Kai kupa kupolės per Kupoles         

Petro Skutulo nuotr.

Nuostabus dabar metas… Saulė pačioje savo kelio viršūnėje, dienos pačios ilgiausios ir šviesiausios. Visa augalija klesti, veši, kupa. Tai vasaros saulėgrąža. Po jos gamta ima krypti į rudenį, tad privalu tą pakilimą atšvęsti, paminėti, kad būsimas derlius būtų gausus, sveikata gera, gyvenimas sėkmingas.

Šiandien žinome keletą šventės pavadinimų: Joninės, Rasos, Kupolės. Pirmenybė teikiama pastarajam pavadinimui, kupėjimas – tai branda, vešėjimas, žydėjimas. Šventė turi įvairių apeigų, susietų su vandeniu, ugnimi, augalais. Rasos šventė reiškė vasaros pradžią, per ją buvo garbinama suklestėjusi augalija. Tai išimtinai tik linksmybės šventė – lietuvis sužaliavusios gamtos prieglobstyje džiaugsmingai sveikina daug žadančią vasarą.

Joninių išvakarėse, dar saulei nenusileidus, merginos eidavo į pievas kupoliauti žolynų, vadinamųjų kupolių. Kupolėmis vadinami įvairūs žolynai: paprastoji jonažolė, vaistinė ramunė, dirvinis kupolis ir pan. Iš jų pindavo vainikus, juos plukdydavo upėje, mesdavo į ugnį, į medį, eidamos miegoti dėdavosi po pagalve. Žoles rinkdavo ir vaistams, ir burtams. Motiejus Pretorijus rašė: „Prieš Jonines samdinius, daugiausia mergas, siunčia į laukus rinkti Jono žolių. Kai prirenka, šeimininkas arba šeimininkė paima tiek žolių, kiek yra žmonių, ir kiša į sieną arba už sijos, tam tikslui, kad pražystų, ir jie stebi žoles; kieno nežydi, apie tą sako, kad jis serga, gal net numirs.“

Rytprūsių gyventojai dar XIX amžiuje Joninių nakties dvyliktą valandą eidavo į kaimynų laukus, kur nuo kiekvieno sklypo nuskindavo po skirtingą gėlę. Tokių gėlių privalėdavo priskinti septynias, jas parsinešti namo, išvirti ir nuovirą duoti savo karvėms išgerti, nuo to padaugėdavę pieno tų kaimynų, nuo kurių sklypų būdavo nuskintos gėlės, sąskaita. Tai magija per atstumą – kaimynų karvių pienas atitenka burtininko karvėms.

Moterys dar dieną prieš Jonines skuba prisirinkti vaistažolių, tikėdamos, kad po birželio 24-osios žolės praranda gydomąsias savybes. Kaimų mergaitės, apsirengusios dailiais, margais rūbais, išeidavo į pievas skinti devyneriopų gėlių, tarp jų būtinai turėdavo būti ramunių bei jonažolių. Susitikusios būrį merginų iš kitų kaimų, sveikindavosi dainomis. Grįžusios į savo kaimą, dainuodamos apvainikuodavo ilgą kartį (kopolį), kurį papuošdavo dar ir margais, plevėsuojančiais kaspinais. Kopolį pastatydavo kaimo gale, netoli rugių laukų, ir per dvi naktis ir vieną dieną mergaitės jį saugodavo, gindavo nuo jaunuolių, kurie stengėsi kopolį pavogti. Laimingai išsaugojusios kopolį, dainuodamos nuimdavo žolynus ir pasidalindavo juos į lygias dalis. Nuimtosios žolės saugojo nuo piktųjų dvasių, raganysčių, o jų nuovirai padėdavo gydyti ligas. Prie kupolių pridėdavo dilgėlių pundelį, kuris turėjo nubaidyti raganas. Be to, šių žolių dėdavo į javus, norėdami juos apsaugoti nuo pelių.

Ištekėjusios lietuvininkės suskindavo devynių žolių puokštes po saulėlydžio, nekalbėdamos parsinešdavo į savo kiemus ir mesdavo per galvą ant namo stogo, kad apsaugotų namus nuo ligų ir kitų nelaimių. Gerai, jeigu gėlių žiedai suguldavo į viršų, blogiau, jei gėlės nukrisdavo kotais į viršų.

1832 metais viename aprašyme apie Prūsų Lietuvoje (Lazdėnuose) švenčiamas Jonines pasakojama, kad „… kiekvieno kaimo jaunos mergaitės būriais traukia į laukus, renka ramunes ir kitas gėles. Prisirinkusios gėlių, susirenka kaimo aikštėje, kur dainuodamos apipina jomis aukštą kartį – kupolę, prie kurios dar priraišioja daug spalvotų kaspinų. Kupoliaudamos mergaitės dainuoja „ginčo“ dainas. Apie karties puošimą kupolėmis dar XVII a. rašė Pretorijus. Jis mini, kad pasėję javus per Jonines lietuviai pririšdavo įvairių žolynų puokštę prie ilgos karties, ją linksmindamiesi iškeldavo ir pritaisydavo prie vartų ar kitoje vietoje, pro kurią rudenį bus vežami javai. Tokia kartis buvo vadinama kupole arba kaupole, o pati šventė – Kupolės švente. Rytprūsiuose šis paprotys buvo išlikęs dar XIX amžiuje. Statydavo ir šakotą kupolę, ant kurios merginos mėtydavo vainikus.

Antrojo pasaulinio karo metais Mažojoje Lietuvoje vietoj Joninių kupolės ir laužo paplito iš Vokietijos atkeliavęs paprotys – „gegužės medžio“ statymas. Prie jo dainuotos vokiškos dainos, žaidimai. Vokietijoje gegužės medis stovėjo iki šv. Jono dienos, kurią jis buvo sudeginamas. Tyrinėtojų teigimu, tai nebūtinai reiškė seno simbolio sunaikinimą, bet buvo dar vienas ritualo elementas, simbolizuojantis saulę, jos šilumą, skirtą gyvūnijai ir augalijai

Tyrinėjant dainas, aiškus Kupolės santykis su augalija, tarsi ji būtų augimo dievybė. Karties – kupolės – puošimas vainikais ir kaspinais rodytų, kad Kupolė – moteriškosios lyties antgamtinė būtybė, Saulės išauginta dukra. Kupoliavimas, vainikų pynimas, karčių, o vėliau kryžių puošimas buvo glaudžiai susijęs su pasėlių derlingumo gerinimu, apsauga nuo stichinių nelaimių.

Taigi, visuotinai tikėta, kad šios šventės išvakarėse surinkti augalai turi magišką galią, gydo įvairias ligas, atneša laimę, išburia ateitį. Tad siūlome prisiminti ir gaivinti Mažojoje Lietuvoje gyvavusius Joninių (Kupolių) papročius su augalais – gal ir jums jie padės prisikviesti laimę.

Etnografė Asta Bartkevičiūtė, Šilutės Hugo Šojaus muziejus

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

„Metų ūkis 2020“. Juškaičiuose – pasaulinio lygio naujovės

Rugsėjui artėjant į pabaigą, jau daug metų tradiciškai Žemaičių Naumiestyje rengiama rajono ūkininkų rudens šventė. Šioje šventėje paskelbiami ir pagerbiami Šilutės r. savivaldybės konkurso „Metų ūkis“ nugalėtojai ir prizininkai. Šiais metais konkurso komisija skelbia: konkurso „Metų ūkis 2020“ nugalėtoju pripažintas Tomo Kazlausko mišrus augalininkystės ir gyvulininkystės ūkis (Mažių k., Juknaičių sen.). Antroji vieta atiteko Žemaičių Naumiestyje augalininkystės ūkį vystančiam Vytautui Kuzmai. Trečiąja vieta dalijasi mėsinius galvijus auginantys Lina ir Mindaugas Balčiauskiai (Juškaičių k., Gardamo sen.) bei Vida ir Algimantas Kliučinskai

Vaistininkams kalbėti uždrausta?!

Rugsėjo 22-osios popietės pora valandų įstrigo ilgam: tai buvo Šilutės vaistinių darbuotojų nesikalbėjimo su žurnalistu arba „nusikalbėjimo“ metas… Kokį stabdį turi įjungti vaistininkas, kad taip nepasielgtų su vaistų pirkti atėjusiu asmeniu? Net atsakyti į klausimą, ką mano apie Seime planuojamą ligoninių valdiškų vaistinių steigimą, privačių vaistinių darbuotojai negali – jiems uždrausta… Matyt, uždrausta „kietai“. Nusistebėjus, kad menka „politika“ atsakyti į klausimą, ar reikėtų ligoninėse steigti valdiškas vaistines, ne vienas tyliai paaiškino, kad atsakęs gali netekti darbo… Vaistinė Gluosnių g., Šilutėje,

Mokyti(s) su parama lengviau

Informacinės visuomenės ir technologijų amžiuje žinių bei įgūdžių, įgytų mokykloje ar universitete, visam gyvenimui nepakanka. Norint prisitaikyti, išlikti konkurencingam besikeičiančiame pasaulyje, reikia nuolat tobulėti. Svarbu kompleksinės žinios – ne tik teorija, bet ir praktika. Semti žinias ir gerinti įgūdžius būtina visiems. Ūkininkams, miškininkams bei regionų gyventojams taip pat, nes žemės ūkio sektoriuje technologijos vystosi taip pat greitai kaip ir visuose kituose. Gera žinia ta, kad žemdirbiams skirtų parodomųjų bandymų rengimo (įrengimo ir vykdymo), seminarų, lauko dienų ir kitokių informavimo renginių

Nauji įpročiai – dėl visų gerovės

Dabartinėmis žiniomis ir atliktais medicinos tyrimais yra patvirtinta, kad pasaulį sudrebinęs koronavirusas plinta žmonių populiacijoje ir jo užsikrėtimo kelias yra oro lašeliniu būdu, todėl neatsakingi žmonių veiksmai ir nepagrįstos abejonės priimtais sprendimais daro didžiulę įtaką jo plitimui ir kelia grėsmę visuomenei. Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro gydytoja epidemiologė Aušra Bartulienė primena prevencines apsisaugojimo priemones ir pasakoja apie tai, kaip tinkamai laikytis visų rekomendacijų ir kodėl itin svarbu būti atsakingais piliečiais.    Kaukės apsaugo nuo užsikrėtimo Medicinos specialistų teigimu, apsauginių kaukių