųjų mokyklų mokytojai, kurių mėnesio alga siekė 380 litų, buvo priskiriami dešimtajai kategorijai drauge su apskričių policijos vadais, smulkesnių muitinių viršininkais, revizoriais ar buhalteriais.

Centneris bulvių Kaune kainavo 6 litus, o mažuose miesteliuose tiek nusipirkti užteko ir dviejų litų. Darbinis arklys ar melžiama karvė kainavo nuo 250 iki 550 litų, kiaulė – nuo 55 iki 65 litų. Didžiuosiuose miestuose už vištą turguje prašydavo 5-6 litų, o provincijos miesteliuose 3-4 Lt.  Už pusantro ar tris litus buvo galima įsigyti dešimt kiaušinių, už 25-40 centų – litrą pieno, už 1–2,5 lito – litrą grietinės. Balto varškės sūrio kilogramo kaina niekur neviršijo 2 litų, kilogramas fermentinio sūrio kainavo 4-6 litus, kaip ir kilogramas miestiečių ypač vertintų rūkytų kaimiškų lašinių.

Pora gerų vyriškų batų kainavo 25–20 litų, o padorus vyriškas kostiumas – tik 80 litų.

Parengė Petras Skutulas

Laukite tęsinio

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Rekomenduojami video

Visi naujausi straipsniai

Degalų kainos pakito nežymiai

Praėjusią savaitę vidutinė benzino kaina Lietuvoje didėjo nežymiai – 0,2 proc., o dyzelino kaina 0,6 proc. sumažėjo. Euro zonos valstybėse benzino vidutinės kainos praėjusią savaitę sumažėjo apie 0,1 proc., o dyzelino sumažėjo 0,6 procento. Palyginus su Euro zonos valstybių degalų kainų vidurkiais, Lietuvoje benzino vidutinė kaina yra 16,2 proc. mažesnė, dyzelino – 6,6 proc. mažesnė. Kovo 11-ąją dyzelinas Lietuvoje vidutiniškai kainavo 1,60 Eur/l, vidutinė benzino kaina siekė 1,50 Eur/l. Benzino vidutinės kainos visose lyginamose Baltijos šalyse ir kaimynėse valstybėse didėjo

Ar išsipildys penkiametės Marijos svajonė tapti Lietuvos Respublikos Prezidente?  

Vyriausioji rinkimų komisija (VRK), išklausiusi penkiametės Marijos svajonę, priėmė jos prašymą registruotis dalyvauti 2059 metais vyksiančiuose Respublikos Prezidento rinkimuose.   Prieš metus susigrūmusi su vėžiu, Marija šiuo metu sėkmingai gydosi ir siekia išgyventi. Ji svajoja užaugti ir išpildyti savo svajonę tapti Lietuvos Respublikos Prezidente. Marija tiki, kad pasveikę vaikai, būsimi Lietuvos lyderiai, išgyvenę ir užaugę, atneš daug žadančių permainų mūsų šaliai, kurs naujos kartos valstybę, gins ir tarnaus jai savo širdimi, protu ir atsidavimu. Kovo 14 dieną mergaitė atvyko į

Pasveikino šimtametę šilutiškę Emiliją Baikauskienę

Gyvenimas šilutiškei Emilijai Baikauskienei padovanojo pačią gražiausią dovaną – 100-ąjį gimtadienį. Apsupta gražiausių gėlių žiedų, pačių artimiausių šeimos narių dėmesiu ir globa kovo 13-ąją E. Baikauskienė minėjo šią ypatingą progą! Nuoširdžiausius sveikinimus jubiliatei gimimo dieną atvežė ir Šilutės rajono savivaldybės vicemerė Daiva Žebelienė, Socialinės paramos skyriaus vedėja Audronė Barauskienė, Šilutės seniūnas Raimondas Steponkus ir socialinio darbo organizatorė Oksana Kalitina. Komunikacijos skyrius

Lietuvos bankas: gynybos stiprinimui – mokesčių pajamos ir skolintos lėšos

Didesnes Lietuvos valstybės gynybos išlaidas galima finansuoti gautomis papildomomis pajamomis atsisakius ar sumažinus galiojančias mokesčių lengvatas, peržiūrėjus turto apmokestinimą ir papildomai skolinantis. Tokią išvadą padarė Lietuvos bankas, kuris, reaguodamas į būtinybę didinti gynybos finansavimą, remdamasis savo ekspertine kompetencija ekonomikos ir finansų srityse, išanalizavo galimus lėšų šaltinius valstybės saugumui didinti ir artimiausiu metu analizę bei išvadas pateiks Finansų ministerijai. „Šalies gynybos finansavimas turėtų būti užtikrinamas mišriu modeliu – finansuojamas iš dviejų šaltinių. Nuolatinio palaikomojo pobūdžio gynybos poreikiai turėtų būti finansuojami papildomomis

Taip pat skaitykite