Močiutė kalbino braškes, trešnes pardavinėjančią merginą ir kraipė galvą: „Toks uogų brangumas. Nematyta, už indelį prašyti daugiau negu tris eurus! Tų uogų ji nepirko, tik stovėjo ir vis stebėjosi. Šalia prekyvietės iš prabangaus automobilio iššokęs vyras, rodos, labai skubėjo. Gi močiutė vis stebėjosi ir stebėjosi…

Nekantrus vyras klausėsi jos kalbos. Žinoma, kad labai brangu, kad senas žmogus iš varganos pensijos tiek mokėti neišgali.
Pagaliau niekieno neraginama ji nuėjo. Vyras paprašė į du maišelius supilti po indelį braškių, greitai sumokėjo ir nuskubėjo… paskui aną močiutę. Kažką tarpusavyje aiškinosi, netrukus vienas braškių maišelis atsidūrė močiutės rankoje. Su kitu maišeliu vyras nuskubėjo prie automobilio ir greitai nuvažiavo. „Yra gerų žmonių…“ – prakalbo tai mačiusi moteris. O močiutė vis tebestovėjo su tuo maišeliu rankoje, gūžčiodama pečiais, kažką murmėdama pati sau.

„Va, apdovanojo geras žmogus, o aš nei vardo paklausiau, nei deramai padėkojau. Tai gėda. Baisi ta senatvė: nei susigaudau, nei suprantu. Sakykit, kas tas vyras?“ – klausė man einant pro šalį, tačiau atsakyti negalėjau, nes to geradario nepažįstu.
Pritariau, kad tai buvo geras žmogus, kad gerų yra labai daug. Pasisukus eiti, ji žingsniavo greta. Dabar jau nesistebėjo kainomis, nekalbėjo ir apie tą gerą žmogų. „Ar pirkote uogų?“ – paklausė, tarsi nenorėdama likti viena. Pradėjome kalbėtis. Kad pas gimines atvažiavusi, kad savo žmogų prieš kelerius metus palaidojo, kad dvi dukros užsienyje, sūnus – Vilniuje. Iš visos šeimos jai šunelis belikęs. Kol buvo gyvas vyras, iš dviejų pensijų gyvenę „kaip ponai“, o vienai – sunkiau. Bet dukros iš užsienio padeda, tik jos… Sakau, o sūnui iš Vilniaus juk arčiau, jis gali dažniau aplankyti, gal taip ir daro? Močiutė tarytum susigūžė ir nutilo.
… Į vestuves sūnus jos nepakvietė, tik atvažiavęs parodė būsimos marčios nuotrauką. Gražuolė kaip iš žurnalo, iš ponų tokia… Močiutė atsiduso. Ji neatrodė susigraudinusi. Tiesiog ramiai pasakojo, kaip po vestuvių kartą paskambinęs sūnus pakvietė atvažiuoti į Vilnių, pamatyti, kaip įsikūrė, kaip gyvena. Nuojauta jai kuždėjusi, kad nereikia taip toli važiuoti, dar kas kelionėje atsitiks. Tačiau sūnus vis skambino ir kvietė. Ar motinos širdis atlaikys?
Gavusi iš kaimynės šviežių kiaušinių, nupirkusi sūrį su kmynais, kurį vaikai labai mėgdavę, dar uogienės įsidėjo ir sėdo į autobusą. Vilniuje pasitiko sūnus, esą marti užsiėmusi. Automobilis, Dieve mano, tokio ji nebuvo regėjusi. Viduje visas baltas kaip gulbė, muzika iš visur sklinda. Sūnus džiaugėsi, kad motina pagaliau ryžosi aplankyti. Jiedu kalbėjosi, juokavo. Tik kelionei artėjant į pabaigą, sūnus labai surimtėjo. Išgirdęs apie lauktuves, paprašė jų marčiai nerodyti. Esą visko turi nusipirkę, visko yra. Gražaus namo kieme marti nelaukė, nepravėrė ir durų, neapkabino ir įėjusios į vidų. Kai ji su sūnumi susėdo prie stalo virtuvėje, aukštakulniais įkaukšėjusi gražuolė tik tepasakė: „Tai atvažiavo…“ Sūnus pašokęs kvietė ją prisėsti, siūlė įpilti arbatos, tačiau marti iškaukšėjo. Tą vakarą jos daugiau nematė.
Anksti rytą atbudusi, kaip visą gyvenimą buvo įpratusi, išėjo į sodelį. Ko tik ten nebuvo: baseinėlis, gėlynai, suoleliai, pavėsinės, kėdės su pagalvėlėmis… Sako, kiti žmonės tokių baldų per gyvenimą namuose neturi, o čia… Vyras, kaip vėliau paaiškėjo, sodininkas kažką dirbo. Vyras prie gėlių… Nematyta – stebėjosi ji. Ilgokai pabuvusi, tylutėliai įėjo į namus. Virtuvės durys buvo praviros. Iš ten girdėjosi piktas marčios balsas ir nuolankus – jos sūnaus.
Ji išgirdo tai, ko tikrai geriau nežinoti. Marti – iš didelių ir turtingų ponų, tai namas ir viskas tame sode, ir automobilis – viskas esą jos, o jis, vargšas kaimietis, čia dar savo „nuskurusius“ gimines kviečiasi…
Kai ji gręžėsi tyliai išslinkti į sodą, pasirodė sūnus. „Ar tu, mama, čia seniai esi?“ – paklausė, sukdamas akis į šoną. „Ne, vaikeli, ką tik atsikėliau, ką tik…“ – ji nuramino sūnų ir paprašė aprodyti kiemą. Kai abu vaikščiojo, ji viskuo stebėjosi, tarsi tai matytų pirmą kartą. Pagyrusi sūnų, kad taip gražiai gyvena, jau ant laiptų į namą tarstelėjo: „Tai va, ir būsiu aplankiusi, gal tu mane palydėk į stotį, važiuosiu, nes kaimynė, žinai, šunelio nepašers, užmirš, ji tokia yra, vis skuba ir skuba…“ Sūnus nebandė jos atkalbinėti: pavešiąs į autobusų stotį.
Pakeliui jiedu tylėjo. Autobusų stotyje sūnus tepasakė: „Matai, mama, gerai gyvenu, visko turiu. Man gerai“.
„Tai ir gerai, vaikeli. Žinai, mes gyvenome kitaip. Tai nors tu būsi prie ponų“, – apkabino senoji sūnų, kuris taip ir nepažvelgė motinai į akis.
Ji pasakojo neįprastai ramiai: nei jaudulio, nei ašaros.

Stasė SKUTULIENĖ