Kaip atsirado Nepriklausomos Lietuvos pinigai. II dalis

Nepriklausomos Lietuvos bankui buvo suteikta išimtinė teisė leisti banknotus, reguliuoti pinigų apyvartą, užtikrinti patvarią pinigų sistemą. Lito vertės stabilumą užtikrino aukso ir užsienio valiutų atsargos, vertybiniai popieriai. Nacionalinės valiutos santykis su doleriu (10:1) nustatytas pagal lito aukso turinį. Griežta Lietuvos banko pinigų politika padėjo išlaikyti stabilų lito kursą net ekonominių krizių metais. Litu pradėta pasitikėti, jis tapo viena tvirčiausių valiutų pasaulyje, iki pat 1940 m. išlaikė pradinį aukso paritetą.

Banknotai be apsaugos

Vasario 15 d. „Pamaryje“ spausdintoje pirmojoje šio straipsnio dalyje buvo rašyta, kad laikinieji Lietuvos Respublikos popieriniai centai ir litai buvo gana paprasto piešinio, be jokių apsaugos ženklų. Nors laikinieji banknotai apyvartoje išbuvo trumpą laiką, tačiau spėta juos pradėti klastoti. Žinomi net keturių nominalų – 20 ir 50 centų bei 1 ir 5 litų – banknotų falsifikatai. Ypač gausiai buvo padirbinėjami penkličiai su serijos raidėmis B ir D. Ir ši priežastis spartino laikinųjų banknotų išėmimą iš apyvartos.

Ant nuolatinių litų banknotų užrašyta data: 1922 m. lapkričio 16 d.

Nuolatiniai Lietuvos banko banknotai buvo išspausdinti 1922 m. lapkričio 16 d. Andreso Hasės spaustuvėje, Prahoje. Šia data paženklintą emisiją sudarė 1, 2, 5, 10, 20, 50 nominalo centai ir 1, 2, 5, 10, 50, 100 nominalo litai. Šių pinigų išvaizdą kūrė dailininkas Adomas Varnas. Banknotams naudota Lietuvos tautinė ornamentika, Mažosios architektūros elementai, sėjėjo, verpėjos, sielininkų atvaizdai, LDK kunigaikščių Gedimino ir Vytauto piešiniai, Vilniaus, Klaipėdos, Kauno herbai.

Naujieji pinigai buvo spausdinti ant geresnio popieriaus, tačiau vis dar be vandens ženklų. Tad ir būta ir jų padirbinėjimo.

Banknotų apsauga

Mūsų cituojamas Stanislovas Sajauskas, parašęs knygą „Pinigų istorija“, nurodo tokius popierinių pinigų apsaugos būdus: „Vienas pagrindinių garantų yra banknotų gaminimas užsienio bendrovėse, o viena patikimiausių apsaugos priemonių – jų spausdinimas ant specialios sudėties popieriaus, pagaminto trečiose šalyse“.

Pinigai spausdinami ant vandens ženklus turinčio popieriaus, kuriame įlydyta spalvoto šilko siūlelių. Naudojami sudėtingi piešiniai ir ornamentai, specialūs dažai, matomi tik apšvietus ultravioletine šviesa, paslėpti įvairūs ženklai.

Viena iš pagrindinių ano meto pinigų apsaugos priemonė – išspausdinus užsakytą kiekį banknotų, jų klišės (tai metalinė, medinė, linoleumo ar kitokios medžiagos iškiliosios spaudos forma iliustracijoms spausdinti – autoriaus past.) būdavo sunaikinamos dalyvaujant užsakovų atstovams.

Tiesa, pastaruoju metu pasaulyje kai kurių valstybių pinigai gaminami iš polimerinių medžiagų. Tebegaminami ir tradiciniai banknotai, pavyzdžiui, eurai, su moderniomis apsauginėmis juostelėmis, hologramomis ir t. t.

1922 m. Lietuvos bankas pradėjo savo veiklą. Respublikos Prezidento aktu pirmuoju nepriklausomos Lietuvos banko valdytoju paskirtas profesorius Vladas Jurgutis, vadovavęs bankui iki 1929 m. Vėliau Lietuvos banko valdytojais buvo Vladas Stašinskas (1930-1939), Juozas Tūbelis (1939), Juozas Paknys (1939-1940).

Antros laidos banknotai

Vis labiau atsigaunant žemės ūkiui, stiprėjant ekonomikai, turtingesni darėsi ir Lietuvos piliečiai. Atsirado stambesnių pinigų poreikis. Praėjus dvejiems metams po lito įvedimo, Lietuvos bankas nutarė išleisti 500 ir 1000 litų banknotus. Jiems sukurti buvo paskelbtas konkursas. Lietuvos banko generalinė taryba geriausiais pripažino dailininkų Viliaus Jomanto (500 litų) ir Adomo Galdiko (1000 litų) projektus. Lietuvos Vyriausybės paskelbtą tarptautinį konkursą spausdinti šiuos banknotus laimėjo Londono bendrovė Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd. Šie nominalai pažymėti 1924 m. gruodžio 11 d. data. Apyvartoje 500 litų banknotai pasirodė 1925 m. rugsėjo 28 d., o 1000 litų – 1926 m. vasario 23 d.

Antrosios litų banknotų laidos 1000 litų (reversas).

Šie banknotai išsiskyrė gera kokybe: atspausti ant specialiai pinigams skirto popieriaus, su vandenženkliais ir spalvotais plaušeliais, raudonais dažais sužymėtomis serijos raidėmis ir numeriais.

Įsitikinusi, kad šių banknotų kokybė yra gera, Vyriausybė nusprendė ir kitus Lietuvos banko banknotus patikėti spausdinti minėtajai Londono bendrovei. Anot S. Sajausko, „toks sprendimas priimtas neatsitiktinai, nes spaustuvei buvo keliami didelis reikalavimai: banknoto pagrindo piešiniai turėjo būti spausdinami plieno plokštėmis, graviruotomis rankiniu būdu. Naujiesiems banknotams numeruoti buvo įvestas specialus slaptas kodas, pagal kurį kasininkas galėjo atskirti, ar banknotas tkiras ar padirbtas. Šios priemonės turėjo dar labiau apsaugoti su auksu susieto lito stabilumą ir užtikrinti jo patikimumą“.

Ant visų prieškario litų banknotų puikavosi užrašas: „Vienas litas turi 0,150462 gramų gryno aukso“.

1927 metais Lietuvos bankas išleido naujus 10 litų, 1928 m. – 50 ir 100 Lt, 1929 m. 5 Lt, 1930 m. – 20 litų banknotus. Ir juose vyrauja lietuviška simbolika, tautiniai motyvai ir ornamentai,  pateikti gana meniškai.

Jubiliejinis 10 Lt banknotas liko neišleistas…

1938 metais, minint Nepriklausomybės 20-metį, planuota išleisti jubiliejinį 10 litų banknotą. Iš Skuodo krašto kilęs dailininkas Adomas Galdikas pinigo averse įkomponavo LR Prezidento Antano Smetonos portretą, Nepriklausomybės Akto faksimilę, Vytį ir Gediminaičių stulpus. Reversą dailininkas papuošė Nepriklausomybės Akto signatarų nuotrauka, virš kurios įkomponuoti Vilniaus, Kauno ir Klaipėdos  herbai.

 

Jubiliejinio 10 litų banknoto yra žinomas tik banknoto pavyzdžio atvaizdas.

Jubiliejiniai 10 litų banknotai apyvartoje turėjo pasirodyti 1938 m. vasario 16 d., tačiau dėl nežinomų priežasčių jie nebuvo išspausdinti, nors Londono bendrovė Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd. Buvo pagaminusi bandomuosius banknotų pavyzdžius ir atsiuntusi juos Lietuvos bankui. Tai buvo paskutinis Nepriklausomos Lietuvos mėginimas išleisti naują lito emisiją. 1940 m. vasarą šalį okupavo sovietai.

Pasitelkus „visažinį“ Google, galima rasti užuominų, kad darbais apkrauta Bradbury, Wilkinson & Co. Ltd. vėlavo pateikti užsakytus banknotus. Kai kas mano, kad bent dalis jubiliejinių lietuviškų banknotų vis dėlto buvo atvežta į Lietuvą ir deponuota Valstybės banke Kaune. Jeigu taip, tai šių banknotų likimas – toks pat, kaip ir stambiųjų nominalų kupiūrų: 1940 m. jie išvežti į Sovietų Sąjungą ir sunaikinti…

Bent jau apyvartoje buvusių jubiliejinių 1938 m. 10 Lt banknotų nėra aptikta, o banknotai su spaudu „Pavyzdys“ laikomi rečiausiais Lietuvos ir vienais vertingiausių pasaulio bonistikoje.

2005 m. vieną tokią retenybę pavyko įsigyti Trakų istorijos muziejui.

Parengė Petras Skutulas

B. d. 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.