Vasario 21-ąją Jungtinės Tautos 1999 m. yra paskelbusios Tarptautine gimtosios kalbos diena.

Šventajame Rašte teigiama, kad žmonės senais laikais kalbėję viena kalba. Jų kalbas sumaišęs Dievas, kai tie užsimanę pastatyti Babelio bokštą, kuriuo galėtų Dievą pasiekti.

Kalbininkai taip pat tvirtina, kad visos dabartinės pasaulio kalbos išsirutuliojo iš vienos kalbos – prokalbės.

Visiems suprantamos kalbos nėra

Nuo pat skirtingų kalbų paplitimo žmonės siekė rasti bendrą kalbą, kuria būtų galima susikalbėti atsidūrus bet kuriame pasaulio krašte. Tam buvo du būdai: paskelbti pasauline kalba kurią vieną iš egzistuojančių arba sukurti visiškai naują, dirbtinę. Pirmuoju atveju po pasaulį plačiau paplito anglų kalba, tačiau daugybė tautų nenori nusileisti ir bendrauti svetima kalba.

Buvo bandyta kurti dirbtinę kalbą – esperanto. Tačiau ji, nepaisant to, kad lengvai išmokstama, nelabai paplito. Bendromis dirbtinėmis kalbomis galima laikyti simbolines kalbas: mimikos, tam tikrų gestų, kelio ženklų ir pan.

Kiek gi pasaulyje yra kalbų?

Anot etnologo Liberto Klimkos, kaip žmonija išrado kalbą – didžioji paslaptis. Viena aišku, kad lenkčiomis ėjo mintis ir žodis. Juk kalba yra mąstančiojo žmogaus požymis. Tik nelengva atspėti, kaip buvo nukalami pirmieji žodžiai: ar iš išgąsčio šūksnių, ar iš pavojaus perspėjimų… O gal iš jaustukų, gal iš gamtos garsų pamėgdžiojimo? Nelabai aišku ir ką pirmieji žodžiai reiškė: daiktą ar veiksmą?

Vokiečių mokslininkas Vilhelmas von Humboltas manė, kad kalba atsirado tarsi koks techninis išradimas.

O iš kur ta gausybė kalbų, tarsi išties atsiradusių Babelio bokšto statyboje? Kaip ten bebūtų, bet pasak filosofo Vydūno: „Sukilo Žodis iš tylos gelmių, galingai suskambėjo plėsdamas sau bekraštį skritulį buvimui“.

Mokslininkai nesutaria dėl tikslaus jų skaičiaus, nes kartais sunku atskirti tarmę nuo savarankiškos kalbos. Tad sakoma: maždaug 5 tūkstančiai. O praeityje būta dvigubai tiek, kai kurios kalbos išnyko kartu su gentimis, tautomis. Dešimtyje didžiausių pasaulio kalbų minimos kinų, anglų, ispanų, tačiau septynios iš tos dešimties priklauso indoeuropietiškajai kalbų šeimai. Kaip ir lietuvių. Kartu su latviais esame baltų šakos, vienos iš archajiškiausių toje šeimoje.

Rūpestis lietuvių kalba

XIX a. antrojoje pusėje jau atrodė, kad baltų tautų laukia liūdnas likimas. Todėl 1879 m. Tilžėje susibūrė Lietuvių literatūros draugija, kad paskubintų bemirštančios tautos kalbos ir raštijos paminklų tyrinėjimus. Draugijos veikloje, vykusioje iki 1923 m., dalyvavo žymiausi kalbininkai baltistai – Janas Boduenas de Kurtenė, Augustas Leskynas, Filipas Fortunatovas, Ferdinandas de Sosiūras, Georgas Neselmanas, Adalbertas Becenbergeris ir kiti. Draugija sukaupė labai vertingą biblioteką, parke pasistatė etnografinį lietuvių namą – muziejų.

Betgi Lietuvos šviesuolių, tautos žadintojų pastangomis lietuvių kalba vis tik buvo iškelta iš šiaudinių pastogių į valstybinės rangą. Dvidešimties tomų lietuvių kalbos žodyne yra 8 milijonai prasmių – ganėtinai visiems gyvenimo atvejams, visiems pasaulio reiškiniams nusakyti ir aprašyti. Iš ten esamų žodžių galima lengvai sudaryti naujus toms sąvokoms ir daiktams, kuriuos pagimdo mūsų laikas. Bet dažnas tik iš didelio noro sublizgėti mokytumu vartoja tarptautinius žodžius…

Žodingumu mūsų gimtoji primena lietuviškosios gamtos įvairovę. Daugiausia žodyne yra daiktavardžių, veiksmažodžių – per pusę tiek. Tačiau sakiniuose tarinys būtinas. Iš to galima spręsti, kad lietuviai – veiklūs žmonės. O kuris gi žodis yra pats dažniausias mūsų kalboje? Nagi jungtukas „ir“. Antroje vietoje – įvardis „jis“, trečioje – įvairios veiksmažodžio „būti“ formos.

Kokių žodžių nevartoja padorūs lietuviai?

Bet vienu aspektu lietuvių kalba yra skurdi.

Apie tai kalbėjo poetas Adomas Mickevičius Paryžiuje 1843 m. skaitydamas paskaitą „Apie lietuvių tautą“. Jo žodžiais: „Dera pažymėti vieną išskirtinę ypatybę, už kurią lietuviai nusipelno ypatingos pagarbos. Milžiniškuose jų liaudies dainų rinkiniuose nerasi nė vienos ne tik kad vulgarios, bet net nepadorios ar pernelyg laisvos. Ši kalba nepažįsta netgi storžieviškų arba šlykščių posakių. Turinti kažką iš pakilios, sakralinės žynių kalbos, ši kalba atmeta tuos posakius, o juos atstoja atitinkami slavų žodžiai, kurių nevartoja padori lietuvių šeima“. Ką čia bepridurti prie poeto pastebėjimų…

Telieka skurdi mūsiškė kalba toje vienoje srityje! Ir čia pritinka Bernardo Brazdžionio posmelis:

O mūs šventas lietuviškas žodi,

Ilgą naktį vergijoj kalėjęs,

Ne kaip vergas šiandien pasirodyk,

Bet kaip laisvas pavasario vėjas…

Sutrumpinta iš Liberto Klimkos straipsnio