Į ekskursiją prie didžiausio Italijoje Gardos ežero išvykome anksti ryte. Pro langus plaukė puiki Italijos panorama – vynuogynai, kalnai, nedideli kaimeliai, kurie atrodė tokie tušti. Ir kaip jie suspėja nudirbti visus darbus, kai žmonių nesimato, o viskas auga, žydi, veši? Tą pačią dieną aplankėme Sirmionės ir Soaves miestelius.

Udinė. Įspūdingas laikrodžio bokštas, kurio viršuje du bronziniai maurai muša valandas.

Keliauti, kai pro langus plaukia tokia puiki panorama, kai kelionės kaimynai žavisi kelionėmis kaip ir tu – vienas malonumas ir laikas neprailgsta. Nors mes iš vandenų krašto, tačiau didžioji dalis norėjo paplaukioti kateriu Gardos ežere ir apžiūrėti iš visų pusių apylinkes, priešais dūluojančius Alpių kalnus. Venecijietiško stilius rūmai, kone kabantys egzotiški sodai, vandenyje augantys medžiai taip ir traukia akį.
Po Sirmione ir Soave
Kelionę tęsėme į žavų viduramžišką Sirmionės miestelį, pasak Catullo, „ežero perlą, salų ir pusiasalių karalienę“, įsikūrusį viename iš Gardos ežero pusiasalių. Ten aplankėme skaligierių, valdžiusių Gardą XIII a., pilį, apžiūrėjome romėnų epochos vilas. Grįždami į pajūrio kurortą, dar užsukome į viduramžius menantį Soave miestelį, kurį juosia galinga gynybinė siena. Paklaidžioję siauromis jaukiomis gatvelėmis, užkopėme į kalną, ant kurio stūkso didinga skaligierių pilis.
Pasigrožėję atsivėrusia puikia panorama, nusileidę į miestelį, kuriame gyvena per 3000 žmonių, apsilankėme didingoje bažnyčioje. Būdami Italijoje ir dar vyno mieste, negalėjome praleisti galimybės pasimėgauti itališko vyno burbuliukais. Gidas Ignas papasakojo, kad italai prosecco (putojantis vynas) gurkšnoja nuo pat ryto, o Venecijoje – bet kuriuo paros metu.

Gardos ežero panorama.

Sirmione. Kabantys egzotiniai sodai.

Pakeliui į namus
Adrijos jūros vanduo buvo šiltas, skaidrus, tad maudytis ėjome ir rytais, ir vakarais. Mūsų Baltijos jūros vanduo tiek įšyla gal tik rugpjūtį. Vaikščioti vakarais pajūriu vienas malonumas – apšviesti plytelėmis išgrįsti takeliai, palmės, visais langais šviečiantys įspūdingi kurorto viešbučiai. Iki išnaktų veikiantys kioskai, kurie siūlo įvairiausių prekių – nuo žaislų vaikams, iki prabangių drabužių.
Kai mūsų kelias pasuko namų pusėn, aplankėme pirmaisiais Bažnyčios istorijos amžiais labai svarbų „antrąja Roma“ vadintą Akvilėjos miestą. Šiandien Akvilėja tėra nedidelis miestelis prie Adrijos jūros, kur gyvena vos 3,5 tūkst. gyventojų. Tačiau jis garsus tuo, kad jį supa didingų vilų, pirčių, šventyklų ir turgaviečių griuvėsiai, kurie primena per amžius nublankusį Romos imperijos spindesį. Šiame mieste imperatorius Augustas X a. pr. Kristų priėmė Judėjos karalių Erodą Didįjį, o 381 m. po Kristaus čia vyko svarbūs ankstyvosios krikščionybės susirinkimai. Tačiau V a. po kelių nusiaubimų miestas liko apleistas. Šiandien Akvilėja garsėja išskirtine miesto brangenybe – beveik 2000 metų senumo mozaikomis nuklotomis Bazilikos grindimis ir kitais antikiniais paminklais. Aplankėme Akvilėjos archeologinę zoną, įtrauktą į UNESCO kultūros paveldo sąrašą.
Grįždami pakeliui dar aplankėme Frigulio regiono sostinę Udinę, pasižyminčią stebinančia architektūra. Centrinėje miesto aikštėje stovi gotikos stiliumi statyta Rotušė ir Šv. Jono koplyčia. Turistų dėmesį patraukia įspūdingas laikrodžio bokštas, kurio viršuje du bronziniai maurai muša valandas. Aikštėje apžiūrėjome dvi XVIII a. statulas ir koloną su šv. Morkaus liūtais. Seniausia miesto bažnyčia – šv. Mergelės Marijos katedra. Pakilę į greta aikštės esančią 26 metrų kalvą, grožėjomės nuo pilies sienų atsiveriančia kvapą gniaužiančia miesto panorama.
Kelionė į namus vingiavo tais pačiais keliais: per Italiją, Austriją su nakvyne Čekijoje. Kelionė per Lenkiją visada tęsiasi ilgai, tačiau nenuobodžiai: grožėjomės vaizdais, remontuojamais keliais ir tiltais. Vėlai naktį sugrįžome į Šilutę.
Birutė Morkevičienė