Jei norit rasti grybų, patartina nepramiegoti…

Šilutiškio Prano Avižinio pomėgis grybauti ir jo žinios apie grybus šiuo metu ypač aktualu – juk dygsta baravykai, voveraitės. Ar žinojote, kad prieš skubant į mišką verta pažvelgti ir į mėnulio kalendorių.

Su Pranu AVIŽINIU, gimusiu Dzūkijoje ir grybaujančiu visą gyvenimą, kalbėjomės antradienį, o trečiadienį Pranas pasibeldė į „Pamario“ redakciją su pintine ir mažesniu krepšeliu, kupinais jaunutėlaičių baravykų (nuotraukoje)…

– Pranai, ar Pamario krašte jau yra grybų? Ar jau skubėti į mišką?
– Dzūkai grybais vadina tik baravykus… O visi kitus – savais vardais. Jei dzūkas sako, kad dygsta grybai, vadinasi, dygsta baravykai. O nejuokaujant, tai grybų jau yra. Voveraičių sumažėjo, o baravykų atsirado. Tai ankstyvieji baravykai, kurie liepą pasirodo savaitę, gal dvi, bet ne ilgiau.

– Ar jie skiriasi kuo nors nuo vėliau dygstančių?
– Būna labiau sukirmiję. Tačiau tai priklauso ir nuo mėnulio fazės. Sekmadienį buvau grybauti, radau gal 80 baravykų, bet beveik visi buvo sveiki. Šiuo metu jie auga po eglėmis. Drėgmės užtenka, juk lijo ne kartą. Auga grybai beveik visoj Lietuvoj. Mūsų krašte – tai Švėkšnos, Gardamo, Šylių pusėje. Ten jau ne vienas rado. Ir sūnus du krepšius jau pririnko. Daugiau negu savaitę žmonės grybauja. Aš nuvažiavau, kai jau buvo išgrybauta, bet dar 50 baravykų radau.

– 50 baravykų – tai likučiai…
– Taip, nes grybavau sekmadienį, kai žmonės miške buvo ir šeštadienį, ir anksčiau. Savaitgalį daugelis grybauja. Kalbėjau su savo broliu, kuris važiavo į jaunuolynus Anykščių krašte, tai sakė prisirinkęs virš šimto baravykų. Jis gyvena Vilniuje, tik grybauti vyko į Anykščių jaunuolynus. Girdisi, kad ir Kėdainių krašte daug grybų. Mes esame kilę nuo Dzūkijos nacionalinio parko, prie pat Čepkelių rezervato, kur Marcinkonys, kiti garsūs kaimai.

– Tai dzūkai gimsta grybautojais ir to pomėgio nemeta iki gyvenimo pabaigos?
– Labai teisingai. Kadangi pas mus nebuvo kolūkio, o buvo miškų ūkis, mes iš grybų ir uogų gyvendavome. Vaikystėje tekdavo iš uogų ir grybų sezonu apsirūpinti visiems metams. Kur geros žemės, kur aria, sėja, ten vaikai paskui traktorius lakstydavo, o mes miške visą vasarą, pradedant voveraitėmis, paskui mėlynėmis (beje, šiemet mėlynių yra daug, per valandą surinkau 4 litrus…), paskui rinkdavome jau baravykus, spanguoles, po to vėl baravykus… Grybus ir džiovindavome, ir šviežius parduodavome. Pas mus būdavo paruošų kontoros grybų ir uogų supirkimo punktai. Arba veždavome į turgų, net į Vilnių, žinoma, ir į Varėną, kurios rajone gyvenome. Lynežerio kaime augau, sodyba ir dabar tebestovi…

Už grybus ir uogas užsidirbę pirkdavome knygas, sąsiuvinius, sportinius batelius ir visa kita. Mes patys apsipirkdavome ir apsirengdavome, o juk vaikui dar norėdavosi turėti ir kokį peiliuką, žibintuvėlį. 10 metų sulaukę jau būdavome ir grybautojai, ir uogautojai. Šeimoje buvome 9 vaikai. Tai konkuruodavome, kas anksčiau į mišką nulėks, kas daugiau ko pririnks. Einavome du kartus: ryte nuo 5 iki 10 valandų, po to nuo 11 iki 15 valandos. Tiesa, uogų rinkti išeidavome visai dienai.

– Į ką grybus dėdavot? Ar rinkdavot, kaip dabar įprasta, į kibirus?
– Ne, jokiu būdu grybų į kibirą nerinkdavome! Būdavo tokie pinti krepšiai, neši užsidėjęs ant nugaros. Ir dar rankoje nešiesi kašalę – taip sakoma dzūkiškai. Kai voveraičių būdavo gausiai, didžiąją pintinę pasistatydavom kur ant kalniuko, o renki į kašalę, pririnkęs išpili ir vėl iš naujo. Taip vienu kartu parsinešdavom 10-15 kilogramų grybų. Vos panešdavom vaikai būdami… Tas krepšys būdavo nupintas iš balanų, su raiščiu ant nugaros kabinti.

– Man grybavimas į kibirą panašu į rusišką įprotį… Beje, kodėl nedera grybų dėti į kibirą? Kad šunta?
– Grybai ar uogos kibire nekvėpuoja, nes nėra skylučių, jie kibire šunta. Jei juos ten visą dieną pasinešiosi, dar ten pasidaužys, ypač voveraitės, kurios greit sušunta, tai košelieną ir teparsineši. Beje, voveraičių negalima plauti. Pamenu, kai mes, kvaileliai, per nežinojimą jas nuplovėme vandeniu, manydami, kad gražiau atrodys, punkte iš mūsų nepriėmė… Grybai turi būti sausi, būtinai krepšyje su skylutėmis. Parsinešę namuose šaltoje vietoje plačiai paskleisdavome, kad atvėstų. Grybauti reikia tik į krepšį, jokiu būdu ne į plastikinį maišelį! O jeigu dar grybauti važiuoja dviračiu, tas maišelis su grybais daužosi į rėmą, grybai neturi kvėpuoti kuo, parsiveža ten košę…

– Gal prisimenate, kiek anais laikais mokėdavo už grybus?
– Prisimenu. Gal 1965 metais, kai mums buvo 14-15 metų, už voveraičių kilogramą mokėdavo 15 kapeikų. Prisimenu, nes man teko atsakomybė už tuos pinigus. Už 10 kilogramų gaudavai pusantro rublio, vaikui tai didelis pinigas buvo. Mes kai grybaudavome dviese, tai per dieną 2-3 rublius gaudavom pardavę. Džiovinti baravykai būdavo brangesni. Už kilogramą mokėdavo apie 20 rublių. Ateidavo „perekupčikai“, kurie pirkdavo ir veždavo į Maskvą, Leningradą. Džiovintus ir punktuose mielai priimdavo. Sudžiovinti kilogramą baravykų, šviežių jų reikia surinkti apie 15 kilogramų. Jeigu baravykus nedžiovintus parduodavom, už kilogramą 30 kapeikų punkte mokėdavo.

– Kiek žinau, gyvendamas Šilutės krašte pats esate grybus supirkinėjęs?
– Taip, kol sveikata leido. Nuo 1995 iki 2005, dešimt metų grybus supirkinėdavau ir veždavau į Varėną. Juos ten fasuodavo ir gabendavo į Austriją, Vokietiją, Prancūziją. Dabar tuo nebeužsiimu, tik dar šiek tiek žentas Egidijus. Ir grybų nebėra tiek, ir rinkėjų sumažėjo, nėra ko pirkti.

– Kiek dabar už grybus moka?
– Dabar nė nežinau, atrodo, kad už sveikų baravykų kilogramą moka 3-4 eurus. Tik negirdėjau, kad kas būtų atnešęs parduoti. Šiemet Egidijus dar nėra pradėjęs grybų pirkti.
– Esu vienkiemyje pušyne užaugęs, patinka grybauti, bet jau baugu į mišką eiti dėl erkių.
– Aš irgi bijodavau. Būdavo, po kelias iš miško parsinešu. Dabar esu pasiskiepijęs. Skiepų reikia dviejų, su pertrauka, vienas – 28 eurai… Po trejų metų reikia vėl skiepytis. Tą ir padariau. Kita vertus, baimė. Aš nebijau. Reikia po grybavimo sugrįžus išsyk persirengti, apsižiūrėti. Vaikystėje nei tų erkių būdavo… Miškai Dzūkijoje buvo švarūs. Gal dabar miškai kitokie? Ten pas mus buvo vien pušynai.

– Šilutės krašte drėgnesni miškai, gal todėl ir erkių gausu.
– Ir žolių daugiau visokių. Nors domiuosi informacija, Šilutės krašte erkių populiacija nėra pati didžiausia. Kėdainių, Panevėžio kraštuose jų daugiau esama.

– Kaip patartumėt grybų ieškoti? Į ką atkreipti dėmesį?
– Į miško struktūrą, drėgmę, prieš kiek dienų lijo, šilumą ir į mėnulio fazę. Štai buvo pilnatis, ir voveraičių beveik nėra. Jos auga tada, kai auga mėnulis. Baravykų daug būna per jaunatį. Kai mėnulis mažėja, dyla, grybai nustoja augti. Jeigu nakties temperatūra žemesnė nei 14 laipsnių šilumos, voveraitės neauga, baravykai auga, net jeigu vos 5 laipsniai šilumos. Jie auga iki vėlyvo rudens. Kur labai tanku miške, ten grybai neauga. Jiems tinka aikštelės, laukymės, kur saulės būna, kur kietesnis pagrindas, kur nėra storai samanų, jų gali būti, bet nedaug. Labai sename miške grybų irgi nebėra. Geriau jaunuolynas. Po perkūnijos atsiranda daugiau grybų. Gal žemę sudrebina? Dar grybai auga ten, kur yra beržų.

Dabar baravykai dygsta eglynuose, o rudenį jų bus ir pušynuose. Būna baravykai tokie juodgalviai, šitie pušynuose auga. Šilbaravykiai, makavykai, raudonikiai – taip pat vertingi, bet vertingiausi iš visų grybų yra baravykai. Štai pernai buvo daug rudmėsių, jos man patinka. Nemažai būna sukirmijusių, bet iš daugelio pasitaiko ir sveikų. Jas vertinu, galima sūdyti, marinuoti. Svieste pakepus ir „Vegetos“ prieskoniais pabarsčius… Skanumėlis!

– O kokių buvo nuotykių grybaujant? Gal teko kokią raganą ar laumę sutikti?..
– Taip, raganų pasitaiko… Kiti žmonės bijo vilkų. Aš tik vieną kartą mačiau vilką ir iš labai toli. Vilkai tave pamato anksčiau negu tu jį. Bijot reikia ne vilkų, o blogų žmonių. Būdavo tokių valkatų, pamenu, pijokėlių. Nedera grybauti gerai išsimiegojus. Į mišką reikia eiti anksti. Aš jau 6-7 valandą turiu būti miške, vėliau visi suvažiuoja, o paskui aimanuoja, kad grybai neauga…

– O pasitaiko taip, kad vieną dieną randi grybų, kitą dieną toje pačioje vietoje vėl būna pridygę?
– Kadangi mažųjų nepamatai, jie po samanomis, tai ir per naktį pridygsta. Grybas užauga per tris paras. Kai toje vietoje mažųjų nepastebi, kitą dieną jau randi. Ir dar pasakysiu, kad grybą reikia išrauti. Buvo įvairių nuomonių, o dabar jau lyg prieita vienos – grybas yra išraunamas, nuskutamas vietoje, nuvalomas. Jeigu baravyką nupjausi neišrautą, palikta grybiena gali supūti.

– Ar galima grybų pasisėti?
– Taip, aš namuose jau sėju kelinti metai, miškelyje randu po kelis baravykus. Prie namo už tvoros. Jie čia bus atsiradę, kai poros pasiskleidžia. Sako, nuo sėjos turi praeiti 5-7 metai, tada ima dygti. Tiek dar nepraėjo. Dariau taip: sutrinu baravyko galvą, dedu cukraus, mielių, palaikau kelias valandas, ima kilti, tada atskiedžiu šiltu vandeniu ir išpilstau.

– Žodžiu, galima grybų ir miegamajame po lova pasisėti…
Pranas neprieštarauja. Tik šypsosi. Kaip ir išgirdęs anekdotą apie jaunikaičio nuotykį, kai miške begrybaudamas anas visiškai pasiklydo ir lūšnoje surado raganą, kuri jį nedorai prigavo…

Kalbėjosi Petras SKUTULAS, autoriaus nuotr.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Vėjo jėgainių kaimynystė Pagėgių krašto bendruomenėms suteiks galimybę įgyvendinti daugiau iniciatyvų

Po kelerių metų Pagėgių krašte turėtų iškilti ne tik visoje Lietuvoje, bet ir Baltijos šalyse didžiausias vėjo jėgainių parkas, kurį statys bendrovė „LT Energija“. Vietos bendruomenės į tokius statinius žiūri atsargiai, tačiau durų jų kaimynystei neužtrenkia. Vėjo jėgainių parko statytojai ne tik atvirai pristatė projektą Pagėgių krašto gyventojams bei atsakė į nerimą keliančius klausimus, bet ir įsipareigojo bendruomenes remti.   Paramos sutartis su „LT Energija“ pasirašė septynios Pagėgių krašto bendruomenės: Pagėgių, Natkiškių, Kentrių, Piktupėnų, Vilkyškių, Lumpėnų „Strazdas“ ir Lumpėnų kaimo

Ar seniūnijų žmonės susigyveno su koronavirusu?

Pastaruoju metu Šilutės rajone sparčiai pagausėjo susirgimų koronaviruso infekcija. Žinoma apie aštuonis atvejus, kurie siejami su šios ligos protrūkiu Klaipėdos jūrininkų ligoninės Psichiatrijos departamente Švėkšnoje. Iš anksčiau žinoma ir apie atvejus Katyčių, Vainuto, Gardamo, Rusnės seniūnijose. Kalbama, kad seniūnijose žmonės įsibaiminę viruso, o labiausiai – sergančiųjų. Švėkšnos seniūnas Alfonsas Šeputis: – Žinoma, bendraujame sulėtintu tempu. Atrodo, kad ir žmonių mažiau. Neramina tik mūsų ligoninė, kaip ji atlaikys šią situaciją. Tačiau tarp žmonių panikos nėra. Yra sudėtinga, nes atvažiuojančiųjų nemažai, bet

Mokiniams – atostogos, savaitę mokysis iš namų

Penktadienį, spalio 16-ąją, Šilutės rajone COVID-19 infekcija buvo patvirtinta 11 asmenų, po savaitgalio šis skaičius padvigubėjo – 21. Vakar, spalio 22 d., Nacionalinio visuomenės sveikatos centro Šilutės skyriui buvo žinoma jau apie 35 atvejus. Koronaviruso infekcija patvirtinta keliems šeimos gydytojams, jų pacientams, vienam moksleiviui bei mokyklos darbuotojui. Siekiant suvaldyti viruso plitimą, nuo spalio 19 d. Šilutės Pamario ir Martyno Jankaus pagrindinės mokyklos paskelbė papildomas mokinių rudens atostogas. Šilutės rajone jau savaitę sustabdyti visi uždarose ir atvirose erdvėse planuoti renginiai. Spalio

Pasinaudojo galimybe kurti naujas darbo vietas

Nuo šių metų liepos iki rugpjūčio pabaigos buvo teikiamos paraiškos pagal 2014–2020 metų programos (KPP) priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos srities „Parama investicijoms, skirtoms ne žemės ūkio veiklai kurti ir plėtoti“ veiklą „Parama investicijoms, skirtoms ekonominės veiklos kūrimui ir plėtrai“. Iš viso gauta 171 paraiška, daugiausia – dėl paramos statybvietei paruošti. Paramos dažniau prašyta ir kitoms veikloms – pramogoms ir poilsiui organizuoti, taip pat ji skirta restoranų ir pagaminto valgio teikimo veiklai. Aktyviausi – Vilniaus apskrityje Šiam paraiškų priėmimui