Šiandien tik vyresni žmonės pamena posakius apie vyžą: „Gyvenimą gyvent – ne vyžą pint“, „Ištižus kaip vyža“ arba „Mandras kaip iš vyžos batu patapęs“. Panašiais posakiais savo kalbą pagyvina mažeikiškiai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai, iš užmaršties prikėlę senąjį liaudies amatą – tošininkystę. Dirbiniais iš tošies sutuoktiniai stebina jau bemaž 2 dešimtmečius. Prieš trejus metus jų dirbiniams iš tošies buvo suteikti Lietuvos tautinio paveldo produkto sertifikatai.

Rusnės salos etnokultūros ir informacijos centre buvo surengtas edukacinis užsiėmimas, kurio dalyvius pinti vyžas bei kitokių naudingų dalykus mokė mažeikiškiai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai. Ne tik mokė, bet ir daug papasakojo apie naudingas tošies savybes, kurias žmonės pastebėjo dar gilioje senovėje.

Tautodailininkai Raimonda ir Vytautas Ramanauskai iš tošies pina net kuprines.

Tošį apdirbti ir panaudoti savo poreikiams mokėta jau paleolito laikais. Beržo tošimi užkurdavo ugnį, iš jos gamindavo krepšius, puodus ir net dengdavo stogus. Beržo tošis tapo ir pirmuoju popieriumi Rytų Europos tautoms. Ant tošies rašė rusai, nuo jų neatsiliko ir senosios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojai. Lietuvos archeologai atrado, jog daugiau nei prieš 2,5 tūkst. metų Luokesų ežere (Molėtų r.) buvo įsikūrusios mažiausiai dvi ežero gyvenvietės ant polių, kuriose rasta įvairių buities rakandų. Beje, tarp jų aptikti 4 šaukštai atskleidė iki tol nepripažintą dalyką – lietuviai bronzos amžiuje mėsos rankomis neplėšė, bet valgė šaukštais, iš gražių indų, naudojo tošinius kibirėlius.

Siauras tošies juosteles sukarpę mažomis skiautelėmis ir jas suvėrę ant stipraus siūlo turėsime puikų masažuoklį delnams.

Lietuvoje savaime auga 4 rūšių beržai, dar kelios rūšys įvežtos. Ne visi jie tinka tošininkystei. Patys tinkamiausi – plaukuotasis ir popieržievis. Geriausi šios rūšies beržai auga į Šiaurę nuo Lietuvos. Tautodailininkai sakė bendradarbiaujantys su miškininkais, retinančiais miškus, iškertančiais dar nesuaugusius medžius. Nukirstas beržas negali ilgai stovėti, jo mediena su tošimi sušunta.
Tošis – apsauginė viršutinė medžio žievės dalis. Nulupta tošis susukama į didžiulius kamuolius, jie laikomi nuolat pavartant, kad nesupelytų. Tautodailininkai pastatė net specialias dirbtuves, kuriose laiko tošį.

Barškučiais galima muzikuoti.

Pasak Vytauto, tošies bet kada sugalvojęs nenulupsi, reikia pajusti, kad beržas tošį pats atiduoda. Kada taip būna? Tošies lupimas prasideda anksti pavasarį, kovo pabaigoje, kai pradeda sprogti pumpurai. Balandžio mėnesį tošis nesilupa, o gegužę vėl galima lupti. Dar būtina žinoti, jei naktį buvo minusinė temperatūra, dieną, nors ir šilčiau, tošies nenulupsi. „Geriausia – vasarą, net trata, belieka užkišti peilį ir, rodos, pati lupasi. Tošis lupama ir rudenį, lapams krintant“, – pasakojo Vytautas.
Tošis – puiki medžiaga įvairiausioms dėžutėms, indeliams, dėklams, net gorčiams gaminti. Tošimi apvynioti puodai nesuskyla.

Laima PUTRIUVIENĖ