Į Ventspilį – latviškų saldumynų paragauti, parkuose pasivaikščioti

Į kaimyninėje Latvijoje esantį didmiestį vykome ne pirmą kartą, tačiau šį kartą apsistojome kelioms dienoms. Norėjosi pamatyti miestą, pasigrožėti įvairiaspalvėmis karvutėmis ir gėlių kompozicijomis, aplankyti uostą, pramogų parką.

Ventspilio pažiba – Gėlių laikrodis.

Sutiko svetingai

Kadangi iš anksto nebuvome užsisakę nakvynės, iš karto nuvykome į Ventspilio informacinį turizmo centrą. Ten jaunos malonios darbuotojos greitai surado, kur galėsime pernakvoti, papasakojo, ką būtinai turime apžiūrėti Ventspilyje, įteikė žemėlapį ir lankstinukų. Kavinėje skaniai ir nebrangiai papietavę, pasivaikščiojome po miestą. Ne paslaptis, kad centrinės Ventspilio gatvės išgrįstos trinkelėmis, kad niekur nėra mašinomis užgrūstų gatvių (mašinos kažkaip gražiai įsikomponuoja šaligatviuose įrengtose stovėjimo  vietose), niekur nereikia mokėti už automobilių parkavimą mieste.

Atvykusiųjų į šį Latvijos miestą akis glosto preciziškai apkarpytos liepų alėjos.

Pamatyti savo akimis

Vos įvažiavus į Ventspilį, dėmesį patraukė aukštos liepos – jos buvo nukarpytos taip, kad iš abiejų pusių buvo tarsi lygi siena. Važiavome kaip tuneliu. Žvalgėmės karvučių, kurių įvairiaspalvėmis skulptūromis ventspiliečiai turi išpuošę miestą. Internete buvau pasiskaičiusi, kad 2002 m. Ventspilis dalyvavo tarptautinėje meno programoje „Karvių paradas“. Buvo sukurtos ir visame mieste viešosiose erdvėse pastatytos 25 karvių skulptūros. Vėliau jos buvo pardavinėjamos aukcione, o įžymiausios iki šiol stovi miesto aikštėse.

Ventspilis neįsivaizduojamas be gėlių ir fontanų, molo. Gėlėmis išpuoštas visas miestas – gatvės, skverai, aikštės, gėlės žydi prie namų ir parduotuvių bei įstaigų. Gėles ventspiliečiai atnaujina pagal metų laikus, kai kurias keičia ir dažniau. Miesto Dūma daug dėmesio skiria grožiui kurti ir puoselėti. Negalėjome praleisti progos pasivaikščioti molu ir aplankyti mėlynosios karvės. Kadangi diena buvo pakankamai rami, nepūtė stiprus vėjas, tad neteko paskanauti smėlio kaip kitais kartais. Kartu keliaujantis anūkas pasėdėjo didžiuliame krėsle, vėliau įkopėme į apžvalgos bokštą.Vakare miesto centre prie fontano, simbolizuojančio didžiulį laivą, susirinko daug žmonių. Aplinkui girdėjosi kalbant lietuviškai. Sutikome žmonių iš Šilutės, iš Klaipėdos ir kitų miestų. Įsižiebus šviesoms, nuvilnijo džiugus murmesys – įspūdis nepakartojamas. Daug kas  fotografavosi, niekas neskubėjo išsivaikščioti.

Šiandien Ventspilyje gyvena 39 tūkst. gyventojų. Mieste veikia septyni fontanai, kurie savo čiurlenimu į kasdienį miesto šurmulį įlieja tekančio vandens čiurlenimo garsą. Kiekvienas fontanas – išskirtinio dizaino, sukurtas konkrečiai vietai. Fontanas „Saulės valtelės“, esantis miesto centre, susirinkusius prie jo žmones nuramina, o burės, sudarytos iš mažyčių purslų, atspindi vaivorykštę. Vaikščiodami uoste apžiūrėjome jį kartu su „Laivų stebėtoju“. Iš jo apvalios akmeninės galvos trykšta vanduo, primenantis ištaršytas vandens garbanas.Vaikams (mūsų anūkui – taip pat) daugiausiai emocijų sukelia pramogų parkas. Čia mažiesiems tikras rojus, ir bilietai nėra brangūs. Sumokėjome 7 eurus už 8 atrakcionus. Parke gali būti nors ir visą dieną, veikia kavinė, kur gali skaniai papietauti, paskanauti ledų ir atsigaivinti. Mus labiausiai domino „kelionė“ laiptais į aukštą kalną, nuo kurio vaikai pusę valandos gali leistis padangomis. Pakilti vaikams padeda judanti juosta. Užkopus patogiai sukonstruotais laiptais (lipamas nejauti kalno statumo), atsiveria nuostabus vaizdas į jūrą. Ventspilio paplūdimį ženklina Mėlynoji vėliava.

Smagu vaikams Ventspilio atrakcionų parke.

Buvo gaila išvažiuoti iš svetingo miesto. Vaikščiojome po senamiestį, uostą, kur daug skirtingų karvučių, fotografavomės, mėgavomės ledais ir pažadėjome sugrįžti į šį gražų miestą, kuriame veikia Ventspilio aukštoji mokykla, neužšąlantis jūrų uostas ir vienas iš trijų Latvijos oro uostų.

O kur mes pirmiausia nuvestume savo svečius, ką jiems parodytume? Pirmiausia, Hugo Šojaus muziejų. Jame įdomu, galima daug sužinoti apie mūsų miesto praeitį, atvyksta daug žymių menininkų. Visi, kurie ateiname į muziejų, atsiveskime po vieną žmogų (jiems tikrai nereikės gailėtis), ir mūsų bus jau ne 20, o 40 muziejaus lankytojų.

Ar labai galėtume didžiuotis savo miesto fontanu? Ir medžių šaknų iškilnotomis plytelėmis?Gal apžvalgos bokštu, kurį pasistatė kintiškiai? Ar uostais, į kuriuos negali įplaukti laivai? Mes visi mylime savo miestą, tačiau gal kas nors turėtų sudrausminti tuos gyventojus, kurie nesitvarko savo kiemuose, kuriuose veši po langais piktžolės ir mėtosi šiukšlės. Ar auga miesto teritorijoje privačiose valdose aukštos žolės ir niekas jų nepjauna? Daug skaitome apie įvairius projektus, kelių remontą, visi laukia Kultūros ir pramogų parko rekonstrukcijos. Kai darbai pradedami, jie ir užbaigiami. Laukiame visų sumanymų įgyvendinimo. Gal tada žmonės bus laimingesni ir aktyvesni?

Birutė Morkevičienė

Hits: 391

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas.

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): *

Visi naujausi straipsniai

Renginių, skirtų emocinei sveikatai, ciklas

MO muziejus drauge su kitų kultūros įstaigų atstovais ne kartą akcentavo meno ir kultūros svarbą. Muziejų ir galerijų lankymas gerina žmonių emocinę sveikatą, mažina stresą bei suteikia laimės. Tą patvirtina Pasaulio sveikatos organizacijos atlikti tyrimai. „Apie muziejų ir vizualiųjų menų teigiamą poveikį visuomenei ne kartą kalbėjome, kai muziejus buvo uždarytas karantino metu. Įsitikinome, kad nepaisant mokslinių įrodymų, galbūt tuo nėra pasitikima, nesistengiama sistemiškiau išnaudoti. Todėl norime tęsti šią temą ir analizuoti, kaip geriau išnaudoti muziejus – vietas, kuriose auga gerovės

Baudos už žolės deginimą

Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento duomenimis, daugiausia  gaisrų atvirosiose teritorijose kyla balandžio mėnesį. Praėjusių metų  balandį  ugniagesiams juos teko gesinti 815 kartų. Šiais metais žolė Lietuvoje jau liepsnojo  360  kartų. Daugiausia tokių gaisrų šiemet kilo Vilniaus (179), Kauno (43) ir Šiaulių (26)  apskrityse.  Šiemet išdegė per 100 ha, praėjusiais metais per tą patį laiką ugnis nusiaubė 575 ha (kilo 918 gaisrų).    Dabar šalyje  vyksta akcija „Nedegink žolės“, jos metu gyventojams platinama informacija apie daromą žalą deginant sausą žolę ir už

Atvelykiui – apie žibučių miškelį Pagryniuose

Pagryniuose, Šilutės priemiestyje,  reto grožio vieta: 7 arų ploto privatus miškelis išvien mėlynuoja žibuoklių žiedais. Kiek jų čia žydi, sunku ir suskaičiuoti. Vešlūs krūmeliai kelia po dešimtis žiedų. Šį pavasarį mėlynasis miškelis ypač gražus. Dabar – pats žibučių žydėjimas. O padėkos už šį sukurtą grožį nusipelno Žaliosios gatvės sodybos šeimininkai – garsūs Pamario krašto bitininkai Onutė ir Pranas Petrošiai. Sukurti tokį žibuoklyną – ne vienerių metų darbas. Onutė Petrošienė pasakojo, kad pirmosios žibutės čia buvo pasodintos gal prieš 10 metų.

Dovana F. Bajoraičio viešajai bibliotekai – stalo žaidimas „Kelionė koklių motyvais“

Rudenį trys klaipėdiečiai – meno projektų koordinatorė Žana Jegorova, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja dr. Raimonda Nabažaitė, ir tapytojas Rodionas Petrovas (Rodion Petroff) sukūrė pažintinį stalo žaidimą „Kelionė koklių motyvais“, kuris yra glaudžiai susijęs su Klaipėdoskrašto  istorija. Jame vaizduojami kokliai priklauso Mažosios Lietuvos istorijos muziejui. Šis žaidimas kviečia prisiliesti prie krosnių istorijos (tai artima ir Šilutės kraštui). Žaidėjai žaisdami artimiau prisilies prie archeologijos ir jos ypatumų, daugiau sužinos apie Europos istoriją, mieste vyravusią prekybą, garsių menininkų kūrybą,

Taip pat skaitykite