Trijų dienų kelionė į Graikiją nebuvo nuobodi. Ją paįvairino neįprastas mūsų akiai kraštovaizdis: tolumoje ir šalikelėse besidriekiantys kalnai, tuneliai, raudonuojantys aguonų laukai, žydinčios akacijos ir įvairiaspalviai oleandrų krūmai.

Graikijos, dar vadinamos Vakarų pasaulio kultūros lopšiu, dievai tikrai nenuskriaudė, padovanodami tokią turtingą istoriją, kuria neįmanoma nesididžiuoti, nuostabią gamtą ir net 13 676 km įspūdingos Viduržemio jūros pakrantės. Tačiau tik apie 4000 km pajūrio tenka Graikijos žemyninei daliai. Dar vienas Graikijos turtas – salos ir priglaudė likusius tūkstančius kilometrų paplūdimių, įlankėlių, lagūnų… Tai Kretos, Koso, Rodo, Korfu salos bei Peloponeso pusiasalis.

Vienuolynas ant kalvos.

Pirmoji diena Graikijoje buvo skirta poilsiui, tad visi pirmiausia norėjome apsižvalgyti savo miestelyje Arkitsoje, išsimaudyti jūroje, kiti plaukė į netoliese esančią salą, kurioje gražūs paplūdimiai, garsūs iš uolų tekančiu karštu vandeniu. Vietinėse kavinukėse skanavome graikiškų patiekalų, o graikiškas salotas tiesiog įsimylėjome. Be jų nepraėjo nė vieni mūsų  pietūs.

Meteorų vienuolynai

Kitą dieną išvykome į Kalambaką, miestelį, kuris įsikūręs netoli Meteorų vienuolynų. Įspūdingai iš tolo atrodė didžiulės uolos, kuriose įsikūrę vienuolynai. „Meteora“ – išvertus iš graikų kalbos reiškia „esantys tarp dangaus ir žemės“.

Meteoros vienuolynai įkurti 300 metrų aukštyje. Dviejų pagrindinių vienuolynų – Gegano Meteoro ir Megalo Meteoro – įkūrėju laikomas šventasis Afanasijus. Šis vienuolis 1360 m. nuo Atono kalno atsikraustė į Kalambaką. Kaip byloja legenda, jo buveinė buvo taip aukštai, kad jį galėjo ten užnešti tik angelas ar erelis. Megalo Meteoro vienuolynas – didžiausias iš visų vienuolynų – pastatytas 625 m aukštyje. Vienuolio mokinys Josifas, serbų karaliaus sūnus, po trisdešimties metų pratęsė mokytojo idėją ir čia pastatė vienuolyną.
XV–XVI a., kai Fesaliją užgrobė turkai, šiose vietovėse įsikūrė daugiau kaip 30 naujų vienuolynų. Tai buvo vienuolynų klestėjimo laikotarpis. Jie buvo statomi iš akmenų, stogai dengiami raudonomis čerpėmis, balkonai buvo mediniai. Vienuolynuose daug mažų siaurų celių, bendri valgomieji. Dauguma vienuolynų buvo skirti tik vyrams, tačiau tarp jų yra ir keli moterų vienuolynai. Beje, uolose laipteliai iki vienuolynų buvo iškalti tik XX amžiaus pradžioje. Kaip pirmieji vienuoliai patekdavo į stačių uolų viršūnes ir kaip jiems pavykdavo į tokį aukštį užkelti statybines medžiagas – vis dar paslaptis.

Vienuolynai šiandien
Šiuo metu Meteorą sudaro šeši vienuolynai. Vienuolynai visada garsėjo savo uždarumu (ne veltui ir kūrėsi tokiose atokiose vietose). Šiandien keli iš jų atviri lankytojams, bet norintiems ten patekti reikia laikytis kelių taisyklių: moterų neįleidžiama su kelnėmis, o vyrai negali įeiti vilkėdami šortus. Jei turisto apranga neatitinka nustatytų taisyklių, galima pasinaudoti specialiai tam tikslui skirtais viešais drabužiais (ilgais sijonais ir plačiomis prijuostėmis), kurie nieko nekainuoja, jie sukrauti prie įėjimo į vienuolynus.

Nors iki vietovės, kur stūkso ant uolų pastatyti vienuolynai, privežė autobusas, tačiau į patį vienuolyną galėjome patekti tik įveikę didelį kiekį stačių laiptelių, iškaltų XX a. pradžioje. Susipažinome su vienuolių gyvenimu, unikaliomis freskų, ikonų ir drožinių kolekcijomis. Atsivėrę panoraminiai vaizdai, manau, kiekvienam išliks atmintyje visam gyvenimui. Įspūdingas akimirkas stengėmės įamžinti fotografuodamiesi vienuolynų fone.

Vėliau apsilankėme bizantiškųjų ikonų dirbtuvėje, kur susipažinome su ikonų meistrų darbu, nusipirkome suvenyrų.

Grįžus į viešbutį laukė graikiškas vakaras. Viešbutyje svečiavosi šeimininko draugai, vietiniai ūkininkai graikai, kurie supažindino mus su tradiciniais graikų šokiais ir žaidimais. Skambėjo graikiška muzika. Mokėmės šokti populiarųjį graikų Sirtakį.
Birutė Morkevičienė, autorės nuotr.

Miestas – tarp uolų.