Gintarės Merkytės paveikslai sukurti be teptuko

Rugsėjo pradžioje Fridricho Bajoraičio viešojoje bibliotekoje atidaryta šilutiškės menininkės tapybos paroda „Versmės“. Šia proga pasveikinti jaunąją dailininkę susirinko šeimos nariai, draugai ir pažįstami. Bibliotekos erdvės pasipuošė spalvingomis drobėmis.

Apie parodą

Atėjusius pasitiko stalelis, ant kurio puikavosi stiklinė su flomasteriais ir spalvotas plakatas su individualiomis Gintarės mintimis apie parodą: „…Šie darbai yra tarsi visi netikėtumai, kurie mums nutinka, situacijos, kurių mes negalime suvaldyti, aplinkybės, priklausančios nuo mums nepavaldžių jėgų. išliejus dažus ant drobės tu gali juos kiek pakreipti, planuoti, kurią spalvą liesi pirmą, kurią – paskutinę, tačiau galutinis rezultatas visada nustebina. Jis vis kitoks. Net jei pabandysi dar kartą viską tiksliai pakartoti, žingsnis po žingsnio, galiausiai išvysi naują, visiškai kitokį drobės veidą. Kiekvienos dienos, kiekvienos valandos, kiekvienos minutės ir sekundės veidą“.

Kūrybos virtuvė

Gintarė susirinkusiems pasakojo, kad visos jos kambario sienos nukabinėtos paveikslais. Atėjo laikas juos parodyti žmonėms. Dar ir todėl, kad buvo pasižadėjusi per šilutiškės Neringos Matačiūtės parodos atidarymą.

„Jie visi nutapyti be teptukų… Ant kambario grindų prisikloju daug polietileno plėvelių ir pilu dažus, judinu plėvelę ir vėl pilu. Kartais ir katino letenėles galima pamatyti, nes dažai džiūsta keletą dienų, – apie kūrybos virtuvę pasakojo Gintarė. – Pradėdama kurti paveikslą nežinau, koks bus rezultatas. Išeina taip, kaip išeina. Man patinka. Pati esu sugalvojusi taip tapyti prieš dvejus metus. Esu laisva.“

Paklausta, kaip atrinko paveikslus parodai, Gintarė pasakojo, kad jai patinka visi paveikslai, tad nebuvo sunku išrinkti. „Jei kuris man nepatinka, tada drobę panaudoju antrą kartą – nuspalvinu baltai ir tapau iš naujo“, – atviravo parodos autorė. Į klausimą, ar paveikslai turės pavadinimus, Gintarė atsakė teigiamai, tik dar reikia laiko. Ji parodė ir  savo mėgstamiausią  paveikslą.

Susitikime dalyvavusi dailės terapijos specialistė Neringa paantrino, kad jai taip pat visi paveikslai gražūs, jai tekę matyti Gintarę dirbančią. „Kas vyksta, kai Gintarė dirba – kūrybos procese – tai tik trečdalis to, ką matome paveiksluose. Tos emocijos, kurias patiria menininkas, nepakartojamos“, – kalbėjo Neringa.

Ilgai susirinkusieji vaikščiojo nuo vieno paveikslo prie kito, negailėdami pagyrų ir pastebėdami, kokį darbą norėtų matyti savo namuose. Gėlės, gražūs žodžiai skatins dar nuoširdžiau dirbti ir dalintis geromis emocijomis su meno gerbėjais.

Džiugu, kad jaunos specialistės, menininkės sugrįžta gyventi į Šilutę ir čia randa savo vietą.

Birutė Morkevičienė, autorės nuotr.

 

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Suskaičiuokite teisingai (apsauga nuo robotų): * Time limit is exhausted. Please reload CAPTCHA.

Visi naujausi straipsniai

Šilutiškių duoną mėgsta ir užsienio lietuviai

Prieš dešimt metų šilutiškei verslininkei Virginijai Vaitiekienei į rankas atsitiktinai pateko duonos receptas. Nuo tada kvapni bemielė duona buvo kepama tik jos namuose, o ypatingoms progoms – ir bičiuliams. Dabar ši dešimtmetį puoselėta duona jau kepama ir Šilutėje duris atvėrusioje kavinėje „Trukio stotelė”. Anot kavinės šeimininkės, šilutiškiai pamėgo jų kepamą duonelę, mėgsta net išeivijoje gyvenantys lietuviai. Deja, gardžios duonelės kepaliuką ne visi gali parsinešti į namus… Recepto istorija Verslininkė Virginija Vaitiekienė neslėpė, jog duoną pradėjo kepti atsitiktinai. Sakoma, geriausia reklama

„Vaivoros“ jubiliejuje buvo daug dainų ir gėlių

Į Šilutės kultūros ir pramogų centro kolektyvo – moterų vokalinio ansamblio „Vaivora“ – 35-erių metų jubiliejų susirinko gausus būrys šilutiškių, atvyko vokaliniai ansambliai iš Juknaičių, Rusnės ir Saugų. Sveikino kolektyvas „Mingė“ ir  varinių pučiamųjų instrumentų ansamblis „Pamario brass“, artimieji ir kolektyvo gerbėjai. Rajono savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pozingis ir Kultūros skyriaus vedėja Vilma Griškevičienė sveikino „Vaivorą“, įteikė padėkos raštus ir gėlių vadovei bei visoms ansamblio dainininkėms. Ilgas kelias Jeigu jau Šilutė turi tokį puikų pučiamųjų instrumentų kolektyvą, tai dera

Mintys Vasario 16-osios išvakarėse

Toks sutapimas, kad ši šventė beveik sutampa su kovo 3 d. vyksiančiais savivaldos rinkimais. Tos savivaldos, kuri, mano supratimu, yra pamatas, esmė ir prasmė. Ir mūsų Konstitucijoje savivalda įrašyta kaip esminis valdžios pamatas. Tačiau kiek mes turime, kiek realizuojame tos realios savivaldos? Dvi kadencijas buvęs Seimo nariu, aš neprisimenu Savivaldybės tarybos sprendimu Vyriausybei, Seimui pateiktų siūlymų, kurie atsirastų įstatymuose. Tačiau neužmiršau, kaip reikėdavo net prašyti Savivaldybės pateikti prašymą, kad būtų galima pritraukti lėšų vienam ar kitam darbui. Taip sakau apie

Švėkšnos žydų istorija – Lietuvos istorija

Vasario 6 d. Šilutės Hugo Šojaus muziejuje pristatyta nauja knyga „Švėkšnos žydų bendruomenė XVII–XX a.“, kurios autorė Švėkšnos ekspozicijos muziejininkė Monika Žąsytienė. Muziejuje susirinko šilutiškiai, besidomintys savo krašto istorija, atvyko svečių iš Kauno: profesionalus gidas Chaimas Bargmanas ir entuziastas Vilius Valiūnas. Muziejaus direktorė Indrė Skablauskaitė sveikino kolegę Moniką Žąsytienę pirmosios knygos parašymo proga, pasidžiaugė nuveiktu didžiuliu darbu. <Knygos atsiradimo istorija Monika Žąsytienė padėkojo susirinkusiems, pasidžiaugė prieš knygos pristatymą parodytu vaizdo įrašu apie Švėkšnos žydų bendruomenės likimą, perteiktą per sinagogos vizualizaciją.