Ilgą gyvenimo kelią bežingsniuojant

Niūrus darganotas ruduo nebaugina šilutiškių Janinos Balčiauskienės, Marijos Baranauskienės, Stefanijos Zairienės, kurioms šis lapkritis buvo jau 90-asis. Šia proga jubiliates pasveikino ne tik artimieji, bet ir gražią tradiciją puoselėjanti Šilutės rajono savivaldybė ir Šilutės seniūnija.

Visos trys jubiliatės, gimusios ir augusios Didžiojoje Lietuvoje, į mūsų kraštą atvyko po karo, kai savo namus priversti palikti vietiniai gyventojai emigravo į Vakarus.
Jubiliačių veiduose šviečia šypsenos, kurios neišduoda gyvenime patirto vargo ir rūpesčių, alinančio darbo, nemigo naktų prie sergančių vaikų. Jas sieja dar viena gija – visos jos garbų jubiliejų pasitinka jau netekusios savo vyrų.

Devyniasdešimtmetė Janina Balčiauskienė.

Janina Balčiauskienė
Šilutiškė Janina Balčiauskienė apie savo vyrą – šviesaus atminimo Julių Balčiauską, žinomą ne tik šilutiškiams sodininką, dekoratyvinių medelių augintoją, Bitėnų kapinaičių puoselėtoją, „Sidabrinės nendrės“ laureatą, santūrų ir atsidavusį žmonėms – kalba nesustodama: „Jis buvo idealas“.
Nors jubiliatė skundžiasi atmintimi, bet puikiai prisimena pirmuosius metus Šilutėje. Kaišiadoriškė, baigusi medicinos seselių mokyklą Vilniuje, atvyko pagal paskyrimą dirbti Šilutėje. Gyveno kitapus ligoninės mediniame dviaukštyje, kur šiandien yra įsikūrusi vaistinė. Su būsimuoju vyru ją supažindino bendradarbis ūkvedys Černiauskas, kuris stebėjosi, kiek daug ligoniai parašo padėkų medicinos seselei Janinai.
„Dievas man davė ilgą amželį“, – sako J. Balčiauskienė, svarstydama, kad prie ilgo amžiaus prisidėjo ir jos puikus vyras, ir jos darbas ligoninėje. Ir šiandien ji medikų kabinetų durų nevarsto, gal tik norėtų, kad atmintis būtų tvirtesnė, galva nesisuktų. Džiaugiasi bendravimu su kaimynystėje gyvenančia kolege gydytoja Elena Mackevičiene, liūdi dėl toliau gyvenusios kaimynės medikės netekties, dėkoja, kad gyventi priimta nuomininkė Vida jai talkina tvarkyti visus namų ūkio reikalus, ir stebisi, kad sveikintojai tiek trumpai teužsibūna…

Stefanija Zairienė
Galima sakyti, kad Stefanija Zairienė gyvena geležinkelio stotyje, tik patekti į gyvenamuosius butus tenka per gretimas, o ne geležinkelio stoties duris.
Stefaniją Zairienę likimas į Šilutę atbloškė prieš daugiau nei keturis dešimtmečius. Prisipažįsta – nesidžiaugė. Gimusi ir augusi Rokiškio rajone, ten sukūrusi šeimą, sekė paskui vyrą, kurį dėl darbo perkėlė į Skuodą. Žemaitijos miestelyje apsigyveno Smetonos laikų statytame name.

Devyniasdešimtmetė Janina Balčiauskienė.

„Skuode žmonės buvo labai geri. Verkėme mes, verkė jie, kai turėjome išvažiuoti į Šilutę“, – pasakojo Stefanija.
Dirbusi siuvėja, vėliau – kasininke, sako, rasdavusi ir laiko, ir noro pavaikščioti po miškus. Nepatinka jai miesto šurmulys, nuo kurio pavargsta, o miške randa dvasios ramybę. Kartą bevaikščiodama užėjusi vilkę su vilkiukais. Mažuosius net paglosčiusi… Gal vilkė jautė, kad nelinki bloga, ir jos nelietė, nors Stefanijai buvo kilęs noras vieną mažylį parsinešti namo. Stefanija mena girdėjusi, kad vieną moterį ta pati vilkė apkandžiojo.
Miške matytus vaizdus Stefanija perkelia į savo kūrinius. Ji mezga, siuva, tapo, drožinėja, kuria medžio kompozicijas. Jos parodos keliavo po Lietuvą. Ir dabar jos pirštai paklūsta per langą matomiems vaizdams. Stefanija Zairienė – prieš daugelį metų pripažinta tautodailininkė.

Marija Baranauskienė
Per didžiąją metų šventę – šventąsias Kalėdas – per ankšti taps Marijos Baranauskienės namai. Pas ją susirinks vaikai, anūkai, proanūkiai, iš kito miesto galo atskubės jaunesnysis brolis, sesuo. Šventiškame šurmulyje bus dar kartą pasveikinta jubiliatė. Marijos veidą trumpam palies ir liūdesys, kad greta jos nėra vyro. Dar labiau susigraudins, kad nebėra linksmu būdu bei muzikavimu visus būrusio sūnaus Mykolo…

Marija Baranauskienė su savo vaikais: iš kairės – Laimutė, iš dešinės – Liuda ir Vladas.

Tačiau paskęsti liūdesyje ilgam jai neleis rūpestingoji dukra Liuda. Savo rankų darbo gardėsiais lepins kita dukra Laimutė. Stipria ranka palies mamos petį sūnus Vladas, pasukęs tuo pačiu keliu, kaip ir ji, kai dar prieš karą dirbo prekyboje. Prisimins, kaip karui prasidėjus visus prekybos kooperatyvo darbuotojus suvarė į vagoną, sumetė jų prekes ir išvežė į Vilnių, vėliau – dar toliau. Atsidūrė Krasnodare. Karas prabėgo dirbant svetur kombainininko padėjėja. Po karo į gimtinę Lazdijuose grįžti nebegalėjo, tad atvažiavo į ištuštėjusį Klaipėdos kraštą, kur jau buvo įsikūrę jos tėvai. Gyveno Rusnėje, vėliau – Šilutėje. Su vyru Kuzma susilaukė trijų vaikų. Šeimyninė laimė netruko ilgai. Likusi našle su trimis vaikais suprato, kad jai vienai teks vaikus maitinti ir rengti. Teko suktis kaip voverei uždarame rate. Tačiau likimas neleido palūžti. Sutikusi ištekėti už Kazimiero kartu susilaukė porelės.
„Buvo rojus, kai gavome šitą butą“, – sako Marijos dukra Liuda, nusprendusi gyventi kartu su mama, ja rūpintis, slaugyti. Sūnus Vladas prisimena, kad kitoje gatvės pusėje augo eglės, matyt, todėl gatvė buvo pavadinta šiuo vardu. Dukra Laimutė skuba mamą palepinti savo kepiniu. Ji džiaugiasi vilkėdama dar mamos nešiota puikios vilnelės suknele, kurią meistriškai persisiuvo. Negalėjo atvažiuoti sūnus Raimondas, garsėjantis kaip nagingas stalius.
Marija suskaičiuoja anūkus, jų – 12, proanūkių – 9. Diskutuoja, ar dabar vaikus auklėja taip pat, kaip auklėjo juos tėvai, skiepiję pareigingumą, atsakomybę. Pamena, kad mieste gyvenę tėvai visko turėdavo. Žiemai paruošdavo statines agurkų, kopūstų, grybų. Kelis kartus per metus skersdavo kiaulę, rūkydavo mėsą, darydavo dešrų. Dabar šypteli prisiminusi, kad per langą matydavo į kiną einančius draugus, o jai tėvų būdavo prisakyta rinkti bulves… Tėvams nedrįso prieštarauti.
Marija labai mėgsta gėles. Ilgą laiką ji dirbo šiltnamyje, pati jas augino, puoselėjo. Po darbo skubėdavo į sodą, kur taip pat netrūko žalumynų.
90-ojo gimtadienio proga Marijos Baranauskienės namai skendėjo gėlių puokštėse, kurios simbolizuoja vaikų ir vaikaičių meilę bei pagarbą.

Laima PUTRIUVIENĖ

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Miškų savininkus kviečia apžiūrėti savo miškus

Šių metų sausis tik įpusėjo, o Lietuvoje jau du kartus siautė stiprūs vėjai. Jie laužė ir vertė medžius miškuose, parkuose, pakelėse, gyvenvietėse. Sprendžiant iš gaunamų pranešimų, labiausiai nukentėjo Vakarų Lietuvoje, Dzūkijoje ir Panevėžio regione esantys miškai. Valstybinė miškų tarnyba kviečia miškų savininkus apžiūrėti savo miškus ir vėjo pažeistus medžius sutvarkyti iki pavasarinio atšilimo. Valstybinės miškų tarnybos miško sanitarinės apsaugos specialistai pažymi, kad 2021 metų vasarą šalies miškai kentėjo nuo labai karštų orų. Labiausiai nusilpo eglės, todėl pernai eglynuose gausėjo žievėgraužių

Šilutėje veikianti įmonė „Klasmann-Deilmann“ dalį gamybos žada perkelti į Latviją

Portalas 15min.lt praneša, kad problemos su Kinija kai kuriuos Lietuvos verslininkus skatina keisti savo planus. Keli jau pranešė iškeliantys dalį gamybos iš Lietuvos. Tai planuoja daryti ir durpių substratus gaminanti Šilutėje įsikūrusi „Klasmann-Deilmann“. Kinija nuo gruodžio pradžios aktyviai blokuoja Lietuvos įmonių eksportą – Kinijos muitinės duomenimis, gruodį į Kiniją pateko prekių iš Lietuvos tik už 3 mln. eurų, kai rugsėjį šis skaičius siekė 44 mln. eurų. Be to, Kinija spaudžia ir tarptautines bendroves nenaudoti Lietuvoje gaminamų komponentų. Vietoj Lietuvos pasirinkusio

Dviem iš trijų lietuvių trūksta vitamino D. Kaip jo gauti su maistu? 

Pastebimai pagerinti gyvenimo kokybę ir sumažinti įvairių ligų grėsmę – tokį poveikį gali turėti pakankamas vitamino D kiekis organizme. Jis padeda užtikrinti tinkamas smegenų funkcijas, sustiprina imuninę sistemą, apsaugo nuo vėžio, įvairių infekcijų, širdies ir kraujagyslių ligų. Viena produktų grupė – ypatinga Šeimos gydytojas V. Morozovas akcentuoja vitamino D svarbą žmogaus organizmui. Anot mediko, šis elementas stiprina sveikatą bei imunitetą, padeda išvengti onkologinių bei širdies ir kraujagyslių ligų, pagerina gyvenimo kokybę. Tiesa, pažymi pašnekovas, kad pilnai atsiskleistų visa vitamino D

Minime Ievos Simonaitytės 125-ąsias gimimo metines

Sausio 23 d. minimos Ievos Simonaitytės 125-osios gimimo metinės. Šiuos metus Seimas paskelbė I. Simonaitytės metais. Šia proga pateikiame ištraukų iš Domo Kauno parengtos knygos „Aš esu Etmės Evė: Ieva Simonaitytė amžininkų liudijimuose“. Leidinyje, skirtame įprasminti šios Mažosios Lietuvos metraštininkės atmintį, publikuojami penkiasdešimt septynių žmonių, pažinojusių arba artimai besibičiuliavusių su rašytoja, sakytiniai liudijimai. Jie užrašyti 1978–1983 metais. Tikrasis vardas Evė Ieva Simonaitytė (1897–1978) – išskirtinio likimo asmenybė. Pavainikė, benamės duktė. Būdama penkerių, jau žinojo lemtį: aš esu Etmės Evė. Nuo

Taip pat skaitykite