Įgėlė gyvatė. Kaip elgtis?

Ar susimąstome, kad pasivaikščiojimai miške ar tankesnėje žolėje, jeigu tinkamai nežiūrėsime po kojomis, gali baigtis liūdnai – susidūrimu su gyvate. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja Gabija Laubner pataria, ką daryti, jei akistatos vis dėlto neišvengėte, bei įspėja, kokių veiksmų šiukštu vengti.

Uogų ir grybų sezonas jau ne už kalnų – kaip patartumėt apsiauti einant į mišką?

Kaip rodo praktika, dažniausiai gyvatės žmonėms įkanda į kojas, todėl visiems, planuojantiems keliauti grybauti ar uogauti į drėgnus miškus, raistus, taip pat susiruošusiems į žvejybą ten, kur pakrantės ar paežerės labiau apaugusios, visų pirma, patariame apsiauti guminius aulinius batus.

Taip pat nemažai pacientų susidūrimo su gyvatėmis neišvengia soduose ar daržuose ravėdami tankesnę žolę, todėl, jeigu po tokių darbų pajutote skausmą ar dilgčiojimą rankose, nors gyvatės ir nepastebėjote, reikėtų gerai apsižiūrėti.

Tai gali atsitikti taip, kad žmogus įkandimo ir nepajus? Kokie požymiai rodo, kad įkando gyvatė?

Žmogus įkandimą dažniausiai pajunta, tačiau gali nepamatyti, kas jam įkando. Vis dėlto, gyvatės įkandimas vizualiai yra itin specifiškas, t. y., paliekamos dvi įkandimo žymės, kurių su jokio kito gyvio įkandimu nesupainiosi.

Todėl, jei plika akimi pastebėjote nedideliu atstumu vieną nuo kito išsidėsčiusius taškelius – dantų žymes – tai pirmasis požymis, kad susidūrėte su gyvate. Šiek tiek vėliau pradeda ryškėti ir kiti simptomai – vieta, kur matomi taškeliai, pradeda skaudėti, raudonuoti, tinti, sutrinka galūnės funkcija.

Noriu pabrėžti, kad konkretūs pojūčiai priklauso nuo keleto svarbių faktorių – nuo nuodų koncentracijos, nes gali atsitikti taip, kad ta pati gyvatė per dieną gėlė keletą kartų, o su kiekvienu kartu nuodų koncentracija mažėja, taip pat nuo įkandimo vietos ir paties paciento būklės. Jeigu žmogus, kuriam gyvatė įkando, vaikas ar senyvo amžiaus, toks įkandimas jam gali sukelti rimtesnių pasekmių.

Kokia pirmoji pagalba?

Dažniausiai gyvačių įkandimus pirmiausia lydi panika, nerimas ir išgąstis. Todėl primygtinai siūlau tokioje situacijoje prisiminti, jog Lietuvoje nuo vienintelės nuodingos gyvatės – paprastosios angies – įkandimo iki šiol nemirė nė vienas žmogus. Nusiraminus ir, jeigu yra galimybė imobilizavus galūnę, būtina vykti į gydymo įstaigą, kur bus suteikta kvalifikuota pagalba. Optimalus laikas, per kurį reikėtų ją pasiekti – 1 valanda.

Dažnai girdime, kad reikia iščiulpti nuodus ar galūnę suveržti skarele, raiščiu. Ar tikrai?

Raginu visus užmiršti šiuos įsisenėjusius mitus, kurie, jeigu bus taikomi, ne tik nepalengvins žmogaus būklės, bet gali ją net pabloginti. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti iščiulpti nuodų ar prapjauti įkandimo vietos. Taip pat nepatariama užveržti galūnės, į kurią buvo įkasta. Be to, ne retai žmonės sugalvoja „prideginti“ žaizdą spiritu ar liepsna – to griežtai reikėtų vengti.

Taip pat darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pacientai, kuriems įkando gyvatė, į ligoninę kartu atsiveža ir sugautą „nusikaltusią“ gyvatę. Primygtinai prašome žmonių tokių veiksmų nesiimti ir negaišti laiko, kuris turėtų būti skirtas žmogui gabenti į gydymo įstaigą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutės Hugo Šojaus muziejaus istorija. II dalis

Šilutės etnografinio muziejaus įkūrimas Po H. Šojaus mirties 1937 m. dvarą ir jame įkurtą muziejų paveldėjo anūkas Verneris Šojus. Priartėjus karo frontui, 1944 m. rudenį jis su šeima pasitraukė į Vakarus, palikęs dvarą likimo valiai. Antrojo pasaulinio karo pabaigoje (1944 m. spalio 9 d.) Šilutę užėmę Raudonosios armijos daliniai apsistojo dvare, daugelis muziejaus eksponatų dingo arba buvo sunaudoti „karo reikmėms“. Frontui pasitraukus, Šilutės vykdomojo komiteto pirmininku buvo paskirtas klaipėdiškis Horstas Toleikis. Jis 1945 m. vasario 19 d. pavedė savo pusbroliui

Kokia Lietuvos investicija – „kiečiausia“?

Sausio 11 d. Šilutėje lankėsi žemės ūkio ministras Giedrius Surplys. Į susitikimą Savivaldybėje susirinko daug ūkininkų, žemės ūkio įmonių bei su žemės ūkio veikla susijusių įstaigų, organizacijų atstovų. Svečio palydoje taip pat buvo dešimtys ministerijos, Nacionalinės mokėjimų agentūros specialistų, Maisto ir veterinarijos tarnybos atstovų. Anot Šilutės r. savivaldybės mero Vytauto Laurinaičio, tiek žmonių į susitikimą su ministru anksčiau nėra buvę susirinkę, net kai švietimo ir mokslo ministrė buvo atvykusi. „Žemės ūkis lenkia…“ – apibendrino meras. Kalbą ministras G. Surplys pradėjo

Padėkos vakaras Švėkšnoje

Švėkšnoje tapo įprasta, kad naujų metų pradžioje seniūnas Alfonsas Šeputis sukviečia aktyvius ir geradariškais darbais garsius švėkšniškius bei jų draugus į Padėkos vakarą. Sausio 11-osios vakare į tokią šventę Tradicinių amatų centre sugužėjo pilnutėlė salė žmonių. Atvyko Šilutės r. savivaldybės meras Vytautas Laurinaitis, administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis, kraštietis Aldas Kliukas, kurio vadovaujama UAB „Pamario restauratorius“ atkuria Švėkšnos žydų sinagogą, baisoka išvaizda ilgai žmones gąsdinusį pastatą. Suplanuota tvarkyti pastato perdangą, stogą, restauruoti mūro sienas, atkurti autentišką fasadą, langus, duris, lauko

„Tegul Sausio 13-osios aukos mums primena…“

Šiemet sausio 13-oji – Laisvės gynėjų diena – išpuolė sekmadienį. Šią valstybinę šventę būrys šilutiškių paminėjo Šventojo Kryžiaus katalikų bažnyčioje. Šventės proga centrinėje miesto gatvėje trispalvės kažkodėl neplazdėjo… Šv. Mišių pradžioje klebonas kanauninkas Remigijus Saunorius pranešė, kad ši diena yra Kristaus krikšto šventė. Simboliška, kad kartu pagerbiami ir Lietuvos laisvės gynėjai: „1991 metų sausio 13-ąją mūsų broliai ir seserys buvo pakrikštyti kraujo krikštu, kada apsisprendė nusimesti nelaisvės grandines…“ Kartu su klebonu šv. Mišias aukojo šios bažnyčios vikaras Viktoras Daugėla. Po