Ką liudys akmuo Žalgirio gatvėje?

Trečiadienį Šilutės r. savivaldybės vadovai susitiko su Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šilutės filialo valdybos atstovais, atvykusiais aptarti Žalgirio gatvėje buvusio paminklo sovietų kariams, dabar – tik didžiulio akmens, likimo. Švėkšna, Žemaičių Naumiestis pasirūpino įamžinti tremtinių atminimą, Šilutėje tokio ženklo nėra.

Pokalbį pradėjęs meras Vytautas Laurinaitis sakė, kad akmuo Žalgirio gatvėje, kur iš Šilutės miesto važiuojama į Pagrynius, netoli tilto per Šyšą, tebestovi, seniūnija sutvarkė aplinką, tad reikia idėjos, kam galėtų būti skirtas perdarytas atminimo ženklas, koks užrašas ir ką ant jo turėtų skelbti. Aktyvūs diskusijoje buvo mero pavaduotojas Sigitas Šeputis, Savivaldybės administracijos direktorius Virgilijus Pozingis, Savivaldybės tarybos narys, Šilutės pirmosios gimnazijos istorijos mokytojas Algirdas Gečas, Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė, kiti specialistai.
Politiniams kaliniams ir tremtiniams atstovavo Šilutės filialo vadovė Regina Tamošauskienė, jos pavaduotojas Antanas Mitkus ir valdybos narė Ona Kuskienė.

Savivaldybėje diskutuota, kokiu paminklu galėtų tapti šis Šilutėje stovintis akmuo.

Antrus metus filialui vadovaujanti R. Tamošauskienė pakeitė dešimtmetį rajono politinių kalinių ir tremtinių sąjungos veikla besirūpinusį Antaną Balvočių. Anot A. Mitkaus, yra buvę net 1500 narių, vėliau skaičiuota 500, o dabar gal bus likę 350. Šie žmonės – aktyvūs, veiklūs, ištvėrę tremtis, lagerius, kalėjimus. Jiems, akivaizdu, labai rūpi Šilutės ir rajono reikalai, nuo okupacinių režimų nukentėjusių šio krašto gyventojų atminimo įamžinimas.

A. Mitkus teiravosi: „Tai ką darome su tuo akmeniu Žalgirio gatvėje? Vieta matoma, daug kas pravažiuoja.“ Verta priminti, kad akmuo turėjo lentelę su užrašu, jog paminklas skirtas „kariams išvaduotojams“. Lentelės neliko, tik akmuo tebestovi.

Istorikas A. Gečas priminė Šilutės krašto prijungimo prie Lietuvos sukaktį, o ir gatvės pavadinimas – Žalgirio. Meras įsiterpė, jog tam skirtas ženklas stovi Savivaldybės prieigose. A. Mitkus išsakė pageidavimą įamžinti tremtinių atminimą. Juk nemažai jų sugrįžo, padėjo atstatyti nuniokotą šį kraštą. R. Tamošauskienė patikino, kad Šilutės Darbininkų kvartalas (Šilutėje) yra tremtinių pastatytas. Įsiterpė V. Griškevičienė priminusi, jog tremtiniams būsią dėmesio ir tvarkant Macikų lagerio teritoriją. Tačiau sutiko, kad tai – ne Šilutė, o A. Mitkus sakė, jog lagerio istorija su tremtinių likimais menkai susijusi. Tokiai nuomonei pritarė vicemeras S. Šeputis.
Aiškėjo, jog Šilutėje norima įamžinti būtent tremtinių atminimą, tuo tarpu akmuo Žalgirio gatvėje turėjo kitokį užrašą, skirtą „išvaduotojams“, kurie 50 metų nesusiprato išeiti…

A. Gečas sutiko, kad tremtinių atminimas svarbu, tačiau ir krašto vietiniai gyventojai labai nukentėjo, po karo tapo pabėgėliais, buvo pažeminti, nepasitraukę į Vokietiją, savose sodybose vietos neberado, jose apsigyveno atvykėliai. Todėl vertėtų įamžinti tremtinių ir nukentėjusių vietos gyventojų atminimą – tarsi suvienyti juos. Anot A. Gečo, juk buvo asmenų, kurie turėjo Lietuvos pilietybę ir dėl to nukentėjo. A. Gečo nuomone, nuo totalitarinių režimų nukentėjusių yra daug.

Tęsdama mero mintį, V. Griškevičienė sakė, kad meno žmonės iš Telšių pagelbėtų: galbūt akmuo būtų apjuostas metalo konstrukcijomis su tautiniu raštu juosta, viršuje su simboliniu paukščiu, kaip laisvės simboliu. V. Pozingis abejojo, ar tokiam paminkliniam ženklui tinka ta pati vieta Žalgirio gatvėje, gal pasirinkus H. Šojaus, Šilutės mecenato, parką?
Žinoma, čia vietų autobusams gal ir nebūtų, tačiau statyti paminklą kitur? Tam nepritarta. Mat Savivaldybė planuoja sutvarkyti parką šalia Šyšos upės, gal paminklo teritorijoje ir medžius sutvarkytų. Čia meras neištvėrė: „Apie medžius geriau nekalbėti…“

Pirmasis susitikimas baigėsi sutarimu, kad paminklo vietos nekeis, jis galėtų būti Žalgirio gatvėje. Idėja – įamžinti nuo totalitarinių režimų nukentėjusiųjų atminimą. Koks būtų užrašo tekstas, teks susitarti. Kitame susitikime bus pristatytas siūlomo paminklo vaizdas, galbūt ir užrašo tekstas. Anot A. Gečo, galbūt tiktų šviesios atminties šilutiškio Petro Jakšto žodžiai, bet ne „sausas“ užrašas, o paminklas turi būti toks, kad masintų prieiti, pasižiūrėti, perskaityti, kas parašyta. S. Šeputis priminė, jog reikės parengti vietos sutvarkymo projektą. Apie galimas išlaidas nutylėta. Tikėtina, kad tuo pasirūpins Savivaldybė.

Susitikime neužsiminta, jog pasiūlymų galėtų teikti ir Šilutės miesto bei rajono gyventojai. Tikėtina, kad Savivaldybė mielai juos priimtų.

Stasė SKUTULIENĖ

2 komentarai

  • Keistoka

    Keistoka, kodėl Šilutės meras, vieno žaliausių Lietuvos miestų savivaldos vadovas, nenori kalbėti apie medžius. Jaučiasi kaltas ir todėl jam sunku šią temą judinti? Ar paaugliškai įsižeidęs, kad ne visi miestiečiai trinkeles laiko tinkamiausia investicija į šilutiškių ateitį (šniojant net sveikus medžius ir švaistant ES pinigus atrodymui, o ne ateities projektavimui)? Ponas mere, psichologai jau senokai yra paskleidę žinią, kad reikia (ir sveika) kalbėtis apie tai, kas svarbu. O dėl to akmens irgi keistoka – buvo sovietinis, taps tautinis. Nors… nieko čia naujo. Ir dar: labai subtilus teksto autorės kalbėjimas – ypač paskutinis sakinys, kuris pradedamas viltingu žodžiu TIKĖTINA. Belieka uždainuoti: Aš tikiu, tikėk ir tu mūsų laimės žvaigždeee…

  • Anonimas

    Išvežt tą akmenį iš ten! Tai sovietinis palikimas…

Komentuoti: Anonimas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Dviejų dienų ralio kroso fiestoje Vilkyčiuose plazdės visos Šiaurės Europos zonos šalių vėliavos

Artėjantį savaitgalį Vilkyčių autosporto komplekse vyks vienintelis ir didžiausias ralio kroso renginys Lietuvoje – dviejų dienų ralio kroso festivalis. Josmetu bus surengti Lietuvos, Latvijos ir Šiaurės Europos zonos šalių ralio kroso etapai. Šeštadienį trasoje varžysis Lietuvos ir Latvijos ralio kroso čempionatų dalyviai, o sekmadienį kartu su dar vienu lietuvišku etapu vyks ir Šiaurės Europos zonos šalių etapas. Įspūdingame ir kvapą gniaužiančiame renginyje žiūrovai galės išvysti ne tik greičiausius Lietuvos lenktynininkus, bet ir visą Latvijos bei Estijos ralio kroso elitą. Taip

Kintų Vydūno kultūros centre – tarptautinės emalio meno laboratorijos „Pamario ženklai“ paroda

Rugpjūčio 14 d., penktadienį, 15 val. Kintų Vydūno kultūros centre  vyks iškilmingas tradicinės emalio meno kūrėjų laboratorijos „Pamario ženklai“ uždarymas ir emalio darbų parodos „Pamario ženklai-2020“ pristatymas. Renginio metu lankytojus džiugins gyva „Baltojo kiro“ muzika. Jau 18-us metus Kintuose organizuojama tarptautinė metalo meno kūrėjų stovykla „Pamario ženklai“ vyksta Kintų Vydūno kultūros centre, kur mokytojavo ir gyveno įžymus Lietuvos filosofas ir rašytojas Vydūnas. Kiekvienais metais į kūrybinę laboratoriją atvykstantys metalo menininkai gauna su krašto istorija susijusią temą, kurią stengiasi kuo kūrybingiau

Dvylika AČIŪ abiturientams už 17 šimtukų

Antradienį vidiniame Šilutės H. Šojaus muziejaus kiemelyje per atstumą sudėliotos kėdės buvo skirtos abiturientams, kurie už brandos egzaminus gavo aukščiausius įvertinimus – po 100 balų, jų mokytojams ir negausiam būreliui svečių. Savivaldybės vadovai pagerbė 12 gabiausių rajono abiturientų, per egzaminus surinkusius net 17 šimtukų. Šiais metais gauta 17 šimtukų (praėjusiais metais buvo 14): iš anglų kalbos – 10; lietuvių kalbos ir literatūros, informacinių technologijų – po 2; matematikos, biologijos ir vokiečių kalbos – po 1 šimtuką. Juos gavo 7 abiturientai

Audrius Endzinas – pakankamai padorus būti Seimo nariu

Apie kandidatą į Seimo narius Audrių Endziną pasakoja jo vaikystės draugas Gintaras Verbus, vaistininkas: – Aš esu kitos partijos narys ir negaliu sakyti, kad Audrius Endzinas yra geresnis už mūsų kandidatą… Užtat aš galiu rinkėjams papasakoti, kaip šis žmogus augo ir formavosi. Aš jį pažįstu jau 58-erius metus. Sovietmečių mano tėvai su Endzinais gyveno viename bute, dabartinėje Vilų gatvėje (buvusi Basčio gatvė). Mano tėvai turėjo tame bute vieną kambarį, Endzinai – du. Mūsų bendros vaikystės namą tada vadindavo mokytojų namu,