Rambyno Joninės – sertifikuota Tautinio paveldo šventė

Garbė įžiebti Rambyno kalno šventinį aukurą suteikta šių metų Pagėgių krašto Garbės piliečio vardą pelniusiam architektui Martynui Purvinui.

ATNAUJINTA 2017.06.27.

Tik pagyvenusieji mena laikus, kai Joninės, keistai pervadintos „tarybinio jaunimo švente“ ūždavo ir dundėdavo po tris dienas. Visokie svaigieji gėrimai tada liedavosi upėmis. Pasirodo, šiai šventei specialiai prekybininkai net apelsinų atveždavo, sako, net ananasinių saldainių ir zefyrų čia galėdavai tomis dienomis nusipirkti…

Penktadienį šventėje sutiktas Jonas anais laikais dar mokinukas buvęs, bet nemažai prisimena: „Bortiniu sunkvežimiu su tarybinio ūkio žmonėmis atvažiuodavome ir tris dienas ir dvi naktis čia praleisdavome. Naktį kur nors šieno kaugėje permiegodavom, o prašvitus imdavomės darbo…“ Tas darbas būdavo… rinkti tuščius butelius ir tempti į čia specialiai tam reikalui įrengtas laikinas taros supirktuves – tokie tinklinės tvoros gardai būdavę sukalti, kur dėžes kraudavo. Jonas sakė apie 40 rublių taip užsidirdavęs, tų pinigų mokykliniams vadovėliams ir dar batams ar kokiam rūbui užtekdavę…

Trijų dienų festivalių ir lėbavimų prieš keliasdešimt metų nebeliko. Niekas į šventę varu nebevaro. Minių nebesusirenka į Rambyno Jonines. Užtat kas atvyksta, tie žino, kad čia gerokai senesnių laikų Joninių šventės tradicijos puoselėjamos – Martyną Jankų, Vydūną menančios… Čia vėl skamba chorų dainos ir giesmės, karaliauja folkloras, juntama lietuvybės kėlėjų dvasia.

Šventės pradžioje susirinkusius pasveikinęs Pagėgių savivaldybės meras Virginijus Komskis atkreipė dėmesį, kad ne vien susirinkusiųjų gausa svarbu. Organizatoriams svarbiau, kad Senojo Rambyno tradicijos gyvuotų ir puoselėjamos būtų. Ypač dabar!

Ar jau girdėjote? Rambyno Joninėms suteiktas Tautinio paveldo sertifikatas!

Nuo šių metų čionykštė šventė vadinasi Joninės Mažojoje Lietuvoje. Pagėgių savivaldybės kultūros centro vadovė Svetlana Jašinskienė paaiškino, kad Rambyno Joninės nesiorientuoja į pagoniškąsias šios šventės tradicijas: „Pagoniškas šventes tegul daro Kernavėje, kitur. Mes orientuojamės į M. Jankaus laikų Jonines, Lietuvybės puoselėjimą ir išsaugojimą. Kitais metais yra minčių čia rengti Mažosios Lietuvos jaunimo dainų šventę. Dar daug ką teks nuveikti…“

Šiemet aidėjo Klaipėdos universiteto mišraus choro „Pajūrio aidas“ (vadovas Algirdas Šumskis), Šilutės vokiečių kilmės gyventojų „Heide“ choro (vad. Valteris Matulis) ir Pagėgių sav. Meno ir sporto mokyklos jaunių choro (vad. Regina Pilkionienė ir Avelina Norkienė) dainos. Koncertą susivieniję chorai užbaigė Jurgio Zaerveino giesme „Lietuvninkai mes esam gimę…“. Kaip ir dera, skambant Mažosios Lietuvos himnu vadinamam kūriniui žiūrovai klausėsi ar bandė pritarti atsistoję.

Visų 5 Lietuvos regionų etnografiniai kolektyvai savo krašto tautinius kostiumus demonstravo ir apie jų detales papasakojo. Aukštaičiai – „Jorija“ atvyko iš Kėdainių (vadovė Regina Lukminienė), „Spigėns“ – iš Telšių (vad. Diana Bomblauskienė), „Lankupa“ – iš Vilkaviškio (vad. Daiva Ambrasaitė), Tiltų kaimo kapela – iš Trakų (vad. Nijolė Bižokienė) ir „Kamana“ iš Pagėgių (vadovė Aksavera Mikšienė). Beje, „Kamanos“ vadovė ir prikalbėjo bendraminčius iš kitų regionų į Rambyną atvykti, susitikusį juos visokiuose etnografų renginiuose.

Tai bent margumas tų tautinių drabužių, tai bent detalių įvairumas! Pamatyt vertėjo…

 

Jau 8 metai ištvermingiausi Rambyno šventės dalyviai trumpiausią metų naktį nemiega. Romantiškais takais ir keleliais susirinkusieji po vidurnakčio patraukia į Martyno Jankaus sodybą. Ten koks saviveiklinis teatras vaidina (šiemet tai buvo Trakų kultūros rūmų karališkasis teatras), muzikiniais intarpais naktį trumpina, kol ryto brėkšmai dangų nušvietus rasomis prausiamasi. Tada kiaušinienės pusryčiams patiekiama. Bet apie tai tik iš pasakojimų žinau, pats dar nė karto Rambyno Joninių aušros nesulaukiau…

Petro Skutulo fotopasakojimas

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Festivalio atidarymas – ant Kuršmarių kranto, saulei leidžiantis

Šeštasis tarptautinis Kintų muzikos festivalis atidarytas vokiečių kompozitoriaus Peter Michael Hamel koncertu Kuršių marių pakrantėje. Kintų muzikos festivalio organizatoriai džiaugiasi, kad kūrėjas turėjo galimybę vieną koncertą surengti ir Lietuvoje. Minimalizmo pradininko 70-ąjį jubiliejų šiemet Europoje švenčia svarbiausios pasaulio koncertų salės bei festivaliai. Kompozitorius yra dirbęs kartu su įžymiausiais muzikos kūrėjais: John Cage, Terry Riley, La Monte Young ir Carl Orff, o koncertų geografija nusidriekia per visą pasaulį – nuo Paryžiaus ir Maskvos iki Tokijo, Niujorko ir Mumbajaus. Specialiu kompozitoriaus pageidavimu,

Kokie Natkiškiai be Oninių…

Ar dar yra tokių, kurie negirdėjo apie Natkiškiuose kas vasarą rengiamą šventę „Šventa Ona – duonos ponia“? Abejoju, mat šventė šiemet vyko jau 20 kartą. Kas bežino, kodėl būtent Oninės buvo pasirinktos pagrindine visos seniūnijos vasaros švente… Gal kad Onų, Onučių ir Onyčių nemažai apylinkėse gyvena? Pagal Natkiškių seniūnės Vilytos Sirtautienės sudarytą sąrašą jų priskaičiuojama penkiolika. Tiesa, ne visos į šventę atvyko, tačiau varduvių proga be dėmesio neliko. Antradienį seniūnė su socialine darbuotoja Rita Joneliene aplankė visas, kurias namuose rado ir

Juodi nesantaikos debesys virš baltųjų gandrų lizdo

Garbaus amžiaus Regina ir Pranas Kasparai iš Grabupių kaimo, savo sodyboje tinkamai pasirūpinę gandrais, sulaukė kaimynų reikalavimo: „Kad gandralizdžio neliktų…“ Laiškas iš užsienio „Pamario“ redakcija elektroniniu paštu gavo Kamilijos Kasparaitės laišką iš užsienio. Ji – Tujų gatvėje 4, Grabupiuose (Šilutės sen.) gyvenančių Reginos ir Prano Kasparų anūkė, parašiusi redakcijai vaikų, anūkų ir net proanūkės vardu. „Senelio sodyboje jau 5 metus gyvena gandrai, kurie pirmaisiais metais jiems atnešė proanūkę. Gandrai susilaukdavo jauniklių, visi kaimynai džiaugėsi mūsų gandriukais. Dabar jie atskrenda kasmet.

„Šilutė – vieta, kur visada sugrįšiu…“

Pokalbis su Dovydu Pancerovu, tyrimų žurnalistu, pelniusiu apdovanojimų už kokybišką žurnalistiką, knygos „Kiborgų žemė“ autoriumi, savo darbais garsinančiu Šilutės miesto vardą. – Esate kilęs iš nedidelio miestelio. Ar kada nors dėl to kilo problemų didmiesčiuose? – Oi ne, niekada dėl to neturėjau jokių problemų. Sakyčiau priešingai – būti šilutiškiu Vilniuje yra labai malonu, nes žmonėms patinka Pamarys. Tiek gamta, tiek architektūra, tiek išskirtinė istorija. Sako: „Labai mielas miestelis“. – Papasakokite apie savo vaikystę Šilutėje? Galbūt yra iki šiol likusi kokia