Brėkštant vasario 27-ajai netekome garsaus gamtos mokslų daktaro, ichtiologo, gamtosaugininko, kraštotyrininko rusniškio Kazio Gaigalo (gimė 1928 m.).
Kazys Gaigalas – mokslinių knygų autorius apie žuvis ir žvejybą Kuršių mariose bei Baltijos jūroje, parašęs žuvisaugos tema per 1000 straipsnių, kelių premijų laureatas, net ir tapęs neįgaliu, visad buvo aktyvus pilietis, Pamario krašto šviesulys.

Koks mistinis sutapimas: Kazio Gaigalo horoskopo ženklas – Žuvys. Joms ir paskyrė savo veiklą, tarnystę. Matyt, tam buvo pašauktas Žiemgalos krašto ūkininkų sūnus, raudonplytės Linkuvos gimnazijos (Pakruojo r.) gimnazistas. Čia jis susipažino su savo pirmąja, vienintele meile – šaulio dukra Birute Enikaite, būsima mokytoja, bibliotekininke, poete. Ji lėkė paskui jį į tremtį, į Sibirą.
Taip, Kaziui su tėveliais teko keliauti į šaltosios Rusijos gilumą vagone su kryžmai užkaltais langais. Buvo ištremti be teisės sugrįžti. Kazys Gaigalas biologo-zoologo regalijas įgijo baigęs Irkutsko universiteto gamtos mokslų fakultetą. Kurį laiką dirbo Novosibirske mikropaleontologu-inžinieriumi. Darbas buvo įdomus: pagal suakmenėjusių gyvūnų liekanas nustatydavo žemės klodų amžių. Šios žinios praversdavo ieškant naftos telkinių. Vėliau rusų kalba parašė mokslinę knygą „Baikalo ežero verpetės“.
1953-iaisiais, mirus sovietų valstybės diktatoriui Stalinui, nušvito viltis grįžti į Lietuvą. Grįžo 1957-aisiais. Pūkų patalo niekas nepaklojo. Apsigyveno ūkų sostinėje – Rusnėje. Aplūžęs butas buvo be galinės sienos – galėjai gėrėtis plačiu vaizdu į sodą, naktį – į žvaigždes. Kazys ir Birutė gyvenimo negandas įveikė dirbdami, kurdami. Gaigalai gražiai sutarė su salos lietuvininkais, kurių dalis tapo istorinėmis asmenybėmis ne tik dėl prūsiškų pavardžių, bet ir dėl savo žvejiško pašaukimo. Adomas ir Heincas Goberis, Ervinas Prūsas, Vilius ir Ernstas Žemaitaičiai, Erčius Jurgenaitis minimi K. Gaigalo straipsniuose, knygose.
Pusšimtis darbo metų Rusnėje, besirūpinant žuvisauga ne vien Kuršių mariose, bet ir Baltijos jūroje, įrodinėjant bei keliant tvenkininės žuvivaisos reikšmę bei naudą – K.Gaigalo mokslinės-praktinės veiklos laukas. Už ilgamečius nuopelnus, publikacijas 2002-aisiais pelnė Šilutės savivaldybės „Sidabrinės nendrės“ premiją, įteikiamą Kovo 11-osios proga.
Bibliografinėmis retenybėmis tapo K. Gaigalo knygos „Kuršių marių baseino žuvys ir žvejyba“, „Lietuvos žuvininkystė Nemuno žemupio regione“. Pastaroji išleista 800 egz. tiražu. Pernai K. Gaigalas dalyvavo Aplinkos ministerijos ir Žurnalistų sąjungos tradiciniame konkurse „Žmogus ir aplinka“. Didelio dėmesio susilaukė jo publikacijos „Dirbtinė žuvivaisa ir akvakultūra Nemuno deltoje“, „Pragaištingi ekologiniai ir socialiniai reiškiniai Pamaryje“, „Atnaujintas ungurių įžuvinimas – tik gero darbo pradžia“. Šie rašiniai padėjo K. Gaigalui laimėti trečią vietą.
K. Gaigalas su žmona Birute Enikaite-Gaigaliene užaugino dukras Sigitą ir Birutę. Turi anūkų ir proanūkių.
Kazys – mokslo žmogus, Birutė – meno. Abu užsiėmę, pasinėrę į darbus, kuriems reikia šviesios galvos. Nors 2006 m. Kazys neteko kairės kojos, tapo neįgalus, bet neprarado mokslinės tyrinėtojo ugnelės. Tai liudija parašyti darbai, kuriuose atsiskleidžia jo ilgametė darbo patirtis žuvisaugos, gamtosaugos srityse. K. Gaigalo žodis – glaustas, konkretus, pagrįstas skaičių duomenimis, palyginamosiomis lentelėmis. Labai gaila, kad Pamario kraštas neteko itin kompetentingo ichtiologijos specialisto, teikusio žvejams ir žuvininkams vertingų patarimų.
Amžinojo poilsio K. Gaigalas atguls jaunystės žemėje – Linkuvoje, miestelyje į kurio centrą spinduliais subėga septynios gatvės. Kūrybingo žmogaus gyvenimas baigtas, bet jo plati veikla ir darbai primins šios asmenybės išskirtinumą vėjų pagairei – Pamariui.