Įgėlė gyvatė. Kaip elgtis?

Ar susimąstome, kad pasivaikščiojimai miške ar tankesnėje žolėje, jeigu tinkamai nežiūrėsime po kojomis, gali baigtis liūdnai – susidūrimu su gyvate. Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL) Ūminių apsinuodijimų skyriaus vedėja Gabija Laubner pataria, ką daryti, jei akistatos vis dėlto neišvengėte, bei įspėja, kokių veiksmų šiukštu vengti.

Uogų ir grybų sezonas jau ne už kalnų – kaip patartumėt apsiauti einant į mišką?

Kaip rodo praktika, dažniausiai gyvatės žmonėms įkanda į kojas, todėl visiems, planuojantiems keliauti grybauti ar uogauti į drėgnus miškus, raistus, taip pat susiruošusiems į žvejybą ten, kur pakrantės ar paežerės labiau apaugusios, visų pirma, patariame apsiauti guminius aulinius batus.

Taip pat nemažai pacientų susidūrimo su gyvatėmis neišvengia soduose ar daržuose ravėdami tankesnę žolę, todėl, jeigu po tokių darbų pajutote skausmą ar dilgčiojimą rankose, nors gyvatės ir nepastebėjote, reikėtų gerai apsižiūrėti.

Tai gali atsitikti taip, kad žmogus įkandimo ir nepajus? Kokie požymiai rodo, kad įkando gyvatė?

Žmogus įkandimą dažniausiai pajunta, tačiau gali nepamatyti, kas jam įkando. Vis dėlto, gyvatės įkandimas vizualiai yra itin specifiškas, t. y., paliekamos dvi įkandimo žymės, kurių su jokio kito gyvio įkandimu nesupainiosi.

Todėl, jei plika akimi pastebėjote nedideliu atstumu vieną nuo kito išsidėsčiusius taškelius – dantų žymes – tai pirmasis požymis, kad susidūrėte su gyvate. Šiek tiek vėliau pradeda ryškėti ir kiti simptomai – vieta, kur matomi taškeliai, pradeda skaudėti, raudonuoti, tinti, sutrinka galūnės funkcija.

Noriu pabrėžti, kad konkretūs pojūčiai priklauso nuo keleto svarbių faktorių – nuo nuodų koncentracijos, nes gali atsitikti taip, kad ta pati gyvatė per dieną gėlė keletą kartų, o su kiekvienu kartu nuodų koncentracija mažėja, taip pat nuo įkandimo vietos ir paties paciento būklės. Jeigu žmogus, kuriam gyvatė įkando, vaikas ar senyvo amžiaus, toks įkandimas jam gali sukelti rimtesnių pasekmių.

Kokia pirmoji pagalba?

Dažniausiai gyvačių įkandimus pirmiausia lydi panika, nerimas ir išgąstis. Todėl primygtinai siūlau tokioje situacijoje prisiminti, jog Lietuvoje nuo vienintelės nuodingos gyvatės – paprastosios angies – įkandimo iki šiol nemirė nė vienas žmogus. Nusiraminus ir, jeigu yra galimybė imobilizavus galūnę, būtina vykti į gydymo įstaigą, kur bus suteikta kvalifikuota pagalba. Optimalus laikas, per kurį reikėtų ją pasiekti – 1 valanda.

Dažnai girdime, kad reikia iščiulpti nuodus ar galūnę suveržti skarele, raiščiu. Ar tikrai?

Raginu visus užmiršti šiuos įsisenėjusius mitus, kurie, jeigu bus taikomi, ne tik nepalengvins žmogaus būklės, bet gali ją net pabloginti. Taigi, jokiu būdu nereikėtų bandyti iščiulpti nuodų ar prapjauti įkandimo vietos. Taip pat nepatariama užveržti galūnės, į kurią buvo įkasta. Be to, ne retai žmonės sugalvoja „prideginti“ žaizdą spiritu ar liepsna – to griežtai reikėtų vengti.

Taip pat darbo praktikoje yra pasitaikę atvejų, kai pacientai, kuriems įkando gyvatė, į ligoninę kartu atsiveža ir sugautą „nusikaltusią“ gyvatę. Primygtinai prašome žmonių tokių veiksmų nesiimti ir negaišti laiko, kuris turėtų būti skirtas žmogui gabenti į gydymo įstaigą.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Savižudybių prevencija: svarbu atpažinti ir padėti

Higienos instituto duomenimis, 2017 m. nusižudė beveik 750 gyventojų. Nors Lietuvoje savižudybių mastas kasmet mažėja, tačiau pagal jų skaičių, tenkantį šimtui tūkstančių gyventojų, kitas Europos Sąjungos šalis lenkiame du tris kartus. Specialistai teigia: 8 iš 10 apie savižudybę galvojantys asmenys duoda aplinkiniams vienokius ar kitokius ženklus. Juos atpažinę, galime išgelbėti gyvybę. Statistika nėra tiksli Higienos institutas pastebi, kad situacija šiek tiek gerėja: praėjusiais metais nusižudė 9 proc. mažiau gyventojų nei prieš metus ir 20 proc. mažiau nei prieš trejus metus.

Negatyvias pasekmes jaučia ne tik priklausomi žmonės, bet ir jų šeimos nariai

Įvairios priklausomybės sukelia daug negatyvių pasekmių – tiek į jas įklimpusiems žmonėms, tiek šalia esantiems artimiesiems. Ir vis tik net nusprendusiems keisti gyvenimo būdą atsisakyti žalingų įpročių nėra taip paprasta. Siekiant visiškai išsilaisvinti, gali prireikti specialisto – psichoterapeuto ar net psichiatro – pagalbos.   Pasikeičia elgesys   Lietuvos psichologų sąjungos narys, klinikinis psichologas, kognityvinės elgesio terapijos psichoterapeutas Julius Burkauskas svarbiausiu priklausomybės nuo psichoaktyvių medžiagų požymiu įvardija stiprų ar net nenugalimą norą vartoti šias medžiagas. „Atsiradus priklausomybei vartojimas tampa svarbesnis nei

Žalingi įpročiai – kelias prisikviesti onkologines ligas

Nacionalinio vėžio instituto duomenimis, mūsų šalyje kasmet nustatoma apie 18 tūkst. naujų susirgimų onkologinėmis ligomis, beveik 20 proc. Lietuvos gyventojų mirčių sudaro mirtys nuo vėžio. Anot mokslininkų, apie 80 proc. vėžį lemia gyvenimo būdas ir aplinka. Ypač vėžio riziką didina rūkymas (netgi pasyvus), piktnaudžiavimas alkoholiu, ilgai trunkantis stresas,  neigiamos emocijos (pyktis, pavydas, pesimizmas ir kt.), nes jos silpnina imuninę sistemą.  Didina riziką Nacionalinis vėžio institutas įspėja: alkoholio vartojimas susijęs su padidėjusia rizika susirgti mažiausiai 7 rūšių vėžiu: burnos, stemplės, ryklės,

Vaiko ketinimas nusižudyti – tai paslėptas pagalbos šauksmas

Iš gyvenimo vis dažniau nutaria pasitraukti Lietuvos jauniausieji – vaikai ir paaugliai, dar nesulaukę pilnametystės, tačiau dažnais atvejais jau spėję patirti tokius gyvenimo išbandymus, apie kuriuos kiti suaugusieji nesusapnuotų net savo baisiausiuose košmaruose. Šį kraupiausią, o kartu ir greičiausią problemų sprendimo kelią kasmet pasirenka apytiksliai 25–30 nepilnamečių, o savižalos atvejų yra fiksuojama keleriopai daugiau. Apie tai, kokie yra pagrindiniai požymiai, įspėjantys apie suicidinio elgesio pavojų, ir kaip derėtų elgtis tokio asmens artimiesiems, pasakoja gydytoja, vaikų ir paauglių psichiatrė, Santaros klinikų