Zigmo Malinausko nuotr.

Akylesni keliautojai, vykstantys keliu iš Žemaičių Naumiesčio į Degučius, tuoj už posūkio į Vainutą, Klebonų kaime, kairėje kelio pusėje, gali pastebėti stūksantį skoningą obeliską (koordinatės: 355729, 6137360 (LKS); 55.35032, 21.725037 (WGS)). Pradėjus juo domėtis, išaiškėjo, kad rajono atsakingi darbuotojai apie jį nieko nežino.

Paklausus vietos gyventojų, jie teigė, kad ten palaidotas rusų pasieniečių caro generolas. Iš tiesų tai, kad laidojimui pagarbiai parinkta vieta reljefo paukštėjime, laidotas rūsyje ir antkapiui skirtas solidžių matmenų obeliskas, siūlė mintį, kad čia palaidotas gana nusipelnęs asmuo.

Pats 2,08 m. aukščio obeliskas yra gana įspūdingas. Jis, pagamintas iš natūralaus, techniškai apdoroto, ne vietoje daryto, matyt, atvežto iš Prūsijos, akmens. Paminklo detali apžiūra (2005), leido nustatyti, kad ant jo yra likę sunkiai įskaitomi įrašai. Pritaikius putų technologiją, išsišifravo įrašas: „Здесь покоится прах Войска Донского полковника Семена Даниловича Лазарева окончившего дни жизни сей 1816 года ноября 18 дня на 39 году от рождения„. Išvertus jis skambėtų taip: „Čia ilsisi Dono armijos pulkininko Semiono Danilovičiaus Lazarevo, baigusio šio gyvenimo dienas 1816 metų lapkričio 18 (30) dieną, 39 metais nuo jo gimimo, palaikai“.

Taigi, įrašas iš tiesų patvirtino, kad palaidotas kariškis, pulkininkas, iš Dono Kazokijos regiono, ir kad jis gali būti sietinas su napoleonmečiu.

Pradžioje kažkiek neaiškumų sukėlė vieniša palaidojimo vieta. Tačiau triverstis žemėlapis ir vietiniai papasakojo, kad kapas buvo parinktas šalia seniausių Naumiesčio katalikų kapinių, egzistavusių iki 1850. Tais laikais stačiatikius laidodavo ne katalikų kapinėse, o šalia jų. Pastarosios ankstyvuoju sovietmečiu buvo sunaikintos, iškasus smėlį ir žvyrą. Jų vietą dabar žymi obeliskas.

Netoli kapo esančios sodybos savininkas E. Mockus papasakojo, kad jo senelė dar prisiminė, kad velionis buvo atneštas pėsčiųjų kariškių, pagal stačiatikių laidojimo tradicijas, atvirame karste iš Naumiesčio. Buvo laidojamas specialiai padarytame iš akmenų rūsyje. Palaidojus jis buvo pagerbtas šautuvų salvėmis. Beje, tuo laiku vietiniai su kazokais, saugojusiais sieną, konfliktų neturėjo. Buvo jie gana linksmoki. Matyt, tais laikais arklių vairuotojų alkotesteriais netikrindavo…

Pradėjus domėtis literatūra, sužinota, kad iš tiesų kazokai, vaikę Napoleoną po visą Europą, saugojo rusų vakarinę imperijos sieną ir mūsų vietovėje. Teko sutikti ir Lazerev S. D. pavardę. Tačiau nesinorėjo tikėti, kad tai galėtų būti kazokų armijos generolo, grafo Platovo (1753-1818) adjutantas. Tikslinimuisi buvo kreiptasi į Lietuvos istorikus (2011). Tačiau jie informacijos neturėjo, nes archyvuose tėra dokumentai, susiję tik su pasienio incidentais. Po to buvo kreiptasi į jaunesnės kartos istoriką, dirbantį pasienio tarnyboje, rašytoją Gediminą Kulikauską. Jis panaudojo tyrimo metodą – socialinius tinklus. Į patalpintą informaciją apie kazokų pulkininką internetiniame rusų mėgstamame e-žurnale „Livejournal“, greitai (2020 06 07) atsiliepė question1945-( https://question1945.livejournal.com/212605.html) , suteikęs informaciją apie Lazarev S. D. Pagal jį Klebonų km. palaidotas neeilinis žmogus – S. D. Lazarev 3, kuris buvo 1812 m. Tėvynės karo didvyrio Dono kariuomenės atamano, grafo Matviejaus Ivanovičiaus Platovo vyriausias adjutantas ir žygio raštinės viršininkas. Jis buvo apdovanotas Rusijos ordinais: 4-o laipsnio Šv. Vladimiro, 3-o laipsnio Šv. Anos, Auksiniu kryžiumi už kautynes prie Preisiš-Eilau, austrų Šv. Leopoldo ordinu, Bavarijos Maksimilijono-Juozapo ordinu. Žinoma, kad jis grafo adjutantu buvo nuo 1803 metų ir kartu buvo su juo per visą karo kompaniją prieš Napoleoną.

Apie Dono kazokų pulkų kovas su Napoleono kariuomene 1805-1807 ir 1812 metais yra aprašyta Sapožnikovo A. I. 2008 ir 2012 metų monografijose. Atskirame 2004 m. šio autoriaus straipsnyje, skirtame grafui generolui Platovui M. I, rašoma: „Vyriausiu adjutantu ir žygio kanceliarijos vadovu buvo papulkininkis Semionas Danilovičius Lazarevas (1779–1816), tarnavęs raštinėje nuo 1803 m. Jį galima vadinti dešiniąja atamano ranka, kadangi jo yra parašyti daugelis tekstų, pasirašytų Platovo M. I. (Sapožnikov A. I., 2004, 70 p.). Taigi, Lazarevui teko būti daugelyje Europos vietų. Tikriausiai, būta 1814 m. Paryžiuje, sudarant taikos sutartį bei Londone, kur labai iškilmingai buvo pagerbti antinapoleoninės koalicijos dalyviai.

Nors po Abiejų Tautų Respublikos 1795 m. padalijimo rusai patys pradėjo saugoti sieną su Prūsija, tačiau tik po 1811 ją ėmė saugoti Dono kazokai. Manyta, kad jie geriau kovos prieš kontrabandininkus. Tačiau tai nepasitvirtino, nes kazokai greitai susidraugaudavo su vietiniais, todėl 1822 m. buvo pakeisti Vilniaus brigados kareiviais.

Po 1812 m. karo su prancūzais, Dono pulkai 1813 m. pradėjo grįžti į gimtąsias vietas. Tačiau grįžimas užsitęsė. Apie 40 pulkų grįžo 1814, po 7-8 ─ 1815─1816 m., o pavieniai ir 1818, 1819 m. Taigi, 1816 m. Naumiesčio apylinkių kordonus tebesaugojo dar karų su Napoleonu dalyviai.

Internetinio žurnalo Livejournal tinklaraštininkas pateikia nežinomo dailininko M. I. Platovo  1810 m. portretą su kariais už jo. Klaustuku, jo manymu, pažymėtas S. D. Lazarevas. 

Neįtikėtina, tačiau faktai rodo, kad šalia Naumiesčio amžiną poilsį rado įžymus karų su Napoleonų dalyvis kazokų pulkininkas S. D. Lazarevas. Sunkus kariškio gyvenimas, ar kokia chroniška sveikatos bėda, ar kokia infekcija galėjo lemti, kad jis taip anksti (38 m.) atgulė amžinam miegui šalia Naumiesčio. Obelisko įrašas rodo, kad neabejotinai čia guli Dono kazokų pulkininko S.D. Lazerevo palaikai. Ar tikrai tai Lazarev3, Platovo vyr. adjutanto, kapas, dar bus tikslinama dokumentais.

Neabejotina, kad naumiestiškiai šiek tiek daugiau globos obeliską: pašalins nereikalingus krūmus, bent du kartus per metus aplinkui jį nupjaus žolę, o kultūros saugotojai šį klasicistinio stiliaus antkapinį paminklą, tikriausiai, seniausią žemaitiškoje rajono dalyje, įtrauks į saugotinų objektų sąrašą. Tiesa, vietinių gyventojų paminklas yra prižiūrimas. Kažkada buvo pasodinti medžiai, kertami nereikalingi krūmai, nupjaunama, nors ir retai, žolė. Teko matyti 38 senas buvusio valsčiaus kapines. Daugelį jų tvarko tik gamta, o šį ─ ir žmogus.

Dr. Zigmas Malinauskas, „Versmės“ leidyklos „Žemaičių Naumiestis“ monografijos sudarytojas ir redaktorius