Jie ėjo su Sąjūdžio vėliava…

Lietuvos Nepriklausomybės atkūrimo 30-mečiui, kuris bus minimas artėjančią Kovo 11-ąją, skirtą pokalbių ciklą „Pamarys“ tęsia jau į knygas ir į 1989 m. „Pamario“ laikraščio puslapius suguldytais žodžiais tų asmenybių, kurie jau Amžinybėje. Šios asmenybės yra įvertintos garbingiausiu Šilutės rajono savivaldybės apdovanojimu – „Sidabrinės nendrės“ premija arba užsitarnavo Šilutės miesto Garbės piliečio vardą. Paminėsime ir jų bendražygius.

Sąjūdžio žmonės
Prieš 25 metus buvo pagerbti trys pirmieji „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatai. Nepriklausomos Lietuvos karininkui, švietėjui, Mažosios Lietuvos istorijos tyrinėtojui, spaudos darbuotojui, kraštotyrininkui, bibliografui, bibliofilui, Lietuvos XXVII knygos mėgėjų draugijos nariui Petrui Jakštui premija paskirta po mirties.

1999 m. ši premija buvo paskirta mokytojui, istorikui Albinui Endzinui, 2000 m. – rusniškiui etnokultūros puoselėtojui Kazimierui Baniui, 2012 m. – mokytojui Mintarui Smelevičiui. Gydytojui ir fotografui Vytautui Vaicekauskui Šilutės miesto Garbės piliečio vardas suteiktas 2011 m., mokytojui, kraštotyrininkui Algirdui Červinskui – 2016 m. Visi jie išėję Amžinybėn, visus juos siejo Sąjūdžio kūrimas, veikla ir tikėjimas Lietuvos Nepriklausomybe.

1999 m. išleista 216 psl. knyga „Sąjūdis Šilutėje 1988-1998“, kurios redakcinėje kolegijoje dirbo A. Červinskas, M. Smelevičius, V. Vaicekauskas. Sklaidome knygos puslapius.
1988 m. rugpjūčio 25 d. Šilutėje įvyko Lietuvos persitvarkymo sąjūdžio Šilutės iniciatyvinės grupės steigiamasis suvažiavimas, dalyvavo per 700 žmonių. Išrinkta 35 narių iniciatyvinė grupė.

1989 m. spalio 28 d. „Pamario“ publikacijos apie Petrą Jakštą.

Joje – visi ką tik paminėti asmenys. Taip pat ir Antanas Krušnauskas, kuriam neseniai suteiktas Šilutės Garbės piliečio vardas, ir V. Skirkevičius, Saulius Sodonis, abu „Sidabrinės nendrės“ premijos laureatai, paskelbti atitinkamai 2017 ir 2015 metais.
1988 m. spalio 23 d. prie Šilutės kultūros namų iškilmingai buvo iškelta pašventinta Tautinė vėliava. Ją iškėlė vyriausias iniciatyvinės grupės narys P. Jakštas, gimęs 1899 m. 1988 m. lapkričio 14 d. P. Jakštas mirė. Buvo nutarta P. Jakštą laikyti Sajūdžio iniciatyvinės grupės Garbės nariu.

1989 m. spalio 29 d. paminėtos P. Jakšto gimimo 90-osios metinės. „Pamario“ laikraščio pirmajame puslapyje aptinkame skelbimą, kad išvakarėse Šilutės kapinėse atidengiamas paminklas Lietuvos armijos majorui P. Jakštui, bibliotekoje atidaroma ekspozicija, Vyšnių gatvei Šilutėje suteikiamas P. Jakšto vardas, mokykloje vyks jubiliejaus paminėjimas. Būtent minėjimo dieną, spalio 28-ąją, „Pamario“ laikraštyje puslapis skirtas temai „Ištraukos, menančios garbųjį krašto prietelių Petrą Jakštą“.

Kraštotyros muziejaus direktorė Nina Lauraitienė rašo apie P. Jakšto neišsenkantį norą dalintis kraštotyros, istorijos, kultūros žiniomis. Publikuojamas Šilutės Vydūno klubo nario V. Skirkevičiaus rašinys „Petras Jakštas. Pamąstymai jo biografijos motyvais“. Keturios šio rašinio dalys išspausdintos net keturiuose „Pamario“ laikraščio numeriuose. Po kiekvienu nurodyta, kad honorarą už straipsnį V. Skirkevičius skiria P. Jakšto knygai „Senoji Šilutė“ išleisti. Ši knyga išleista už knygos mylėtojų pinigus 1994 m. Įdomu ir tai, kad knyga iliustruota šviesios atminties Evos Labutytės, kuri, kaip ir P. Jakštas, 1995 m. apdovanota „Sidabrinės nendrės“ premija. Tai buvo prieš 25 metus.

Petras Jakštas sakė…
Pateikiame prieš 30 metų „Pamario“ laikraštyje išspausdintuose V. Skirkevičiaus straipsniuose pateiktų P. Jakšto prisiminimų.

Apie Petrapilio (Sankt Peterburgo) berniukų gimnaziją prie šv. Kotrynos bažnyčios, kurioje P. Jakštas mokėsi 1914-1918 metais: „Kiekvienoje klasėje ant langų stovėdavo vazonai su gėlėmis. Buvo paprotys, kad kiekvienas mokinys, įstodamas į gimnaziją, turėdavo atnešti vazoninę gėlę ir ją prižiūrėti. Vazone būdavo lentelė su gėlės pavadinimu ir savininko pavarde. Kartą per savaitę ateidavo į gimnaziją apmokamas gėlininkas. Jis prižiūrėdavo gėles, sergančias apipurkšdavo chemikalais, patardavo, kaip kurią gėlę prižiūrėti“.

„Man pačiam neteko badauti, nors ne visada būdavau sotus. Jurgelionių šeima (pas kurią Petrapilyje buvo apsistojęs P. Jakštas) buvo gausi, bet vis dėlto kai ką prisidurdavo iš šalies. Jeigu būtų tekę maitintis vien tik pagal maisto korteles, tai savaime aišku, kad būtų buvęs badas. Aš gaudavau gimnazijoje šiokius tokius priešpiečius – grikių ar sorų košės, kotletą ar gabalą foršmako, t.y. keptos arklienos. Po pamokų užeidavau į lazaretą. Ten gaudavau pusę kareiviško katiliuko sriubos. Kartais tekdavo atsigulti be vakarienės. Tada paprastai sapnuodavau, kad atsiduriu tėviškėje, įeinu į gryčią, mama traukia iš krosnies duonos kepalus ir juos deda ant suolo, aš atsilaužiu vieno kepalo plutą, imu valgyti ir bevalgydamas atsibundu“.

V. Skirkevičius rašė: „Vaikams P. Jakštas negailėdavo nei laiko, nei saldainių, nei smagių istorijų. Kaune, kad būtų drąsiau priimti pirmąją Komuniją, Šančių vaikai į bažnyčią kviesdavo Prietelių. Vaikelio Jėzaus prieglaudos vaikai sulaukdavo labdaringojo P. Jakšto – Senelio šalčio. Pats P. Jakštas išmoko aklųjų rašto, kad galėtų susirašinėti su gyvenimo nuskriaustais vaikais. Kas tai? Mielaširdingumas, gailestingumas? Prigimtinė žmogaus valia ar įskaitytos tiesos šventųjų gyvenimo aprašymuose, kuriuos mažasis Petriukas rasdavo kaimyno Juozapėlio knygelėse?“

P. Jakštas nuo vaikystės rinko knygas. Prieškariu jo bibliotekoje buvo 6-7 tūkst. knygų. Koks jų likimas: „1945 m. sausio 10 d. rytą, tik išaušus, Vytauto Jakšto sodybą apsupo kareiviai. Šeima ką tik buvo susėdusi prie stalo pusryčiauti. Įėję į gryčią kareiviai paprašė degtukų. Jakštienė, nieko blogo nenumanydama, padavė kareiviui degtukų dėžutę.

Visiems žmonėms buvo įsakyta išeiti į kiemą. Čia Vytautą Jakštą, jo uošvį, žmonos tėvą Joną Jasiūną, 80 su viršum metų senuką, ir pusseserės Tučiūtės vyrą Joną Kastanauską iš Stamiliškių, kuris buvo atėjęs kažkuriuo reikalu, tuojau sušaudė, gyvulius iš tvarto paleido į laukus ir trobesius padegė. Žinoma, niekas gaisro negesino, niekas mantos negelbėjo, viskas sudegė. Sudegė ir mano (P. Jakšto) knygos“. Tuo metu P. Jakšto ten nebuvo.
Daugelis žino, kad šie žodžiai priklauso P. Jakštui: „Visuomet mylėjau Dievą, Tėvynę, žmones ir knygas“.

V. Skirkevičius „Pamaryje“ keturių straipsnių apie P. Jakštą ciklą užbaigia Maironio žodžiais: „Jei po amžių kada skaudūs pančiai nukris ir vaikams užtekės nusiblaivęs dangus, mūsų kovos ir kančios, be ryto naktis ar jiems besuprantamos bus?“

Įžvalgos
Praėjus dviem mėnesiams po 89 metų amžiaus P. Jakšto mirties, 1989 m. sausio 14 d. Šilutėje paminėtos 66-osios Klaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos metinės. Paminklinę lentą atidengė Jurgis Plonaitis (1902-1998), Klaipėdos krašto sukilimo dalyvis, pirmasis Šilutės miesto Garbės pilietis, kuriam šis vardas buvo suteiktas 1991 m.

Knygoje „Sąjūdis Šilutėje 1988-1998“ išspausdinta A. Červinsko kalba, pasakyta 1988 m. spalio 5 d. Sąjūdžio iniciatyvinės grupės susitikime su visuomene. „Mūsų negali nejaudinti ir kapinių, kurių rajone apstu, tvarkymas. Juk nuo mirusių pagerbimo priklauso ir mūsų, o ypač jaunosios kartos, dvasinis turtėjimas. Džiugu, kad jų tvarkymu rūpinasi atskiri žmonės, organizacijos (pvz., Šilutės 1 vidurinė mokykla, kuri tvarko senąsias evangelikų kapines). Tačiau vien entuziazmo kažin ar užteks ir ar toks tvarkymas pakankamai kompetentingas, efektyvus ir galutinis. Ar nevertėtų, panaikinus nebegalimus išlaikyti ir užkonservuoti kapus ir antkapius, pastatyti bendrą antkapį surašant visų palaidotųjų pavardes…“

Prabėgo per 30 metų nuo tos kalbos… Šilutės senųjų evangelikų kapinių tvarkymą apipynė skundai, skandalai, o A. Červinskas jau ilsisi Amžinybėje. Beje, toje kalboje mokytojas pribrendusiu klausimu pavadino ir būtinybę grąžinti religinėms bendruomenėms uždarytas bažnyčias arba jas sutvarkyti ir užkonservuoti, jeigu nėra būtinybės naudoti pagal paskirtį. Bažnyčia Rusnėje pavadinta architektūriniu – istoriniu paminklu. Kaip jis atrodo dabar?..
Rusniškis Kazimieras Banys, kalintas Intos lageryje, agrarinių mokslų daktaras, įkūręs Rusnėje etnografinę sodybą, knygoje rašo, jog pirmąjį gaivų Atgimimo bangos dvelktelėjimą rusniškiai pajutę 1988 m liepą, kai atvyko ekologinio žaliųjų žygio „Atgaja“ dalyviai. Į mitingą susirinkus gausybei žmonių, buvo įvardinti neginčijami faktai apie katastrofišką ekologinę būklę Lietuvoje, žinoma, ir Rusnėje.

Leidinio „SĄJŪDIS ŠILUTĖJE 1988–1998“ viršeliai. Kas šios nuotraukos autorius, knygoje nenurodyta.

K. Banys subūrė Sąjūdžio grupę Rusnėje ir jai vadovavo: „Gyvendamas Rusnėje nuo 1961 m. pažinojau beveik visus patriotiškai nusiteikusius žmones. Pradėjau nuo Rusnės vidurinės mokyklos. Žinojau, kad mokytojoms Violetai Benetienei, Gerdai Ubartaitei ir Aurelijai Valaitytei Nepriklausomos Lietuvos vizija nėra svetima, tad su jomis ir pradėjau tartis. Tam pasitaikė puiki proga – parašų rinkimas dėl Ignalinos AE keliamos grėsmės. Buvo 1988-ųjų rugsėjo pradžios vėjuotas ir lietingas šeštadienis. Prie Rusnės bibliotekos durų, po stogeliu, pastatėme stalelį su parašų lapais, šalia – dvi tautiniais rūbais apsitaisiusios vyresniųjų klasių moksleivės, o greta jų – stuomeningi berniukai su trispalve rankose.

Už keliolikos metrų – maisto produktų parduotuvė, tad praeivių nestinga. Dauguma prieina ir sužinoję, kas čia vyksta, mielai pasirašo. Buvo ir tokių, kurie spruko kuo toliausiai nuo šios „pavojingos“ vietos. Mudu su mokytoja V. Benetiene viską stebime stengdamiesi nenutolti – niekas nežino, kas gali įvykti. Nemažas būrelis berniukų, pamatę su vėliava Rolandą ir Robertą Povilaičius, berods, tuomet dešimtokus ar vienuoliktokus, taip pat panoro su trispalve pastovėti…“

Mintaras Smelevičius savo rašiniu knygoje pakviečia pokalbiui prie kavos puodelio: „Nežinau, kas tu esi. Gal net drebėdamas nori Sąjūdį ir mane išplūsti, iškeikti. Palauk. Būk, kaip dabar sakoma, tolerantiškas. Išklausyk. Gaila, kad kalbėsiu tik aš. Bet – kas žino. Gal kada nors ateis ir tavo eilė. Nors Tu jau daugybę kartų tai spėjai padaryti gatvėje, spaudoje ar šiaip, progai pasitaikius, kandai, gėlei, nes žinau, Tau pikta. Juk viskas pasikeitė. Juk atėjo kiti. O Tu? O Tu, žinau, gyveni gerai. Gal net labai gerai. Turi daug, o norisi dar daugiau. O gal nieko neturi? Gal esi bedarbis ir tau sunku? Gal nuo ryto iki vakaro „velnio lašų“ negavai ir niekas nepasiūlo? Tai jau Tamstos problema. Tamstos, mano gerbiamas skaitytojau“.

Išskirtiniai Jono Purlio žodžiai
Jonas Purlys su Sąjūdžiu ir šiame pasakojime paminėtais garbiais Šilutės krašto veikėjais buvo nuo pradžios, jis yra ir aktyvių žmonių susitikimo su P. Jakštu nuotraukoje. Knygoje „Sąjūdis Šilutėje 1988-1998“ J. Purlio prisiminimams skirta nepilni 4 puslapiai: „Sąjūdis – magiškas žodis visų Lietuvos žmonių lūpose išbuvo apie trejus metus. Jis, lyg neregėta energija iš kosmoso, suteikė Lietuvos žmonėms jėgų pakilti, nebijoti, jėgų sisitelkti ir nugalėti (…). Sąjūdis – tai jėga, kuri per labai trumpą laiką išvadavo žmones iš nuosavos baimės vergijos, tai jėga, kuri po trejeto metų grąžino daugelį žmonių į nuosavos baimės vergiją. Sąjūdis – tai kažkas, kas apvertė visą žmogaus sąmonę ir atskleidė Lietuvoje slypėjusias visas žmonių geriausias ir, kaip bebūtų liūdna, blogiausias savybes, kurių dėka daugelis susikrovė sau neblogus pinigus, autoritetus, populiarumą. (…) Tų pačių personų, kurios su Sąjūdžio vėliava pakėlė žmones, dėka, Sąjūdis, buvęs šventu žodžiu, tapo keiksmažodžiu, o jo vadai, gaila, bet jie to nusipelnė, buvo prakeikiami. Dėl visko kalta lietuviška prigimtis ir bolševizmo išugdytas principas – griebkim ir turėsim. Ir griebė visi: kas vagonais, kas mašinomis, kas maišais, kas rieškučiomis. Todėl ir neliko Sąjūdžio… Liko iškaba ir prisiminimai.

Mūsų karta – iki trisdešimties bei vyresni – nejuto baimės ir buvo pagrindine varomąja jėga: nežinojome normalaus poilsio, valgio ar miego. Visą laiką reikėjo kažkuo rūpintis, kažką gauti, padaryti, suorganizuoti.

Mano tėvai į tai žiūrėjo rezervuotai. Mama, būdama visa širdimi lietuvė, Sibiro tremties pamokyta bandė mane prilaikyti. Mamą labiausiai kamavo abejonė, ar bus pakankamai padorių ir sąžiningų (žmonių), galinčių teisingai vadovauti, rūpintis visuomene ir valstybe, pasitelkiant geriausius protus ir kvalifikuočiausius specialistus. Kaip parodė laikas, mamos abejonės nebuvo be pagrindo. Žmonės, kurie vadovavo kovai dėl Nepriklausomybės ir ją paskelbė, susirūpino tik savimi ir pamiršo, kad už tą garbę jie iki grabo lentos skolingi juodnugariams iš provincijos, kurie buvo pasiryžę viskam“.

J. Purlys rašo, kad Sąjūdžio žmonės rinkdavosi Šilutės teatre: „Lėkdavau ten po kelis kartus per dieną ir sėdėdavau iki išnaktų. Man tai buvo savotiška politikos mokykla, tik bėda, kad politika reikalauja kompromisų ir tampa amorali tiek, kiek amoralūs ją darantys politikai. To aš tada dar nežinojau. Dabar jau žinau. Tada tebuvo tikėjimas gėriu, lygybe ir, žinoma, darbu. Juk tik per nesavanaudišką darbą gimė Sąjūdis“.

Sąjūdžio pradžia 1988 m., knyga išleista 1999. Ir joje štai tokie J. Purlio žodžiai…

Parengė Stasė SKUTULIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Vasario 16-osios viktorina vaikams

Pasitinkant Lietuvos valstybės atkūrimo dieną, vasario 14-ąją Šilutės F. Bajoraičio viešojoje bibliotekoje vyko žinių viktorina „Aš ir Lietuva“. Paminėti šią svarbią datą ir pasitikrinti istorines žinias apie gimtąją šalį susirinko Šilutės Žibų pradinės mokyklos mokiniai su mokytojomis Rasa Jankauskiene bei Daiva Šarlauskiene. Viktorina buvo sudaryta iš trijų etapų: įvairių istorinių, šių dienų faktų bei vaizdo ir muzikinių klausimų. Savo paruoštą šokį viktorinos dalyviams padovanojo nuolatinės bibliotekos bičiulės bei būrelio „Pa(si)tarimai tarp mūsų, mergaičių“ dalyvės – Šilutės M. Jankaus pagrindinės mokyklos

Asmeninės Pagėgių krašto smiginio pirmenybės

Vasario 9 d. Natkiškių sporto klube „Aitvaras“ vyko 2019–2020 m. Pagėgių savivaldybės asmeninės smiginio pirmenybės, kurias organizavo VšĮ Sporto ir turizmo centras. Turnyre, kuris vyko keletą savaitgalių, rungėsi 17 Pagėgių krašto smiginio mėgėjų: 13 vyrų ir 4 moterys. Turnyre vyrai žaidė pagal klasikinio smiginio taisykles iki trijų laimėtų setų nuo 301 taško, partiją reikėjo užbaigti dvigubu skaičiumi. Su vyrais rankos taiklumą išbandyti nusprendė ir viena moteris, o kitos moterys tradiciškai metė po tris strėles 8 kartus (3 ratus). Tarp moterų

Sambos festivalis Brėmene

Brėmenas garsus ne tik brolių Grimų pasaka „Brėmeno muzikantai“. Praėjusį šeštadienį Brėmeno žemės sostinėje įvyko spalvingas, triukšmingas Sambos  karnavalas. Tai jau 35 metus rengiama šventė, į ją suvažiuoja dalyviai iš visos Vokietijos, atvyksta ir iš kitų šalių. Brėmeno senamiestis tampa triukšminga, spalvinga, šokančia Brazilija. Šiemet karnavalo šūkis buvo „Apsvaigę nuo meilės“. Karnavalo dalyviai atvyko ir smalsuolius stebino pačių pasigamintomis kaukėmis, pasiūtais rūbais, spalvingai išdažytais veidais. Atidarymo ceremonija vyko centrinėje senamiesčio Turgaus aikštėje (Marktplatz). Atvykėlių grupės buvo kviečiamos į sceną, kai

Lietuvos muziejai tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje 2020

Lietuvos muziejų asociacija (LMA) devintą kartą dalyvauja tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ir kartu su šalies muziejais 21-osios mugės svečiams parengė įtraukią programą: beveik 250 pavadinimų leidinių, 6 naujausių knygų pristatymus, šešėlių teatrą, edukacinius pasirodymus ir instaliaciją „Muziejai be formulių: vaizdai, garsai, virtuali realybė“. Jungtiniame LMA stende 3.10, Litexpo rūmų 3 salėje, prisistato: Šilutės Hugo Šojaus, Alytaus kraštotyros, Angelų, Joniškio istorijos ir kultūros, Gargždų krašto, Kauno rajono, Kėdainių krašto, Lietuvos jūrų, Lietuvos teatro, muzikos ir kino, Lietuvos liaudies buities, Maironio lietuvių